Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Lietuvos ir Rusijos santykiai: slegianti nežinomybė (13)

Valentinas Mitė
2009 08 10

Neseniai interneto portalui „Delfi“ rašiau straipsnį apie Lietuvos ir Rusijos santykius. Mano nuomone, praktiškai jokių formalių priežasčių šiems santykiams būti blogiems šiuo metu nėra. Yra tik įžeistos Maskvos ambicijos, trukdančios juos pakeisti į normalius tarpvalstybinius ryšius. Lietuva per maža, kad galėtų ką nors padaryti, o be to, ne ji šiuos santykius sugadino. Tačiau Lietuvos politika ir požiūris į Rusiją (tiksliau, aiškios politikos nebuvimas) taip pat kelia nerimą.

Padėtį dar labiau sunkina tai, kad nėra lengva suprasti, kokia ta dabartinė Rusija.

Beje, iki Lietuvos okupacijos 1940 metais santykiai su Rusija, arba SSRS, buvo geri. Sakyčiau, netgi labai geri, jei lygintume su Lietuvos ir Lenkijos ar Lietuvos ir Vokietijos santykiais. Vėliau SSRS pareikalavo karinių bazių Lietuvos teritorijoje, o 1940 metais šalį okupavo. Mes net simboliškai nesugebėjome pasipriešinti.

Šiuo metu Lietuva vėl nepriklausoma.

Atrodytų, atėjo metas šiuos santykius pataisyti, juolab kad Rusija skelbiasi esanti kitokia nei SSRS. Deja, kyla daug klausimų.

Manyčiau, svarbiausia priežastis, neleidžianti Lietuvai ir Rusijai kalbėtis kaip dviem lygiavertėms valstybėms, yra įžeistos Maskvos ambicijos. Daugelis rusų politikų ir analitikų apgailestauja, kad Rusija vėl buvo grąžinta į Petro I laikų valstybines sienas. Ši imperijos praradimo nostalgija yra svarbus veiksnys, trukdantis normaliems santykiams su Baltijos šalimis. Tačiau Rusijos valdžia ir didelė dalis visuomenės kol kas nesupranta, jog, ko gero, pirmą kartą istorijoje rusams suteikta galimybė sukurti nacionalinę valstybę – šiandieninėje Rusijoje 80 procentų gyventojų yra etniniai rusai.

Gedulas dėl prarastos imperijos suprantamas, bet jis turėtų turėti apibrėžtas laiko ribas. Ribas taip pat turėtų turėti ir mūsų prikaišiojimas Rusijai, kad SSRS okupavo Lietuvą.

Tačiau sėsti ir normaliai kalbėtis su kaimyne nesiseka. Dėl daugelio priežasčių.

Visų pirma kaimyninėje šalyje nesibaigia keistos metamorfozės. Rusijos valdžios požiūris į save kaip į SSRS teisių perėmėją labai dviprasmiškas. Iš vienos pusės, lyg ir „taip“, tačiau iš kitos pusės – o tai liečia ir atsakomybės prisiėmimą už Lietuvos okupaciją – lyg ir „ne“. Norom nenorom vis tenka prisiminti Vladimiro Putino žodžius, kad SSRS subyrėjimas buvo didžiausia 20 amžiaus geopolitinė tragedija. Tačiau, palyginti su žiauriais karais buvusioje Jugoslavijoje, SSRS subyrėjimas buvo taikus. Taigi, ką turėjo galvoje V. Putinas kalbėdamas apie tragediją, lieka neaišku. Po tokių Rusijos vadovų pareiškimų kaimynams, ypač Baltijos valstybėms, tampa nejauku.

Sakoma, jog Rusija dabar esą jau nebe sovietinė. Ir vėl – ir „taip“, ir „ne“.

Smulkmena, bet vis dėlto simbolinė, – iki šiol Raudonojoje aikštėje mauzoliejuje nepalaidotas guli Leninas. Kodėl tokios pagarbos vis dar nusipelno viena tamsiausių 20 amžiaus asmenybių, kurio sąžinę slegia milijonų žmonių – tarp jų labai daug rusų – žudynės. Įdomu, ką galvotume apie Vokietiją, jei ten mauzoliejuje gulėtų Goebbelsas ar Hitleris, o jos vadovai tvirtintų, esą valstybė su jais neturi nieko bendro.

Žodžiu, iš Rusijos pusės nėra aiškaus požiūrio į Baltijos valstybes bei į savo pačios istoriją. Rusija atsiprašė čekų ir vengrų už padarytas skriaudas. Mūsų – ne. Tačiau juk tai padėtų galutinį tašką tame tarpsnyje, susijusiame su okupacija.

Dviprasmiška Rusijos pozicija jokiu būdu nereiškia, kad tankai tuoj tuoj pajudės link Lietuvos – t. y. ES sienų. Šiuo metu Rusija neturi valios ekspansijai. Buvęs JAV prezidentas George‘as W. Bushas pareiškė, jog pažvelgė Putinui į akis ir pamatė jo sielą. Ką gi, didelę dalį tos sielos užima dolerių ir valdžios troškimas.

Dabartinė Rusijos valdžia tikrai nepradės karo prieš ES ir NATO narę Lietuvą. Šios šalies vadovų interesai kiti, ir Baltijos valstybės jai nereikalingos. Beje, kad Rusija neturi valios ekspansijai, parodė ir pernai metų Rusijos karas su Gruzija. Jokie ES ir JAV protestai nebūtų sustabdę Rusijos, jei ši valia būtų buvusi. Tbilisis galėjo būti Rusijos rankose dar Prancūzijos prezidentui Nicolas Sarkozy nepakilus iš Paryžiaus oro uosto į taikos misiją Maskvoje. Tačiau Kremlius apsiribojo tik dalies Gruzijos teritorijos atsikandimu. Matyt, Maskvoje buvo skaičiuojama, ką toks žingsnis reikštų Rusijai ekonomiškai ir politiškai. Nei Stalinas, nei Hitleris panašiai neskaičiuodavo.

Tačiau vis dėlto manau, kad mes negalime jaustis saugūs ir galvoti, jog mūsų nepriklausomybė jau yra neatšaukiama. Labai nejaukiai nuteikia Vakarų valstybių politika Afganistano atžvilgiu, ypač nenoras siųsti savo karių ten, kur tiems kariams nėra saugu. Pačiuose karščiausiuose Afganistano taškuose kovoja amerikiečiai. Vokietijos ir Prancūzijos kareiviai (NATO, o ne taikos misijos kariai) nori būti dislokuoti toje Afganistano teritorijos dalyje, kur saugu. Kelių šimtų papildomų karių nusiuntimas iš Europos valstybių į Afganistaną yra politikų šlovinamas kaip didžiulis laimėjimas. Atrodo, jog Afganistanas vien JAV reikalas, o „Al Qaeda“ Europai visai negrasina. Arba jei ir grasina, tai Europa nepasiryžusi ką nors realiai daryti, kad šią grėsmę pašalintų.

Kol kas turime pusiausvyrą, kai valios ekspansijai ir kovai neturi nei Vakarai, nei Rusija. Tačiau neskubėkime nurašyti Rusijos, kaip kadaise buvo nurašyta Versalio Vokietija. Vokietija, panašiai kaip dabartinė Rusija, jautėsi neteisingai nuskriausta ir pažeminta. Ekonomika praktiškai buvo beveik mirusi, armija neegzistavo. Niekas negalėjo tikėtis, jog užteks dešimties metų, kad Vokietija, sukūrusi modernią armiją, pajėgtų grasinti visai Europai, ir pasinaudojusi Vakarų politiniu ir dvasiniu bejėgiškumu užims pusę jos. Praėjo dar vienas dešimtmetis, ir Vokietijos armija jau stovėjo Maskvos prieigose.

Įsivaizduokime, kad į valdžią Rusijoje ekonominė krizė atveda kraštutinių nacionalistinių pažiūrų politiką, sugebantį sutelkti tautą. Kai kas pasakys, jog tai neįtikėtina, bet šis scenarijus yra galimas, kaip ir visi kiti. Sakykime, valia ekspansijai atsiranda ir pamėginama atsilyginti už visas tariamas skriaudas bei pažeminimus. Kaip tada elgtųsi Vakarai, kai Baltijos valstybėms iškiltų reali grėsmė? Ką bevaliai Vakarai galėtų priešpastatyti atgimusiai Rusijai? Ar Vakarai būtų pasiryžę karui su Rusija dėl Baltijos valstybių? Atsakymo į šį klausimą niekas nežino. Kaip ir niekas nežino, ar nacionalistų valdoma Rusija ryžtųsi karui su ES ir NATO, – Lietuva yra šių organizacijų narė.

Šis neapibrėžtumas baugina labiau nei kokio nors Rusijos juodųjų technologijų specialisto bei imperinės pakraipos analitiko atvykimas į Lietuvą. Kaip rodo istorija, dažnai visos sutartys ir aljansai verti mažiau nei popierius, ant kurio jie pasirašomi. Todėl nereikėtų svarstymų apie Rusijos ateitį ar politiką vertinti kaip naivios „rusofobijos“.

Bet grįžkime prie Lietuvos santykių su dabartine Rusija. Deja, tenka konstatuoti, kad kuo toliau, tuo mažiau mes ją pažįstame. Primityvus mūsų nacionalizmas, tariamos savo didybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – garbinimas neleidžia matyti dabarties realijų. Sunku suprasti, kodėl Lietuvos žiniasklaidos atstovai Maskvoje neturi savo biurų, kodėl tiek nedaug Lietuvoje Rusijos politikos žinovų, kurie galėtų objektyviai komentuoti giluminius procesus kaimyninėje valstybėje, kas užsiima Rusijos tyrimais. Ši domėjimosi stoka akivaizdi ir Lenkijos atžvilgiu. Vadinamasis dokumentas „Lenko korta“ nesulaukė stipresnės reakcijos Vilniuje. Pradėjus teikti Suvalkų lietuviams kokią nors „Lietuvio kortą“ Varšuva tikrai reaguotų labai griežtai.

Lietuva du kartus per stebuklą 20 amžiuje gavo nepriklausomybę. Vieną kartą ją jau gėdingai (lyginu su Suomijos pasipriešinimu Sovietų Sąjungai) prarado. Ignoruodami kaimynus ir gyvendami iliuzijų pasaulyje galime ją prarasti dar kartą. Tikrai nesiūlau klauptis prieš V. Putino Rusiją ant kelių. Bet vis dėlto nuoseklią politiką šios šalies atžvilgiu Lietuva turėtų pagaliau sukurti. Gėda prisiminti, kaip prieš kelerius metus žadėjome „neprileisti Ivano prie vamzdžio“, o dabar skundžiamės, kad tas „Ivanas“ netiekia Mažeikiams naftos.

Gaublys yra toks, koks yra. Jame Rusija, o ne, sakykim, Prancūzija, yra ir liks mūsų kaimynė.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 13)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (31)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (84)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras