Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Dešimt V. Putino valdymo metų (9)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2009 08 24

Aš noriu, kad jis būtų Rusijos prezidentas iki gyvos galvos. Putinas – mano kumyras! Aš jį myliu, aš jį gerbiu. Aš paaukosiu už jį savo gyvybę.

Čečėnijos prezidentas Ramzanas Kadyrovas

Nepastebimai prabėgo visas dešimtmetis, kai į didžiąją politiką atėjo Vladimiras Putinas – premjeras, prezidentas ir vėl premjeras (ir vėl prezidentas?)... Kalbant apie jo valdymą, tikrai yra ką prisiminti. Problema kita – kaip tai vertinti? Akivaizdu, kad koks nors objektyvumas šiuo atveju yra sunkiai įmanomas, nes skirtingų vertybinių ir ideologinių pozicijų žmonės vertins V. Putino valdymo laikotarpį kardinaliai skirtingai. Taigi, iš pradžių būtina apibrėžti pradinę poziciją.

Politika yra tokia sritis, kurioje vietos kokiam nors idealizmui seniai nebeliko, o bandymai prisidengti jo šūkiais tik dar labiau jį menkina (pavyzdžiui, žodis „demokratija“ šiandien yra tiek nuvalkiotas, kad praktiškai neturi tos reikšmės, kurią turėjo atsiradimo metu). Todėl šiame straipsnyje V. Putino politika bus vertinama remiantis pragmatiniu realistiniu požiūriu be perdėtų vertybinių sentimentų. Taip pat, prieš pradedant jos analitinę apžvalgą, patogumo dėlei verta atskirti jo žingsnius Rusijos viduje ir tarptautinėje arenoje.

 Atgal į ateitį

„O jeigu reikės, ir atmatų duobėje nudėsime“, – turbūt nuo šių žodžių, pasakytų antrojo Čečėnijos karo pradžioje, prasidėjo dar mažai kam žinomo, tada dar Boriso Jelcino ir jo aplinkos bendražygio V. Putino kilimas į Rusijos politinį olimpą. „Antiteroristinė operacija“ šioje separatistinėje Rusijos Federacijos, kuri tuo metu stovėjo prie subyrėjimo ribos, o vėliau atsistojo ant vis dar drebančių kojų, respublikoje tapo jo absoliutaus triumfo valanda ir leido lengvai laimėti prezidento rinkimus.

Įdomu, kas dėjosi V. Putino – KGB karininko ir demokrato A. Sobčiako pagalbininko – galvoje, kai B. Jelcinas, išvykdamas iš Kremliaus, pasakė jam: „Saugok Rusiją.“ Gyvenime dažnai galima išgirsti, kaip žmonės sako: „Jeigu aš būčiau prezidentas... “ Tačiau realiai žmonėms daug paprasčiau dirbti kokį nors darbą ir kritikuoti valdžią už jos klaidas. Ar galėjo V. Putinas atsisakyti? Greičiausiai galėjo, ir dirbtų dabar kokiu nors vidutinio rango valdininku vyriausybėje. Tačiau jis nusprendė priimti pasiūlymą, nes turbūt patikėjo, kad sugebės primesti Rusijai savo žaidimo taisykles. Tada niekas dar nežinojo, kokios bus tos taisyklės, bet laikė V. Putiną B. Jelcino įpėdiniu. Šiandien galima gana drąsiai teigti, kad antruoju Rusijos Federacijos prezidentu tuomet tapo ne A. Sobčiako bendražygis, o konservatyvus KGB karininkas, kurio antra „pamokomąja akcija“ tapo oligarcho Michailo Chodorkovskio pasodinimas į kalėjimą, po jos stambusis Rusijos verslas aiškiai suprato savo pasirinkimą: arba paklusti, arba dingti. Už tai dauguma Rusijos piliečių pamilo savo naująjį carą dar labiau. Vėliau galima buvo tikėtis, kad Kursko, „Nord–Ost“ ir Beslano tragedijos privers juos bent jau iš dalies nusivilti savo lyderiu, bet taip neįvyko: kaltos liko „priešiškos jėgos“, o ne prezidentas. Juo galima tik didžiuotis, nes jis spėja ir šalimi rūpintis, ir povandeniniu laivu paplaukioti, ir naikintuvu paskraidyti, ir pasauliui savo raumeningą apnuogintą torsą pademonstruoti.

Pamažu V. Putinas atsikratė visų B. Jelcino „palikuonių“ (M. Kasjanovo, A. Vološino ir kt.) ir jo šešėlio: šiandien prisiminti B. Jelciną jau nepopuliaru (tai liudija, kaip trumpai ir sausai viešojoje erdvėje buvo paminėtos paskutinės jo mirties metinės, kurios faktiškai ir nebuvo paminėtos), populiaresnis dabar yra J. Stalinas. Galiausiai V. Putinas sukonstravo Rusijoje valdžios vertikalę ir valstybinį kapitalizmą, kurio dalis, t. y. valdančioji dalis, arba tiesiog „stogas“, yra Rusijos specialiosios tarnybos. B. Jelcino laikais Rusiją valdė oligarchai, o dabar ją valdo saugumiečiai (arba siloviki – jėgos struktūrų atstovai), įvykdę nuosavybės perskirstymą.

Kaip vertinti tokios sistemos sukūrimą? Šiuo atveju yra dvi tarpusavyje susijusios žvilgsnio perspektyvos: iš sistemos kūrėjų pusės ir iš sistemos „vartotojų“ (daugumos Rusijos gyventojų) pusės. Sistema yra stabili tik tada, jeigu ji yra priimtina „vartotojams“. Kad ši sąlyga būtų įgyvendinta, sistema turi bent jau minimaliai tenkinti „vartotojų“ reikmes ir/ar priversti juos patikėti tuo, kad ji tas reikmes tenkina. V. Putinui gana sėkmingai pavyko įgyvendinti abu dalykus. Jeigu šiandien pažiūrėtume pagrindinius Rusijos televizijos kanalus, tai tie, kurie gyveno sovietmečiu, tikriausiai gali drąsiai teigti, kad grįžo į praeitį: apie V. Putiną arba gerai, arba nieko. Kalbant apie realius jo darbus, galima prisiminti posakį apie stiklinę su vandeniu, kuri tuo pat metu yra ir pusiau pilna, ir pusiau tuščia. Kitaip tariant, vieni pasakytų, kad V. Putinas ekonominės Rusijos situacijos bent jau nepablogino ar net šiek tiek ją pagerino, ir tai jau yra nuopelnas. Kiti teigtų, kad didžiausias V. Putino valdymo trūkumas yra tai, kad, turėdamas palankią naftos ir dujų kainų konjunktūrą, jis nesugebėjo pastatyti Rusijos ant ekonominės modernizacijos bėgių. Šiuo atveju galima paprieštarauti, kad jis turėjo tam nepakankamai laiko: pirmosios kadencijos metu jis padėjo savo sistemos pagrindus ir tik vėliau pradėjo rimčiau galvoti apie ekonomiką. Kita vertus, ketveri antrosios prezidentinės kadencijos ir beveik pusantrų premjeravimo metų galėjo būti panaudoti produktyviau, turint omenyje tai, kad visa valdžia buvo sukoncentruota jo rankose (dabartinėmis sąlygomis gyvenimas yra daug „greitesnis“, ir penkeri su puse metų yra labai daug). Žinoma, galima teigti, kad caras yra geras, o štai aplinka – konservatyvi ir korumpuota. Tačiau kaip tik caro užduotis yra palaužti tą aplinką, o to V. Putinas padaryti faktiškai nesugebėjo. Dabar tai padaryti bando (ar vaizduoja, kad bando) jo įpėdinis – Dmitrijus Medvedevas, tiesiog paskirtas, o ne išrinktas trečiuoju Rusijos Federacijos prezidentu.

Valdžios kaita Rusijoje tapo tikra pasaulinio masto intriga, o išsisprendė ji gana paprastai, tačiau daug ką nustebino. Didžiausias netikėtumas buvo tai, kad V. Putinas oficialiai tapo antruoju valstybės „numeriu“. Žinoma, jo de facto valdžia yra didžiulė, bet dabar per žinias iš pradžių vis dėlto rodo D. Medvedevą, o ne jį. Karą su Gruzija viešai taip pat labiau laimėjo prezidentas, o ne premjeras. Tačiau svarbiau yra tai, kad už ekonominę politiką yra atsakingas ministras pirmininkas, o ne prezidentas, o čia dar ta pasaulio ekonomikos krizė. Kitaip tariant, V. Putinas sąmoningai pasirinko sunkesnį vaidmenį (didesnę atsakomybę), nors lengvai galėjo likti prezidentu. Kodėl? Greičiausiai jis labai pasitiki D. Medvedevu bei savo sukurtos sistemos tvirtumu ir, svarbiausia, nori iki galo įgyvendinti savąją Rusijos viziją (jeigu veiktų grynai savanaudiškai, jis arba būtų likęs prezidentu, arba būtų visai pasitraukęs iš politikos – „garbingai pensijai“ lėšų tikriausiai yra sukaupęs užtektinai). Už tai jis vertas pagarbos, bet galima diskutuoti, ar jo sukurta sistema tinka Rusijai.

Rusijai tinka tai, kas tenkina jos piliečius (o ne ką nors iš šalies), o Rusijos piliečius V. Putinas (plius D. Medvedevas), atrodo, tenkina (ne visus, bet didesnę dalį). Žinoma, rusai nelabai turi pasirinkimo, bet, kaip pasakė vienas darbininkas, kai jo paprašė įvertinti V. Putino valdžią: „Yra šalyje valdžia, tai kam ją keisti“ (kitaip tariant, rusams pasirinkimas, atrodo, nelabai ir reikalingas – jeigu caras geras, tegul sėdi). Trumpai sakant, Rusijos gyventojai yra pasirengę atleisti V. Putinui jo valdymo minusus (problemas), kurių yra daugiau nei pliusų (korupcija, resursais grįsta ekonomika, sunki padėtis švietimo, sveikatos apsaugos ir karinėje srityse ir t. t.), ir toliau tikėti tuo, kad tai, kas parašyta naujausioje Rusijos nacionalinio saugumo doktrinoje (kad šalis greitai taps viena galingiausių pasaulio ekonomikų ir sudarinės, o ne tik vykdys, pasaulio darbotvarkę), bus įgyvendinta.

Kas kitas?

Kalbant apie V. Putino užsienio politiką, vienu iš jos simbolių tapo garsioji jo kalba Miunchene 2007 m. vasario mėn., kurioje jis pasakė apie Ameriką tai, ką kai kas seniai norėjo pasakyti, bet bijojo. Kita vertus, galima paklausti: „O kas teisia?“ Kitaip tariant, kokiu vienašališkumu gali kaltinti Ameriką imperialistinė Rusija? Tačiau niuansas yra tas, kad Amerika tradiciškai bando pridengti savo realistinę nacionalinių interesų gynimo politiką gražiomis kalbomis apie laisvę. O Rusija veikia tiek pat realistiškai, ir tik neseniai pradėjo mokytis iš Vakarų, kaip vynioti neskanų saldainį į gražų popierėlį (pavyzdžiui, akivaizdžiai imperialistinio karo su Gruzija pristatymas kaip „savo piliečių“ ir „taikdarių“ gynimas). Todėl V. Putinas Miunchene faktiškai ne teisė, o paprašė neteisti Rusijos, kai ir savam darže netvarka. Jeigu bandytume apibendrinti Rusijos santykių su Vakarais tendenciją V. Putino laikais, tai su JAV šie santykiai pablogėjo. Tarptautinėje politikoje veikia nulinės sumos žaidimo taisyklė, ir kai V. Putino, kuris pavadino didžiosios valstybės SSRS žlugimą didžiausia XX a. geopolitine katastrofa, Rusija pradėjo aktyviau ginti savo nacionalinius interesus, amerikiečių tai ėmė netenkinti, nes nesutapo su jų nacionaliniais interesais. Tuo pat metu V. Putinas užmezgė artimus ryšius su „senąja Europa“ ir, pavyzdžiui, A. Merkel, kaip ir jos konkurentas G. Schreoderis, remia „Nord Stream“, o N. Sarkozy kartu su S. Berluskoni gieda Rusijai ditirambus, sakydami, kad be jos Europos ateitis yra neįsivaizduojama.

Iki karo su Gruzija buvo galima manyti, kad V. Putinas nepadarys to, ką žada (iki tol jis daug kartų žadėjo adekvačiai ginti Rusijos nacionalinius interesus), bet karas privertė Vakarus patikėti, kad ateityje bus taip, kaip sakoma. Diplomatinio karo paskelbimas Ukrainai tik dar labiau patvirtina šią hipotezę: „oranžinės revoliucijos“ metu V. Putinas turbūt nesiryžo jėga paremti Viktoro Janukovičiaus, nes nesijautė pakankamai tvirtai, o šiandien jis veikiausiai jaučiasi kitaip. Todėl iš pradžių prasidėjo „dujų karai“, o dabar D. Medvedevas pareiškė, kad Rusijos ambasadorius į Kijevą, kol šio politika Rusijos atžvilgiu nepasikeis, nevyks. Žvelgint giliau, galutinėje V. Putino geopolitinėje vizijoje Ukraina greičiausiai yra grandis, kurios gyvybiškai trūksta Rusijos–Kazachstano–Baltarusijos sąjungoje, kad nauju pavidalu būtų faktiškai atkurta Sovietų Sąjunga.

Trumpai sakant, V. Putinas tarptautinėje arenoje laipsniškai perėjo nuo žodžių prie veiksmų (energetinių ir karinių) ir sustoti siekęs suvienyti NVS erdvę po Rusijos „stogu“ ir grąžinti Maskvai SSRS laikų vaidmenį pasaulyje, atrodo, nežada. Šiame kontekste artimiausius Rusijos kaimynus turėtų neraminti ir tai, kad naujoji JAV valdžia nerodo didelio entuziazmo juos remti, nes dabar jai labiau rūpi vidaus problemos ir situacija Afganistane, dėl karinio tranzito į kurį ji susitarė su ta pačia Rusija.

Apibendrinant galima sakyti, kad ta užsienio politika, kurią vykdo V. Putinas (D. Medvedevas), yra įprasta didžiosios valstybės, kokia yra Rusija, užsienio politika. Kaip sakė W. Churchillis: „Britanija neturi draugų – tik interesus“, – ir Rusijos valdžios žingsniai tarptautinėje arenoje tiek tenkina ekonominius valstybinių oligarchų interesus („Gazprom“ ir kt.), tiek glosto didžiavalstybines Rusijos gyventojų ambicijas, o tai savo ruožtu stiprina jų pasitikėjimą sukurta valdžios sistema.

***

V. Putino valdymo dešimtmetis buvo gana prieštaringas, kaip ir visas Rusijos likimas. Blogesnis Rusijai jis lyg ir nepasidarė, bet ir apie proveržį kalbėti negalima: kartais susidaro toks įspūdis, kad, kaip pasakė carinės Rusijos diplomatas A. Gorčiakovas, „Rusija ne pyksta, Rusija kaupiasi“, ir po šito susikaupimo ji arba vėl taps galinga, arba, kaip nusigėręs benamis, be jėgų kris raukšlėtu veidu tiesiai į purviną balą. Galutinį V. Putino vaidmens Rusijos ir pasaulio istorijoje verdiktą paskelbs pati istorija ir Rusijos gyventojai. Kad jis joje liks, neabejotina jau šiandien, tačiau greičiausiai tai – dar ne pabaiga.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 9)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (31)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (84)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras