Liepos 29–ąją Moldovoje vyko pirmalaikiai parlamento rinkimai, Komunistų partija prarado daugumą parlamente, bet opozicijai daugumos užsitikrinti nepavyko. Derybos dėl koalicijos parodys, ar rinkimus tikrai laimėjo opozicija.

Liepos 29–ąją, trečiadienį, pirmą kartą nepriklausomos Moldovos istorijoje buvo surengti pirmalaikiai parlamento rinkimai. Po pažeidimų lydimų balandžio 5–ąją vykusių rinkimų į parlamentą pateko keturios partijos – valdantieji komunistai, kuriems atiteko 60 mandatų 101 vietos parlamente, ir opozicinės Liberalų partija, Liberalų demokratų partija bei aljansas „Mūsų Moldova“. Pastarosios trys partijos ir aktyvios visuomenės dalis pareiškė rinkimų rezultatų nepripažįstantys, nes komunistų pergalė – suklastota. Taip pat du kartus buvo nesėkmingai mėginama išrinkti prezidentą. Pagal Moldovos Konstituciją prezidentą renka parlamentas 3/5 (61 balso) dauguma. Komunistams, turintiems 60 mandatų, taip ir nepavyko rasti nė vieno palaikančiojo iš opozicijos gretų, ir dabartinės ministrės pirmininkės Zinaidos Grečiani kandidatūra buvo du kartus atmesta. Po antrojo nepavykusio bandymo išrinkti prezidentą pagal Moldovos Konstituciją paleidžiamas parlamentas ir skelbiami pirmalaikiai rinkimai.

Po pirmalaikių rinkimų, kaip ir buvo galima tikėtis, parlamento sudėtis reikšmingai pasikeitė. Pirma, į parlamentą pateko ne keturios, o penkios partijos – šį sąrašą papildė buvusio Komunistų partijos vieno iš lyderio, buvusio parlamento pirmininko Mariano lupu vadovaujama centro kairės Demokratų partija. Antra, po šių rinkimų komunistai prarado daugumą – jiems atiteko 48 mandatai (44,7 proc. balsų). Liberalų demokratų partijai teko 18 vietų parlamente (16,5 proc. balsų), Liberalų partijai – 15 mandatų (14,6 proc. balsų), Demokratų partijos atstovai turės 13 mandatų (12,5 proc. balsų), o aljansas „Mūsų Moldova“ – 7 vietas (7,3 proc. balsų) parlamente. Taigi opozicija surinko daugiau nei pusę – 53 mandatus.

Tarptautiniai stebėtojai šiuos rinkimus įvertino kaip iš esmės atitinkančius demokratiškiems rinkimams keliamus kriterijus, tačiau negailėjo kritikos vis dar gausiems nesklandumams. Jų teigimu, buvo daug rinkėjų sąrašų netikslumų, rinkėjai buvo mėginami papirkti, viena politinė jėga (valdantieji komunistai) buvo uzurapavusi žiniasklaidą.

Nors rinkėjų aktyvumas buvo gana nemažas, rinkimų dieną prie balsadėžių atėjo beveik 59 proc. rinkėjų (2 proc. daugiau nei per balandžio mėnesio rinkimus). Sprendimas rinkimus rengti trečiadienį, darbo dieną, padėjo komunistams „išvengti“ visiško sutriuškinimo. Moldovoje liepos 29–oji buvo paskelbta laisva diena, tačiau dauguma Moldovos piliečių (oficialiai – per pusę milijono, šis skaičius gali būti bent du kartus didesnis) gyvena už šalies ribų, ir rinkimai darbo savaitės viduryje jiems sukėlė nemažai sunkumų. Jei būtų pasirinkta palankesnė rinkimų data, opozicija galbūt būtų surinkusi daugumą.

Galvosūkis „koalicija“

Oficialiai skelbiama, kad pirmalaikiai rinkimai pasibaigė opozicijos pergale. Tačiau padėtis panašėja į „laimėtą mūšį, o ne karą“. Keturios opozicinės partijos naujos sudėties parlamente turės 53 mandatus. To pakanka, kad jos savarankiškai galėtų sudaryti vyriausybę ir rinkti parlamento pirmininką. Vis dėlto naujoji Moldovos valdžia galės pradėti veikti tik tada, kai parlamentas išrinks prezidentą. Tam reikia 61 parlamentaro balso.

Keturių partijų opozicijai trūksta aštuonių balsų (komunistams pritrūko vieno!), kuriuos gali gauti tik iš komunistų – kitų politinių jėgų parlamente nėra. Taigi galimi trys įvykių scenarijai.

Pagal pirmąjį scenarijų būsimoji keturių opozicinių partijų koalicija paremia komunistų kandidatą į prezidentus, tuomet Komunistų partija pasitraukia į opoziciją ir leidžia koalicijai sudaryti vyriausybę, kurią tvirtina...prezidentas. Kadangi komunistų lyderis Vladimiras Voroninas po rinkimų pareiškė, kad kandidatu į prezidento postą vėl siūlys jau du kartus atmestą Zinaidos Grečiani kandidatūrą, mažai tikėtina, kad opozicija šią kandidatūrą palaikytų ir norėtų „užsitikrinti“ nuolatinę komunistų „priežiūrą“ savo sudaromai vyriausybei.

Antrasis scenarijus – sudaryti koaliciją su komunistais mainais už jų paramą kandidatui į prezidentus – atrodo labiau tikėtinas. Tik kyla klausimas, kas tokiu atveju eitų į koaliciją, o tiksliau – kas liktų opozicijoje.

Viena ryškiausių šiandienos politinių figūrų, realiausias kandidatas į prezidentus Demokratinės partijos vadovas Marianas Lupu neigia dvišalio aljanso su komunistais galimybę ir kalba apie „plačią“ koaliciją. Idėja graži, bet sunkiai įgyvendinama. Komunistų partija teigia neisianti į koaliciją su liberaliosiomis partijomis (Liberalų partija, Liberalų demokratų partija ir aljansas „Mūsų Moldova), kurias vadina „Rumunijos agentais“ ir pagrindiniais chaoso šalyje kėlėjais. Antra vertus, ir liberaliosios partijos teigia bendros vyriausybės su komunistais nesudarysiančios. Taigi buvusio komunistų aktyvisto M. Lupu vadovaujamos Demokratų partijos koalicija su Komunistų partija atrodo tikėtina, juolab kad taip koalicija gautų lygiai 61 vietą parlamente – būtent tiek, kiek reikia prezidentui išrinkti. Tačiau, jei į valdančiąją koaliciją nebūtų įtrauktos liberaliosios partijos, šalies rinkėjai ir vėl pasijustų apgauti. Netikėtai prasiveržęs moldavų politinis ir pilietinis aktyvumas būtų pasmerktas užgesti. Negana to, nei valdančioji koalicija, nei jos išrinktas prezidentas neturėtų visuomenės palaikymo. Nereikia pamiršti, kad M. Lupu „politinį svorį“ taip greit „užsiaugino“ būtent viešai sukritikuodamas ir palikdamas Komunistų partijos gretas.

Galimas ir trečiasis scenarijus – opozicija neieško kompromiso su komunistais ir neremia jų iškelto kandidato į prezidento postą. Tuomet kartojasi jau pažįstamas scenarijus – du kartus nepavykus išrinkti prezidento, laukia dar vieni pirmalaikiai rinkimai. Greičiausiai jau ateinančiais metais. Gali būti, kad tokia „rinkimų karuselė“ įsisuktų neribotam laikui – kol pavyktų „išbalsuoti“ komunistus.

Kaip matome, nė vienas iš pateiktų trijų scenarijų „nedera“ su politinio stabilumo ir tolesnės šalies demokratizacijos siekiais. Taigi klausimas, kaip Moldovos politikams pavyks išbalansuoti tarp šių „raudonų linijų“, yra atviras. Artimiausiu metu rinkimus pralaimėjusių komunistų laukia testas, kiek svarbus jiems nuolat pabrėžiamas politinis stabilumas šalyje, o kiek – savi interesai ir politinės ambicijos.

Tarp Rusijos ir Rumunijos

Apklausos rodo, kad per 60 proc. Moldovos piliečių pasisako už glaudesnį bendradarbiavimą su Rusija, šiek tiek daugiau – 66 proc. – už Moldovos narystę ES. Daugiau nei pusė balsavusiųjų, savo balsus atidavusių opozicijos partijoms, laukia ir šiltesnių santykių su Rumunija. Taigi būsimų valdančiųjų laukia iššūkis – suderinti glaudžius santykius su Rumunija, šalies europinius siekius ir draugiškus santykius – su Rusija.

Santykiai su Rumunija šiandien turbūt yra opiausias klausimas. Nors visas komunistų valdymo laikotarpis buvo pažymėtas skandalais su Rumunija, dviejų kaimyninių valstybių, siejamų bendros kultūros ir istorijos, santykiai visiškai pašlijo po balandžio mėnesio parlamento rinkimų ir juos lydėjusių protestų, komunistams apkaltinus Rumuniją neramumų Moldovoje režisavimu. Šiuo metu tarp valstybių nepalaikomi net normalūs diplomatiniai santykiai: Moldova atšaukė savo ambasadorių Rumunijoje ir iš šalies išsiuntė rumunų ambasadorių. Be to, komunistų vyriausybė įvedė vizas Rumunijos piliečiams (vieninteliams iš visos ES!). Tuo tarpu ketvirtadalis Moldovos piliečių siekia gauti Rumunijos pilietybę – iki šiol Rumunija jau yra sulaukusi per milijono prašymų suteikti pilietybę.

Vis dėlto tai, kad prorumuniškos partijos parlamente turi daugumą, leidžia tikėtis, kad santykiai su Rumunija artimiausiu metu bus stabilizuoti. Juolab kad apie draugiškų santykių su Rumunija atkūrimo būtinybę nuolat primena ir ES, planuojanti rudenį su naująja vyriausybe pradėti derybas dėl naujo ES ir Moldovos bendradarbiavimo susitarimo.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.