Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Šąlantys Maskvos ir Kijevo santykiai pavojingi Ukrainai (9)

Aivaras Bagdonas, VU TSPMI doktorantas
2009 08 21

Po vadinamosios oranžinės revoliucijos 2004 m. pabaigoje, kai valdžią Ukrainoje į savo rankas perėmė vakarietiškų pažiūrų prezidentas Viktoras Juščenka, Rusijos ir Ukrainos santykiai tapo itin keblūs. Pačia bendriausia prasme juos galima apibūdinti kaip statišką procesą, papildomą cikliškai pasikartojančių tiek Rusijos, tiek Ukrainos griežtos retorikos proveržių viena kitos įgyvendinamos politikos klausimais.

Vienu iš tokių proveržių neabejotinai galima laikyti ir šių metų liepos pabaigoje prasidėjusį Rusijos ir Ukrainos santykių paaštrėjimą, kuris, atrodo, ima įgauti pagreitį. Liepos 23 d. Ukrainai paskelbus nepageidaujamu Rusijos ambasados Kijeve patarėją Vladimirą Lysenką, liepos 29 d. Rusijos pusė žengė analogišką žingsnį – paprašė išvykti Ukrainos ambasados Maskvoje patarėją Igorį Beriozkiną (šią prievolę diplomatas įvykdė rugpjūčio 10 d.). Maskva ir Kijevas taip pat apsikeitė reikalavimais atšaukti Ukrainos generalinę konsulę Peterburge Nataliją Prokopovič ir Rusijos generalinį konsulą Odesoje Andrejų Gračiovą. Po kiek laiko abi šalys savo sprendimus dėl šių dviejų diplomatų atšaukė. Vis dėlto, remiantis naujienų agentūros BNS pateikta informacija, V. Lysenkos paskelbimą nepageidaujamu Ukrainoje Maskva įvertino kaip „atvirai prieš Rusiją nukreiptą žingsnį, kenkiantį Rusijos ir Ukrainos santykiams“.

Liepos pabaigoje įvykusį Kijevo ir Maskvos apsikeitimą sprendimais dėl persona non grata diplomatų jau rugpjūčio pradžioje pakeitė griežtėjanti politinė retorika. Rugpjūčio 11 d. išplatintas atviras prezidento Dmitrijaus Medvedevo elektroninis laiškas Ukrainos vadovui V. Juščenkai. Laiške teigiama, kad Rusija, atsižvelgdama į antirusišką Ukrainos politiką bei kritinę Rusijos ir Ukrainos santykių būklę, kol kas neketinanti siųsti naujo ambasadoriaus į šią kaimyninę valstybę. Laiške Rusijos vadovas taip pat išreiškė viltį, kad dvišaliai ryšiai pagerės atėjus „naujai vadovybei" Kijeve (suprask, Maskvos ir Kijevo santykiai ims gerėti tik tuo atveju, jei 2010 m. sausį į Ukrainos prezidento postą bus išrinktas prorusiškas kandidatas). Savo ruožtu Ukrainos prezidentas V. Juščenka į D. Medvedevo laišką nutarė pats neatsakyti, taip demonstruodamas negatyvų požiūrį į šį Rusijos vadovo politinį žingsnį. Atsakymą į D. Medvedevo laišką (laužant tarptautinėje politikoje nusistovėjusią praktiką) parengė žemesnio rango už Rusijos vadovą valstybės tarnautoja – Ukrainos prezidento sekretoriato vadovė Vira Uljančenko.

Tokią pastarojo meto politinę praktiką galima laikyti politinės prarajos tarp Rusijos ir Ukrainos gilėjimo požymiu. JAV dienraščio „The New York Times“ teigimu, Rusijos vadovo pastabos rodo, kad Kremlius daugiau nebenori turėti reikalų su dabartiniu Ukrainos vadovu. Turint omenyje, kad analogiškos padėties Rusijos dvišaliuose santykiuose su kita valstybe nebuvo nuo praėjusių metų rugpjūčio Rusijos ir Gruzijos karinio konflikto (tąkart Rusijos prezidentas D. Medvedevas pareiškė, kad atnaujinti dialogą su Gruzijos valdžia bus galima tik Michailui Saakašviliui pasitraukus iš prezidento posto), Rusijos ir Ukrainos santykius jau šiuo metu galima vertinti kaip itin šaltus.

Jei panašus akibrokštas Rusijos ir Ukrainos santykiuose būtų nutikęs, tarkim, prieš metus ar daugiau, vargu ar jis turėtų didelę reikšmę Ukrainai. Daugiau ar mažiau garsių nuopuolių šių valstybių santykiuose V. Juščenkos valdymo metais būta išties nemažai. Vis dėlto šis Maskvos demaršas pagrįstai verčia sunerimti dėl tolesnių Rusijos ir Ukrainos santykių perspektyvos, o tuo pačiu – ir dėl Ukrainos gravitacijos Vakarų kryptimi galimybių jau artimiausioje ateityje. Tai lemia kelios priežastys.

Viena vertus, svarbiu kliuviniu tolesniam konstruktyviam Ukrainos ir Rusijos dialogui laikytini aštrios Maskvos kritikos sulaukę pirmo šių metų pusmečio Kijevo žingsniai energetikos bei užsienio politikos srityse. Šių metų kovą Ukraina paskelbė, kad ES finansuos jos dujotiekių modernizavimą. Kaip ir buvo galima tikėtis, Rusijos reakcija į šį kaimyninės valstybės veiksmą buvo kone isteriška (tokia jos reakcija rodo, kaip Kremliui yra svarbu, kad Ukrainoje esanti energetikos infrastruktūra nepatektų į svetimas rankas).

Kita vertus, po šių metų gegužę pradėto įgyvendinti ES sprendimo Ukrainai, Baltarusijai ir kelioms kitoms tradiciškai Rusijos geopolitinės įtakos erdvei priskiriamoms valstybėms taikyti Rytų kaimynystės programą Rusija ėmėsi griežtos „gynybinės politikos“. Po birželį garsiai nuskambėjusio Rusijos ir Baltarusijos kivirčo dėl tolesnės Baltarusijos užsienio politikos krypties, atrodo, atėjo Ukrainos eilė.

Taigi pastarojo meto Maskvos retoriką santykių su Kijevu klausimu pirmiausia derėtų vertinti kaip Rusijos pastangas skleisti savo įtaką Ukrainoje, kartu siekiant šią valstybę ilgainiui „atgręžti“ į Rusiją. Britų dienraščio „The Financial Times“ teigimu, rugpjūčio 11 d. Rusijos prezidento elektroninis laiškas V. Juščenkai, be tiesioginės kritikos, perduoda ir paslėptą pranešimą Kijevui: Maskva nuo šiol ketina konstruktyviai bendradarbiauti su Kijevu tik esant vienai sąlygai – jei šis sutiks su Rusijos reikalavimais, t. y. atsisakys integracijos į NATO ir ES ir laikysis didžiosios kaimynės nustatytų taisyklių energetikoje. Įvertinant tai, kad V. Juščenka vakarietiško Ukrainos užsienio politikos vektoriaus kitos krypties politika keisti neketina, oficialūs Maskvos ir Kijevo santykiai gresia išlikti šalti bent jau iki kitų metų pradžioje turinčių įvykti Ukrainos prezidento rinkimų.

Žvelgiant siauriau, šis Maskvos ir Kijevo kivirčas pavojingas Ukrainai ir dėl politinės bei ekonominės vidaus padėties. Dėl pasaulinės ekonominės krizės kenčiančios Ukrainos ekonominė padėtis, įvairių analitikų teigimu, vertintina kaip labai sunki. Šalis taip pat yra draskoma vidinių politinių rietenų, kuriose, pasak „The Financial Times“, dabartinis Ukrainos vadovas jau šiuo metu pradeda užimti pralaiminčiojo poziciją. Tokio politinio ir ekonominio sunkmečio sąlygomis Ukraina jau greitai gali tapti itin neatspari Rusijos pastangoms daryti įtaką tiek Kijevo vidaus, tiek užsienio politikai.

Galiausiai, žvelgiant regioniniu ir globalesniu lygmeniu, Ukrainos pažeidžiamumą didina ir pirmąjį šių metų pusmetį ženkliai sumažėjusi kitų didžiųjų tarptautinės politikos veikėjų parama šiai valstybei. George‘o W. Busho valdymo laikotarpiu aktyviai V. Juščenką rėmusių JAV dėmesys Ukrainai po Baracko Obamos išrinkimo naujuoju prezidentu tapo gerokai mažesnis. Kita vertus, dėl pakitusios JAV geostrateginės politikos padidėjusio politinės paramos ir (dėl pasaulinės ekonominės krizės) išaugusio ekonominės pagalbos poreikio Ukrainai dabar nepajėgi kompensuoti ir ES, turinti nemažai bėdų „savame kieme“. Tai savo ruožtu Rusijai suteikia galimybę jau artimiausiu metu pradėti „žongliruoti“ dujų tiekimo Ukrainai sustabdymo ar nutraukimo (radus menkiausią šį pavasarį sudarytos Maskvos ir Kijevo dujų tiekimo sutarties pažeidimą), pasų dalijimo rusakalbiams Krymo gyventojams (kaip Ukrainos destabilizavimo būdo, praktiškai patikrinto Abchazijoje ir Pietų Osetijoje) bei kitais opiais Rusijos ir Ukrainos dvišalio dialogo klausimais, nesitikint sulaukti griežtos Vakarų reakcijos. Įvertinant paskutiniais mėnesiais pradėjusią griežtėti Maskvos politiką, skirtą kaimyninėms valstybėms (taigi – ir Ukrainai) išlaikyti Rusijos įtakos zonoje, šie ir kiti panašūs didžiosios kaimynės politiniai žingsniai, nepalankūs Ukrainai, yra galimi jau artimiausioje ateityje.

Dvišalių santykių su Rusija paaštrėjimas Ukrainai pavojingas dėl itin griežtos Maskvos retorikos bei dėl to galinčių atsirasti sunkiai nuspėjamų politinių ir ekonominių pasekmių Kijevui. Ukrainos padėtį sunkina ir Maskvai palankus politinis ir ekonominis kontekstas tiek pačioje Ukrainoje, tiek platesnėje tarptautinės politikos plotmėje. Tai savo ruožtu jau artimiausioje ateityje leidžia tikėtis naujų, dar aštresnių proveržių dvišaliame Rusijos ir Ukrainos dialoge.

Išvados

Maskvos ir Kijevo santykiai tapo konfliktiški beveik iškart po to, kai 2004 m. pradžioje išrinktasis prezidentas Viktoras Juščenka patvirtino ketinąs laikytis Vakarų kurso. Šio prezidento valdymo laikotarpiu Ukrainą lydėjo vis pasikartojantys santykių su Rusija paaštrėjimo epizodai. Vis dėlto diduma kylančių politinių ir ekonominių nesutarimų bent jau laikinai buvo išsprendžiami.

Tačiau šiuo metu įgaunantis pagreitį Rusijos ir Ukrainos dvišalių santykių paaštrėjimas laikytinas kitokiu. Pirma, Rusija, priešingai nei anksčiau, brėžia dabartiniam Ukrainos valdančiajam elitui nepriimtiną ribą, nuo kurios Maskva ketina tęsti konstruktyvų dvišalį dialogą su Kijevu – kai provakarietišką Ukrainos vadovybę pakeis prorusiška. Antra, Rusija jau šiuo metu leidžia suprasti ketinanti aktyviai kištis į Ukrainos vidaus ir užsienio politikos reikalus, siekdama patenkinti savo strateginius interesus. Trečia, tiek pačioje Ukrainoje, tiek Vakarų bendruomenėje trūksta politinių ir ekonominių svertų bei valios tokioms Rusijos užmačioms efektyviai pasipriešinti. Dėl šios priežasties artimiausią pusę metų galima vadinti tikėtinu gausių politinių ir ekonominių akibrokštų Rusijos ir Ukrainos santykiuose periodu. Per jį ceteris paribus turėtų paaiškėti, ar Ukraina yra pajėgi atsispirti Rusijos spaudimui, išlikti savarankiška ir išlaikyti vakarietišką užsienio politikos vektorių.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 9)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (24)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (43)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (127)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija (1)

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras