|
1991-ųjų rugpjūčio pučas Rusijoje: atmintis ir reanimacija (1)
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas 2006 08 18 Šiemet, rugpjūčio 19-ąją, minime Rusijos pučo 15-ąsias metines. Kas gi tuomet vyko Rusijos sostinėje? Kokios jėgos norėjo perimti valdžią iš M. Gorbačiovo? Kokias pamokas gavo Rusija iš gėkačėpistų (GKČP lietuviškai Valstybinis nepaprastosios padėties komitetas) sumanymo įvykdyti perversmą? Pagaliau, kokios sąsajos tarp Sausio 13-osios Lietuvoje ir po pusmečio įvykusio pučo Maskvoje?
Vietoj įvado nuo autoriaus
Tą 1991 m. sausio 12 d. vakarą Vilniuje tvyrojo ypatinga neramaus laukimo atmosfera. Kai kurie civiliai ir kariniai nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos objektai jau buvo užimti, gatvėmis riedėjo sovietinės karinės mašinos, prie Vilniaus prieigų buvo pastatyti kariškių postai. Išėjus iš Lietuvos televizijos pastato Konarskio gatvėje, pasitiko minia skanduojančių šūkius, dainuojančių Sąjūdžio dainas, šlovinančių kiekvieną tautiškai nusiteikusį žurnalistą ar laidų dalyvį
Deja, tai buvo paskutinė laisva LTV Panoramos laida: naktį rūmus užėmė iki dantų ginkluoti rusų kareiviai, jiems talkinantys savigynos būriai iš didžiųjų įmonių, o radijo ir televizijos programas ėmė kontroliuoti prieš tai šalia dirbę kolaborantai. Šimtai žurnalistų ir TV personalo buvo išvyti, technika ir jų daiktai išgrobstyti
Iš naktinėmis gatvėmis riedančio šarvuočio sklido M. Burokevičiaus vadovaujamo Nacionalinio gelbėjimo komiteto pranešimai, esą valdžia perimta, pasipriešinimas beprasmiškas. Tragedija prie TV bokšto, laužai prie Seimo rūmų
Naujoji okupacija truko mažiau negu 50 metų tik 222 dienas. Pralaimėjus pučistams Maskvoje rugpjūčio 22 d., sovietiniai kareiviai bei jų talkininkai pasitraukė ir iš LRT rūmų, kitų pastatų. Sąmokslininkai nuščiuvo. Nepavykusio pučo aidas griausmingai nuaidėjo ne tik per Maskvą, Rusiją, buvusias sovietines respublikas, bet ir per visą pasaulį.
Tai kas gi įvyko tą 1991-ųjų rugpjūtį?
Prieš 5 metus Rusijos viešosios nuomonės atliktos apklausos duomenimis, praėjus dešimtmečiui po pučo, net 62 proc. apklaustųjų negalėjo atsakyti į šį klausimą. Šiandien tų, kurie ką nors suprastų apie ano rugpjūčio įvykius, būtų dar mažiau. 2001 m. 24 proc. rusų nepritarė pučistų veiksmams, dar po metų jų skaičius sumažėjo iki 7 proc., o GKČP šalininkų padaugėjo. Praeis dar keleri metai ir pučistų lyderius Janajevą, Pugo, Kriučkovą, Jazovą ir kitus ims vadinti didvyriais.
Ar iš tiesų tuomet Maskvoje įvyko demokratinė revoliucija? O gal trumpas trijų dienų laisvės blyksnis, kai demokratinės Rusijos jėgos pasipriešino valdžią bandžiusiai užimti sovietinei nomenklatūrai? Akivaizdu, kad ši komunistinė viršūnėlė susivienijo prieš nauju šalies vadovu išrinktą Borisą Jelciną, per rinkimus gavusį 57 proc. balsų. B. Jelcinas ir tapo tų dienų simboliu, lėmusiu komunistinio režimo krachą ir SSRS žlugimą 1991 m. pabaigoje.
M. Gorbačiovas ir B. Jelcinas nebuvo ryžtingi...
Iki Sovietų Sąjungos faktinio iširimo ir garsiojo sovietinių lyderių susitikimo Baltarusijoje, Belovežo girioje, dar buvo likę keturi mėnesiai. Didysis reformatorius, perestroikos tėvas ir SSRS duobkasys M. Gorbačiovas tuomet ilsėjosi Sočyje. Virš jo galvos, kaip ir apskritai virš demokratėjančios Rytų valstybės, pakibo perversmo kardas. M. Gorbačiovas, lydimas automatininkų, baugščiai grįžo į Maskvą.
Prieš tai Forose jį aplankė keletas GKČP narių. Pasak tuometinio M. Gorbačiovo padėjėjo Valerijaus Boldino, šalies vadovas buvo minkštas ir atvykusius net ragino: Tiek to, veikite. Anie ir veikė
Pats M. Gorbačiovas, kaip rašė Grani.ru, tapo pirma ir svarbiausia pučistų auka
Tuo tarpu išrinktojo šalies vadovo B. Jelcino veiksmai irgi buvo baikštūs. Tai iškart atstūmė nuo jo daugelį Rusijos demokratų ir šalininkų, kurie tų metų spalį pareiškė, kad tik sąlygiškai remia būsimą faktinį Rusijos prezidentą. Iškart po pučo B. Jelcinas nesiryžo inicijuoti tarptautinį TSKP, kaip valdžios struktūros ir pučistų gimdytojos, teismą. Niekas išsamiai taip ir nepaaiškino nusikalstamos partinės struktūros veiklos, nebuvo teisinio jos politikos įvertinimo. Dėl to, nepaisant 1991 m. rugpjūčio 24 d. pasirašyto prezidento dekreto dėl TSKP uždraudimo, ji netrukus vėl atgimė.
Dar daugiau, vidiniai nesutarimai padėjo išsaugoti sovietinio saugumo (KGB) rudimentus. Išliko visi jo vietiniai skyriai. KGB ignoravo prezidento įsaką dėl visų archyvų perdavimo valstybinei archyvų tarnybai. Žinomas disidentas Vladimiras Žukovskis knygoje Maskvos procesas rašė, kad klausimas dėl KGB bendradarbių tinklo išviešinimo, kaip buvo padaryta Rytų Europos šalyse, netgi nebuvo keliamas. Nei M. Gorbačiovui, nei B. Jelcinui nieko protingo nepatarė net pakviesti JAV ekspertai. Vietoj to, kad būtų kuriama teisinė valstybė (posovietinėse šalyse tai buvo deklaruojama kaip pirmaeilis uždavinys), Rusijoje po pučo įsigalėjo orientacija į laukinį kapitalizmą, kurį Jurijus Davydovas pavadino revoliucine prievarta liberalioje ekonomikoje.
Bostone gyvenanti žymi Rusijos istorikė Irina Pavlova rašo, kad visiškai suprantama, jog tokia visuomenės kapitalizacija sukėlė gyventojų atmetimo reakciją, pasipriešinimą SSRS žlugimo iniciatoriui M. Gorbačiovui, neryžtingajam B. Jelcinui.
Gėkačėpistai vėl kelia galvas
Jėgos, kurios 1991-ųjų rugpjūtį vadovavo GKČP, šiandien siekia revanšo. Pirmiausiai tai pasireiškia Stalino epochos reanimacija. V. Putinas iškeliamas kone kaip jo pasekėjas, o dabartinio prezidento veiksmai, pavyzdžiui, 2004 m. įsakas dėl gubernatorių paskyrimo iš Kremliaus, visiškai atstato Stalino sukurtą mechanizmą ir pučistų tikslus.
Prieš 5 metus išdrąsėjo ir į užmarštį nuėję pučistai. Kai kurie jų jau Anapilyje, tačiau išlikę XX amžiaus dekabristai siekia GKČP reabilitacijos. Jie save net lygina su tais, kurie 1825 m. išėjo į Senato aikštę Sankt Peterburge ir protestavo prieš caro patvaldystę.
Žinoma, rašo Rusijos analitikai, svarbaus vaidmens buvę pučistai jau nevaidina. Bet jie nesijaučia pralaimėję. Štai kodėl, rašo Grani.ru, ne toks jau juokingas Rusijos reabilitacijos komiteto pasiūlymas valstybiniu lygiu pripažinti GKČP veiksmus 1991 m. rugpjūtį teisingais, neišvengiamais ir vieninteliais galimais.
Rengiant straipsnį, buvo panaudotos Irinos Pavlovos, istorijos daktarės, buvusios Rusijos mokslų akademijos Sibiro skyriaus mokslinės bendradarbės, dabar Bostone (JAV) gyvenančios nepriklausomos istorikės, kūriniai: Stalinizmas: valdžios mechanizmas (Novosibirskas, 1993), Valdžios mechanizmas ir stalininio socializmo kūrimas (Novosibirskas, 2001), straipsniai SSRS istorijos klausimais žurnaluose Voprosy istorii, Otečestvennaja istorija, Russian Studies in History.
Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |