Pirmoji straipsnio dalis

Maskvos vaidmuo pagrindiniuose tarptautiniuose konfliktuose

Paprastai Rusijos Federacijos vykdomą užsienio politiką XXI a. galima apibūdinti taip: Rusija yra pasiruošusi vystyti tarptautinius santykius, bet primygtinai pageidauja išvengti kitų šalių susidomėjimo Rusijos Federacijos reikalais.

Kaip jau minėta straipsnyje „Ar Rusija gali susigrąžinti „supervalstybės“ statusą? (I)“, iki šiol turėjusi tenkintis iš esmės antraeilio politinio veikėjo-valstybės vaidmeniu tarptautinės politikos arenoje, šiandien Rusija sėkmingai keičia savo galios statusą tiek primesdama savo politinio žaidimo taisykles (sėkmingai blokuodama Vakarų kritiką apie Rusijoje veikiančios demokratijos modelį), tiek realiai tapdama svarbia ir aktyvia veikėja pagrindiniuose tarptautiniuose konfliktuose.

Rusija ir posovietinė erdvė

Kartu su Sovietų Sąjungos žlugimu buvo suduotas vienas pagrindinių smūgių Rusijos Federacijos geopolitiniui įvaizdžiui. Dar labiau Rusijos įvaizdis bei realiai galima eksploatuoti politinė galia sumenko prasidėjus JAV ir Europos palaikomoms „vaivorykštės“ revoliucijoms Gruzijoje, Ukrainoje ir Kirgizijoje, šalyse, kadaise vienareikšmiškai buvusiose Rusijos įtakos zonoje.

Susilpnėjusi politinė Rusijos Federacijos galia suponavo ir šios valstybės iš pirmo žvilgsnio nuolankią užsienio politiką pastaraisiais metais: po rugsėjo 11 d. Rusija prisijungė prie globalaus, JAV vadovaujamo antiteroristinio aljanso, palaikė JAV intervenciją į Afganistaną, sutiko su JAV karinių bazių dislokacija ties pietinėmis Rusijos Federacijos sienomis Centrinėje Azijoje ir nepareiškė ryškesnio prieštaravimo Irako karo atžvilgiu.

Šiandien, besikeičiant tarptautiniam galios balansui, t.y. kylant naujiems galioms centrams Azijoje (Indijai, Kinijai, Japonijai) bei silpnėjant tradicinėms pasaulio galybėms (Europai, JAV), Rusijos Federacijos lyderis Vladimiras Putinas, pragmatiškai įvertinęs JAV prezidento D. Bušo „silpnumą“ bei palaikantis ilgalaikius strateginio bendradarbiavimo, ekonominės partnerystės ryšius su pagrindinėmis Azijos valstybėmis, šiuo metu racionaliai išnaudoja minėtus privalumus, pirmiausiai parodydamas Rusijos Federacijos kaip tarptautinių krizių sprendėjos vaidmenį.

Buvusioje tradicinėje Sovietų Sąjungos geopolitinėje interesų zonoje Rusijos Federacija siekia susigrąžinti buvusią politinę, ekonominę bei kultūrinę įtaką, o kartu ir šių pagrindinių strateginių tikslų: dar tampriau susisieti su Baltarusijos valstybe, išplėsti savo įtaką turtingose ištekliais Kaspijos jūros regiono valstybėse, įvykdyti atitinkamus politinius pokyčius akivaizdžiai pavojingose Rusijai antirusiškose vyriausybėse Gruzijoje ir Moldovoje bei visais būdais sutrukdyti Ukrainos potencialiai narystei NATO saugumo aljanso bloke. Tuo pačiu tiek Kaukazui, tiek Ukrainai tenka patirti ir Rusijos, ir JAV valstybių spaudimą. Minėtos valstybės, siekdamos iš esmės savo nacionalinių ambicijų, deda visas pastangas šį posovietinės erdvės regioną paversti protekcionistine teritorija.

Kalbant apie Baltijos valstybes, šios jau patyrė Rusijos Federacijos politinį spaudimą, kitokias šių valstybių savarankiškai siekiamos vykdyti politikos blokavimo priemones, trumpesnes ar ilgesnes ekonomines blokadas, ypatingai Lietuvai, Latvijai bei Estijai siekiant europinės bei transatlantinės integracijos. Šioms valstybėms iki dabar tenka patirti nuosekliai Rusijos Federacijos vykdomo intensyvaus informacinio karo bei kitokios slaptos minėtų valstybių nacionaliniuose politiniuose užkulisiuose vykdomos veiklos pasekmes.

Rusija Vidurio Rytuose: „Hezbollah“ veiklos traktuotė

Vienas iš pagrindinių šiandieninių tarptautinių konfliktų, pesimistų traktuojamas kaip potencialus Trečiasis pasaulinis karas, yra Izraelio ir Libano konfliktas. Šio Viduriniųjų Rytų konflikto atžvilgiu pasaulis yra pasidalijęs. Iš vienos pusės Izraelis ir jo globėja JAV politizuoja ugnies nuslopinimo globalų spaudimą, bet JAV, nors ir vienareikšmiškai teigia, jog Izraelis turi teisę apginti save, taip pat suvokia, jog šiam konfliktui intensyvėjant, Izraeliui gali prireikti ne tik viešosios nuomonės formavimo pagalbos. Suvokiamas ir tas faktas, jog vis dar būdama įsipainiojusi į tiek morališkai, tiek finansiškai nuostolingą karą Irake, nebus pajėgi padėti Izraeliui. Būdama suinteresuota konflikto išsprendimu, JAV turi surasti arba galingus politine ir ekonomine prasme šalininkus, arba pasiekti vieningą tarptautinės bendruomenės konsensusą šio konflikto atžvilgiu. Šią situaciją komplikuoja pagrindinių tarptautinių veikėjų akivaizdžiai priešiška JAV vykdomai Izraelio rėmimo politikai pozicija, t.y. Rusijos ir Prancūzijos (kurios daugiau ar mažiau tradiciškai vykdydavo opozicinę politiką JAV atžvilgiu) bei Ispanijos ir Vatikano.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, pareiškęs, jog gerbia Izraelio teisę gintis, bet taip pat manąs, kad Izraelis turėjo ir kitų motyvų pulti Libaną, išryškino šio konflikto vertinimo skirtumus tarp didžiųjų valstybių. Vašingtonas teigia, kad dėl smurto kalti Irano ir Sirijos valstybių remiami ekstremistai, o ne Izraelis. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergėjus Lavrovas mano, kad tiek „Hezbollah“, tiek ir „Hamas“ (Palestina) judėjimai turi teisę realizuoti savo politinius siekius, dalyvaudami politiniame gyvenime ir įvardija Izraelio veiksmus kaip „peržengiančius antiteroristines operacijas“.

Tiek minėto konflikto, tiek Š. Korėjos ar Irano branduolinio ginklo plėtros klausimais Rusijos prezidentas V. Putinas iliustruoja „vakarietiškos demokratijos“ taisykles, t.y. spręsti minėtus konfliktus taikios diplomatijos priemonėmis, taip laimėdamas politinius dividendus ateičiai, gerindamas Rusijos Federacijos politinių sprendimų įvaizdį radikalių JAV politinių pareiškimų fone bei užtęsdamas ir vilkindamas Rusijos Federacijai politiškai bei ekonomiškai pavojingus tarptautinės bendruomenės (iš esmės JTO Saugumo Tarybos) sprendimus protekcinių valstybių atžvilgiu (Irano valstybės atveju).

Rusijos vaidmuo branduolinių ginklų plėtros srityje

Būdama JTO Saugumo Tarybos pastovia, turinčia veto teisę nare, Rusija turi ir lemiamą įtakos vaidmenį globalų saugumą destabilizuojančių vadinamųjų „rogue regime“ valstybių branduolinių programų kūrime ir plėtroje.

Vis dar daug tarptautinės bendruomenės dėmesio savo branduolinės programos atžvilgiu susilaukiantis Iranas, galimas traktuoti kaip Rusijos Federacijos „branduolinis globotinis“. Iki 2004 m. Maskva oficialiai traktavo Irano valstybę kaip strateginį partnerį (daugiausiai ekonomine prasme). Tuo pačiu oficialiai deklaravo, jog Teheranas nekuria branduolinio ginklo. Tarptautinei bendruomenei sunerimus dėl dviprasmiškai vertinamų „taikių“ Irano branduolinių ambicijų, Rusijos Federacija oficialiai keičia savo poziciją ir pereina į sunerimusių Vakarų pusę, o Iranas planuoja per kelis ateinančius dešimtmečius, remdamasis NPT sutartimi (branduolinio ginklo neplatinimo sutartimi), pasigaminti apie 20 000 MW atominės elektros galios bei atominio kuro reaktoriams gamintis savo šalies teritorijoje.

Nepaisant Rusijos deklaruojamos Vakarus palaikančios pozicijos, vis dar diskutuojamas šios Rusijos pozicijos nuoširdumas. Labiausiai neįtikėtina, jog būdama amžinos (ar atviros, ar užslėptos) priešpriešos JAV atžvilgiu padėtyje, Rusija atsisakytų naudingo politinio ir ekonominio sąjungininko Irano valstybės vaidmenyje. Ir ypatingai dėl šiuo metu įsiplieskusio Izraelio-Libano konflikto, kurio suintensyvėjimas leistų Iranui perimti pagrindinio galios turėtojo vaidmenį minėtame Viduriniųjų Rytų regione.

Iš esmės prieštaringa Irano branduolinių ginklų plėtros dilemos išsprendimo veikla tarp „Rytų ir Vakarų“ lemia faktą, jog nepastebima jokių ryškesnių postūmių šios problemos išsprendimo atžvilgiu.

***

Rusijos Federacija, turinti JTO Saugumo tarybos narės statusą bei reikšmingą politinę įtaką pagrindinių tarptautinių konfliktų, t.y. Izraelio-Libano, Irano ir Š. Korėjos branduolinių ginklų plėtros bei posovietinės erdvės valstybių atžvilgiu, o taip pat jau aptartą (žr. straipsnį „Ar Rusija gali susigrąžinti „supervalstybės“ statusą? (I)“) didėjančią ekonominę galią, paremtą daugelio pasaulio valstybių energetine priklausomybe nuo Rusijos, kartu rodo ir akivaizdų Rusijos Federacijos potencialą, siekiant tiek grįžti į pagrindinę tarptautinės politikos areną, tiek susigrąžinti prarastą politinę galią.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.