Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kurilų salų priklausomybės dilema: Rusija ar Japonija

Lina Kriaučionytė
2006 08 22

Rusijos pasienio apsaugos patrulinis laivas apšaudė Japonijos žvejybinį laivą. Incidento metu žuvo 35 metų japonų žvejys Mitsuhiro Morita. Rusija dėl incidento kaltina Japoniją, kuri esą aplaidžiai žiūri į vadinamųjų Šiaurinių teritorijų gyventojus, kurie žvejodami pažeidžia Rusijos-Japonijos sieną. Bet pagrindinė problema – minėtoji siena nėra aiškiai delimituota. Nežiūrint į visas dvišales ir daugiašales Rusijos ir Japonijos sutartis, galutinio sprendimo dėl salų priklausymo vienai ar kitai valstybei nėra priimta.

Pagrindiniai nesutarimai kyla dėl keturių salų: Etorofu, Kunaširo, Hamobai ir Šikotan. Šios salos nėra kažkuo ypatingos. Nebent tuo, kad yra gana žuvingame regione, o svarbiausia – tarp dviejų galybių. Pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad Rusija bijo prarasti šias teritorijas dėl emocinio pagrindimo (praradus šias teritorijas, pavojus iškiltų ir kitoms, prie Rusijos Federacijos prijungtoms, teritorijoms). Japonija nori susigrąžinti salas todėl, kad visi, išskyrus rusus, sutinka, jog šios keturios salos niekada nepriklausė Rusijai, o buvo ir yra Japonijos dalis. Labai svarbus šių dviejų valstybių ekonominio bendradarbiavimo glaudumas, tad reikalingas senų bylų išsprendimas iki galo.

Kurilų salų priklausomybės implikacijos

Japonija ir Rusija dėl Pietinių Kurilų salų arba kitaip dar vadinamų Šiaurinių teritorijų nesutaria jau daugiau nei 150 metų. Nuo pat diplomatinių santykių tarp šalių užmezgimo 1855 m. Šimodos sutartimi, bandoma išspręsti klausimą, kam gi priklauso Kurilai. Pačia pirmąją 1855 m. sutartimi buvo apibrėžta, kad Etorofu sala priklauso Japonijai, o Kurilų salos, esančios į šiaurę nuo jos, drauge su Urupo sala – Rusijai. Sachalino salų klausimas buvo paliktas atviras. Rusijai, kaip vienai to meto supergalybių, reikėjo užtikrinti savo šiaurinių sienų stabilumą, todėl svarbesnis buvo Sachalinas nei Kurilai, dėl ko 1875 m. pasirašyta teritorijų apsikeitimo sutartis, kuria Sachalinas atiteko Rusijai, o Kurilai – Japonijai (18 salų nuo Urupo iki Šimušo). Beje, šioje sutartyje įtvirtintos ir kai kurios vietos gyventojų teisės, pvz.: garantuotos tikybos, verslumo, užimtumo laisvės, nors Japonijos vietiniams gyventojams, ainu, šių teisių deklaravimas neužtikrino jų rasinės nepriklausomybės ir visaverčio išlikimo. Dėl rusiškų teritorijų įtakos bei Rusijos valdžios vykdomos politikos, ainu pamažu prarado savo savitumą – neliko japoniškų pavardžių, kurios virto rusiškomis. Kad ir kaip būtų, sutartys, sudarytos iki Antrojo Pasaulinio karo, davė realų šalių bendradarbiavimo pagrindą ir leido tikėtis sėkmingo šios problemos išsprendimo. Deja, Antrojo Pasaulinio karo metais ir iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo, Japonijos pozicijos šiame teritoriniame ginče smarkiai pablogėjo. Nors 1941 m. buvo pasirašyta Japonijos ir Rusijos nepuolimo sutartis, bet kaip jau žinoma iš kitų pavyzdžių, Rusija šios sutarties nesilaikė ir 1946 m. rugpjūčio 14 d. Japonija buvo priversta pripažinti Potsdamo sutarties reikalavimus, kuriais pati Japonija buvo okupuota JAV, Taivanas – Kinijos, Sachalinas ir Kurilų salos – Rusijos. Nors pagal tarptautines konvencijas, po karo, sudarius taikos sutartis, okupuotos teritorijos turi būti grąžinamos, Rusija ir šį kartą tarptautines normas ignoravo. Galima teigti, kad visos Antrojo Pasaulinio karo metais pasirašytos sutartys buvo katės ir pelės žaidimas, kada Japonijai buvo primetamos jai visiškai nenaudingos sutartys, be jokios galimybės jų atsisakyti.

Padėtis pradėjo bent jau teoriškai gerėti po 1951 m. pasirašytos San Francisko sutarties, kurios Sovietų Sąjunga nors ir nepasirašė, bet JAV ir Didžiosios Britanijos kaip pagrindinių derybininkių dalyvavimas leido daryti prielaidą, kad Japonijos padėtis tarptautinėje arenoje gerėja. Svarbu ir tai, kad daugiausiai po 90 dienų, kaip buvo pasirašyta pastaroji sutartis, visos karinės pajėgos iš Japonijos turėjo būti išvestos. 1956 m. pagaliau buvo pasirašyta ir dvišalė Japonijos-Rusijos sutartis, kuria oficialiai atnaujinti diplomatiniai valstybių santykiai. Realiausiai padėtis pradėjo keistis M. Gorbačiovui pradėjus naująją pertvarkos politiką (vadinamąją perestroiką). 1991 m. balandį pagaliau surengtas pirmasis oficialus vizitas į Japoniją, bet jis realių rezultatų negalėjo duoti dėl tuometinės abiejų šalių vidaus politikos.

B. Jelcino politika Japonijos atžvilgiu nepasižymėjo ypatingu šiltumu (pirmasis svarbesnis B. Jelcino žingsnis padarytas tik 1993 m. – pasiūlius Tokijo deklaracijos juodraštį). 1992 m. Japonijos užsienio reikalų ministras T. Watanable atvyko oficialiu vizitu į Maskvą, bet šis vizitas lauktų rezultatų nedavė. Pirmiausia todėl, kad B. Jelcino rankos buvo surištos dėl nesutarimų su Dūma. Taip pat klaidą padarė ir T. Watanable, kad planuotą, po kelių mėnesių turėjusį įvykti B. Jelcino vizitą į Tokiją palygino su M. Gorbačiovo, nes B. Jelcinas buvo vienas pagrindinių M. Gorbačiovo opozicionierių.

Vėl tiesiogiai prie Šiaurinių teritorijų klausimo buvo sugrįžta tik 1997 m. liepos mėn. Denverio susitikime, kada tarpininku sprendžiant šią problemą pasisiūlė būti JAV, bet galutinė sutartis nebuvo pasirašyta. 2000 m. tikėtasi daug, nes į valdžią atėjo jaunas ir perspektyvus prezidentas V. Putinas, tuo labiau, kad politikas ir pats deklaravo, kad taikos sutartis turi būti kuo greičiau pasirašyta. Vienas didesnių poslinkių – 2001 m. kovo 25 d. Irkutsko susitikimas, kada V. Putinas dar kartą patvirtino, kad taikos sutarties pagrindu turi būti laikoma 1956 m. bendradarbiavimo sutartis. Padėtis blogėti pradėjo 2002 m., kada Dūmoje kilo nepasitenkinimas tokios politikos vykdymu. Nepaisant vidinio Rusijos Dūmos nepasitenkinimo, vaisingiausiais galima laikyti 2003 m., kada Japonijos užsienio reikalų ministras J. Koizumi ir V. Putinas pasirašė Veiksmų planą, pagal kurį: politinio dialogo gilinimas, derybos dėl taikos sutarties, bendradarbiavimas tarptautinėje arenoje, bendradarbiavimas prekybos ir ekonomikos srityse, santykių gilinimas saugumo ir gynybos politikoje, progresas kultūrinėje sferoje.

Rusiškosios ir japoniškosios diplomatijos perspektyvos

Rusija pirmiausia siekia tapti dominuojančia euroatlantine galybe, nuo kurios priklausytų visos Tolimųjų Rytų šalys. Rusijos Federacijos santykiai su Korėja ir Kinija kol kas klostosi tikrai neblogai, bet, norint įsitvirtinti regione, reikia normalizuoti padėtį, susidariusią dėl Šiaurinių teritorijų. Todėl Rusija vadovaujasi tokia santykių strategija: pirmiausia išspręsti teritorinį ginčą ir pasirašyti taikos sutartį, taip pat neužmirštant tarptautinių santykių plėtojimo; neapleisti ekonominio bendradarbiavimo su Japonija. Šiems tikslams pasiekti reikalingas tarpininkas, kurio vaidmenį Rusijos atžvilgiu geriausiai atliktų JAV.

Žvelgiant iš Japonijos perspektyvos, svarbiausi Vyriausybės kriterijai yra du: išspręsti teritorines problemas ir plėtoti ekonominį-kultūrinį tarpusavio bendradarbiavimą. Taip pat Japonija siekia, kad Rusijos Federacija taptų stipria Tolimųjų Rytų regiono šalimi ir integruotųsi į tarptautines organizacijas, nes abiem šalims svarbus dar vienas aspektas – Rusijos Tolimieji Rytai, kur reikalingos milžiniškos investicijos, kam Japonija būtų naudinga ir iš kur gautų nemaža naudos. Beje, JAV vaidmuo šio klausimo sprendime priimtinas ir Japonijai, nes pastaroji JAV laiko strategine ekonomine partnere.

***

Pastarieji įvykiai sumaišė abiejų valstybių diplomatines kortas, nes po incidento, pasibaigusio japonų žvejo mirtimi, Japonija gali pareikalauti ne tik Rusijos atsiprašymo, bet ir kompensacijos, o paskui ir galutinio ginčo išsprendimo savo naudai. Tuo tarpu Rusijos ambasadorius Japonijoje M. Galuzinas susitikimo su Japonijos valdžios atstovais metu teigė, kad Rusija nesirengia žengti tokio žingsnio, nes kalti patys žvejai ir Japonijos vyriausybės aplaidumas dėl to, kad neakcentuojamas keturių salų priklausymas Rusijai, o ne Japonijai. Taigi šis incidentas leidžia tikėtis, kad Šiaurinių teritorijų klausimas pagaliau pajudės iš mirties taško, tik lieka neaišku, koks sprendimas bus priimtas, kad patenkintos liktų abi valstybės.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras