Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Gruzija: globali vietinės reikšmės krizė

Vadim Dubnov
2006 08 25

http://www.apn.ru/userdata/images/saakashvili.jpgGruzijos prezidentas Michailas Saakašvili ne pirmą kartą siunčia savo kovinius būrius į Gruzijos kalnų sritį Svanetiją. Dar pirmaisiais savo prezidentavimo metais, kai pasaulis su nerimu laukė jauno ir energingo nugalėtojo revanšo Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, Tbilisis įvykdė žaibišką ir ne itin pastebėtą operaciją užsimetusioje ir užmirštoje Gruzijos provincijoje, kurioje pačiu feodališkiausiu būdu valdė Omechi Aprasidze šeima. Tėvą ir jo sūnų vadino kriminaliniais autoritetais, bet tai buvo greičiausiai dėl aiškumo, svetimiems, nesugebantiems pajausti tikrojo gruziniškojo viduramžiško aromato, lyg draustinyje išsilaikiusio Svano kalnuose. Šiuose kraštuose niekada nebuvo nė jokios valdžios, išskyrus keletą tokių šeimų, kėlusių siaubą ateiviams ir įkvepiančių pagarbą saviems.

O jau vėliau buvo Adžarija. O po Adžarijos visi vėl ėmė laukti karinio žygio į Abchaziją ir Pietų Osetiją.

Tuo tarpu, nežiūrint visų savo karingų pareiškimų, Saakašvilis puikiausiai supranta, kokia savižudiška jam būtų ši pastanga. Tiesa sakant, Vakarai taip sveikino Saakašvilio atėjimą, pakeičiant Ševarnadzę toli gražu ne tam, kad Pietų Kaukaze įsižiebtų vienas iš užkonservuotų karštųjų taškų. Priešingai Rusijos geopolitikų tvirtinimams, Vakarams, jų Kaspijos-Pietų Kaukazo politikoje, Rusijos veiksnys toli gražu nėra pirmaeilis. Pirmaeilis jiems (Vakarams – red.) yra bent koks nors stabilumas ir jie jo pasiryžę siekti bet kokia kaina. Remiantis šiuo pagrindiniu motyvu, Vakarai ir pateikia Tbilisiui (taip pat ir Baku, ir Jerevanui) visiškai konkrečius reikalavimus: spręskite savo teritorines problemas kaip norite, tačiau – be karo. Derybos nieko neduoda nei Karabache, nei Abchazijoje, bet ši užšaldyta taika visiškai patenkina pasaulį. Todėl ir Briuselis, ir Vašingtonas gana ramiai žiūri į demokratėjimo savitumus Kaukazo šalyse. Aišku būtų labai neblogai, jei vidaus politikos stabilumas šiose šalyse būtų pasiekiamas tradicinėmis demokratijos technologijomis, tačiau realybė neperkalbama ir stabilumas svarbiau už viską.

Griežtai kalbant, pagal vidinės demokratijos laipsnį Gruzija, valdant Ševarnadzei, ne itin nusileido Saakašvilio Gruzijai. Jaunas prezidentas neslepia, koks simpatiškas jam Rusijos prezidento valdžios stilius, jis aiškiai pasiruošęs panaudoti visas Maskvos metodikas, statant valdžios vertikalę, kam pasirodo visiškai netrukdo liberalūs revoliucijos lozungai. Gruzijos valdžios atstovai, beje, atsakydami į panašius įtarinėjimus, tikina: taip, problema yra, tačiau Vakarai neleis jai įsišaknyti iki pavojingos ribos. Kai kurie tuo tiki kaip ir anksčiau.

Na, o kitų šalių atstovai Tbilisyje užkulisiuose anuo metu pastebėdavo, kad Vakarai pavargo nuo Ševarnadzės. Jo demokratinio įvaizdžio inercija palengva slopo, o Gruzijos valstybinė sandara darėsi vis liūdnesnė kuo labiau įsigalėdavo nevieši natūriniai mainai tarp Ševarnadzės ir politinio, regioninio ir verslo elito: jis nesikiša į jų reikalus, o jie už tai jam garantuoja amžiną daugumą  bet kokiuose rinkimuose. Tuo remiantis praktiškai visi Gruzijos regionai buvo kontroliuojami maždaug tiek, kiek ir Abchazija.

Svanetija, kalnuose užsimetusi sritis, su kuria susisiekimas kalnų keliais galimas tik septynis-aštuonis mėnesius per metus, buvo katastrofiškas visos valstybinės valdžios sistemos įsikūnijimas, ir buvo sava logika, kad būtent čia Saakašvilis pradėjo atstatinėti teritorinį vientisumą. Tačiau Svanetija – tai dar ir Kodoro tarpeklio, kuris leidžiasi tiesiogiai į Abchaziją, viršutinė dalis. Dabartinis maištininkas Emzaras Kvicianis – tokios pat rūšies politinis personažas kaip ir Asparidze šeima. Svanai, nuo senų laikų garsėję net Europoje kaip puikūs samdiniai kryžiaus žygiams, amžių bėgyje ne labai pakeitė savo verslą. Jų vaidmuo Gruzijos-Abchazijos kare visiškai atitiko istoriją, atnaujintą šiuolaikinėm realijom. Kaip abchazų kaimynai, jie nelabai veržėsi į mūšį su jais, kaip gruzinai, jie priėmė pabėgėlius. O apie duoklę, kurią reikėjo palikti už šį svetingumą, pabėgėliai su siaubu prisimena dar ir šiandien. O mūsų herojus Emzaras Kvicianis, atlikęs savo biznį toli nuo Svanetijos, nežiūrint to, laikomas ten autoritetu. Tuo ir pasinaudojo tada Tbilisis, pasamdęs jo kovinę brigadą, pavadinęs ją „Ochotnik“ („Medžiotojas“-red.) būriu.

Dabar Maskva ir Tbilisis kaltina vienas kitą provokacija. Anot Kremliaus versijos, Tbilisis pats sukūrė sau maištininką, kad su policinės operacijos durtuvais galėtų nusileisti Kodoro tarpekliu Abchazijoje. Pagal gruzinų įsivaizdavimą, Kvicianis – Maskvos agentas, kuris pagal jos užduotį sukūrė Tbilisiui problemą ten, kur ir be jo Tbilisiui viskas labai prastai.

Tiesos kruopelės praslysta abejose versijose. Sprendžiant pagal viską, Kvicianis, kurio savitumo Tbilisis daugiau nepageidavo kentėti, užsigavo ant Tbilisio ir lengvai sau rado sąjungininkų kitoje gruzinų-abchazų fronto pusėje.

Bet aiškiai ne Abchazijos vadovų tarpe. Visa gili geopolitinė intriga yra ta, kad Suchumis ne labiau už Tbilisį yra suinteresuotas, kad vyktų karas. Skirtingai nei kita maištinga Gruzijos provincija, Pietų Osetija, kuri tebėra kriminalinė, valstybės nereguliuojama zona kelyje tarp Rusijos ir Pietų Kaukazo, Abchazija per faktinės nepriklausomybės laikotarpį tam tikra dalimi tapo valstybe, netgi labiau demokratine, negu Gruzija ar Rusija. Ir jeigu Pietų Osetijai karas su Gruzija lieka vos ne vienintelė išlikimo viltis, tai Abchazijai toks tęsinys yra visiškai pražūtingas. Aišku, Suchumis puikiai suprato Maskvos taktiką, gręsiančią Abchazijai nauju įsiplieskimu, tačiau rodyti savarankiškumą šiuo klausimu jis neturėjo galių.

Iš tikrųjų, karas ne labai reikalingas ir Tbilisiui. Apsunkinimai Kodoro tarpeklyje jam – maždaug tas pat, kaip ir gruziniško vyno uždraudimas. Tik jei vyno atveju buvo tikimasi vidinės ekonominės destabilizacijos, tai pirmosios salvės, kurias Gruzija leis sau iššauti Abchazijoje, taps laidojimo varpų gaudesiu visoms jos vakarietiškoms viltims – Vakarai gali daug ką atleisti Gruzijai, bet ne karą. Vakarų paramos praradimas taptų visiška katastrofa prezidentui Saakašviliui ir jo režimui: kitų variantų jis neturi ir jo nuvertimas toliau būtų tik išmėgintos technikos dalykas. Revoliucijas, kiek žinoma iš leninietiško patyrimo, labai patogu rengti karo metu. Be to Maskva neteikia vilčių Gruzijai atverti dar vieną panašų frontą – srityje turinčioje sieną su Armėnija, kurioje dar labai daug karštų galvų mano, kad Džavachetija yra armėniška.

Tačiau Gruzijoje šiandien nėra nė vieno nors kiek pakaltinamo ir populiaraus politiko, kurį būtų galima nors tam tikra dalimi laikyti prijaučiančiu Rusijai. Gruzijoje nerodoma nieko antirusiško, tačiau NATO idėja Gruzijoje žymiai populiaresnė nei narystės tęsimo SNG (nepriklausomų valstybių sandrauga – red.) Gruzija – viena iš labiausiai konservatyvių posovietinių respublikų, tačiau Maskvoje aiškiai nepakankamai įvertinama, kad dabar, atprantant nuo SSSR, šio konservatyvumo inercija nukreipta toli gražu ne į Rusiją. Gruzijoje destabilizuoti situaciją įmanoma, tačiau jei nesupainiojamas tikslas ir priemonės, visiškai neaišku kokią naudą iš tokios destabilizacijos gautų Maskva. Tačiau tikslas ir priemonės kaip visada painiojami ir Emzaras Kvicianis sukelia maištą.

Saakašvilis puikiausiai supranta, „kas yra ant kortos“. Nekreipti dėmesio į Kviciani – reiškia pažeisti savo – energingo šalies atstatytojo įvaizdį. Leistis išprovokuojamam – pasmerkti save kaltinimams dėl siekių sukelti karą Abchazijoje, kuri beje nėra populiari ir pačioje Gruzijoje, ir audringiems opozicijos pareiškimams.

Saakašvilis surizikavo. Iš anksto, beje užsitikrinęs Vašingtono supratimą, kuris jo niekada nebūtų išreiškęs, jei nebūtų gavęs patikimų tvirtinimų, kad nė vienas Gruzijos kareivis Abchazijoje nepasirodys. Ir, suruošęs į operaciją pačius artimiausius sau žmones, įskaitant ir gynybos ministrą Iraklijų Okruašvilį, jis, aišku, stipriai rizikavo. Tačiau išdavoje išlošė. Operacija buvo žaibiška. Emzaras Kvicianis, anot gana patikimų gandų, yra Maskvoje.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (93)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras