Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Uzbekistanas siekia dominuoti Centrinėje Azijoje (4)

Ainis Razma, VDU PMDI doktorantas
2009 08 31

Uzbekistanas siekia tapti Centrinės Azijos regiono lyderiu. Tokia jo politinė vizija pasireiškia nuo tada, kai iš buvusios sovietinės respublikos jis tapo nepriklausoma valstybe. Regioninės lyderystės siekis grindžiamas keliais veiksniais. Pirma, Uzbekistanas užima strategiškai svarbią geografinę padėtį: jis yra pačiame Centrinės Azijos viduryje. Tai vienintelė regiono valstybė, besiribojanti su visais keturiais kaimynais: Kazachstanu, Turkmėnistanu, Tadžikistanu ir Kirgizija. Šalis taip pat ribojasi ir su Afganistanu. Dėl tokios geografinės padėties Uzbekistanas yra beveik nepakeičiamas daugelio planuojamų ir jau vykdomų transporto ir infrastruktūros projektų dalyvis, nuo jo dalyvavimo dažnai priklauso vieno ar kito regioninio projekto ekonominis prasmingumas. Turėdamas bendrą sieną su Afganistanu, Uzbekistanas įgyja karinę reikšmę tarptautiniuose reikaluose. Tai ypač ryšku šiandien, kai JAV ir NATO sąjungininkai šioje šalyje kariauja. Per Uzbekistaną eina vienas svarbiausių tranzito maršrutų, kuriuo gabenami NATO kroviniai karinėms operacijoms Afganistane. Antra, Uzbekistanas yra daugiausia gyventojų turinti Centrinės Azijos valstybė, pasižyminti, be to, dar ir teigiamu gyventojų prieaugiu. Todėl Uzbekistanas yra jaunėjančios visuomenės valstybė: šiandien vidutinis jo gyventojų amžius yra 25 metai. Tai savo ruožtu lemia dvi svarbius dalykus. Ekonomine prasme Uzbekistanas yra didelė ir patraukli rinka su gausia, nors ir nelabai kvalifikuota bei prastai išprususia darbo jėga. Kita vertus, Uzbekistanas yra stipri kariniu požiūriu Centrinės Azijos valstybė, turinti didžiausias, gana neblogai apmokytas karines pajėgas. Pagrindini šalies valiutos pajamų šaltinis yra žaliavų eksportas, o jis išseks dar negreitai. Uzbekistanas yra vienas didžiausių pasaulyje medvilnės eksportuotojų, ketvirtas pagal dydį pasaulyje aukso kasėjas. Šalyje gausu retųjų metalų, įskaitant uraną, taip pat naftos bei dujų. Visi šie veiksniai lemia geopolitinę Uzbekistano svarbą regione ir grindžia šalies prezidento Islamo Karimovo hegemonines vizijas.

Tačiau lyderystės siekiama ir dėl kitų priežasčių. Tapusios nepriklausomomis, visos Centrinės Azijos regiono valstybės susidūrė su būtinybe kurti savo nacionalinį identitetą. Šiame procese didelę reikšmę turi tokio identiteto šaltiniai, t. y. kuo remiantis jis kuriamas, kokia yra esminė visos valstybės ir nacijos idėja. Uzbekistanas savo nacionalinio identiteto kūrimui pasirinko Tamerlano imperijos idėją. Mat dabartinio Uzbekistano teritorijoje esančiame Samarkando mieste XIV amžiuje savo sostinę buvo įkūręs vienas didžiausių žmonijos istorijoje užkariautojų – Tamerlanas. Samarkandas yra labai senas miestas, jo amžius, įvairių šaltinių duomenimis, siekia 2500–2700 metų. Čia įžvelgdamas savo istorines šaknis, Uzbekistanas tarsi tampa regiono istorijos įpėdiniu, kurio lemtis ir atsakomybė – visos Centrinės Azijos istorinio ir kultūrinio tęstinumo misija. Dėl tokios idėjos Uzbekistano pozicija kaimynų atžvilgiu tampa privilegijuota. Jis yra tarsi labiau civilizuotas ar turintis sąsajų su senesne civilizacija. O kaimynai tėra klajoklių genčių ainiai, neturintys gilesnių kultūrinių ar istorinių tradicijų (gal tik šiek tiek išskyrus senajai persų kultūrai priskiriamą Tadžikistaną). Suprantama, toks civilizacijos lokomotyvas turėtų tempti pirmyn visą Centrinės Azijos tautų traukinį į šviesesnį rytojų. Tokios nuostatos formuoja šiandieninę oficialią Uzbekistano ideologiją, o šioji daro stiprią įtaką valstybės užsienio politikos kursui. Prezidento I. Karimovo kalbose užsienio politikos problemoms aptarti Uzbekistano aplinka dažnai apibūdinama kaip chaoso karalystė, o pats Uzbekistanas vaizduojamas kaip stabilumo citadelė. Tokie vaizdiniai skiriami tiek vidaus, tiek ir išorės auditorijai. Išoriniu chaosu lengva pateisinti autoritarinį vidaus politinį režimą, taip parodant piliečiams, kad tik geležinė ranka gali užtikrinti ramų ir taikų gyvenimą. Kita vertus, valstybės vidaus politinis stabilumas yra rimtas veiksnys siekiant pritraukti užsienio investuotojų dėmesį, dėl kurio tarp Centrinės Azijos regiono valstybių vyksta konkurencija.

Uzbekistano pastangos išsiveržti į regiono lyderius kartais įgauna pozityvias ir konstruktyvias apraiškas. Tai nutinka tada, kai paliečiami gyvybiškai svarbūs šios valstybės interesai. Vienas iš pavyzdžių – Afganistano problemos sprendimas. Talibano režimas XX a. paskutinio dešimtmečio pabaigoje rimtai grasino Uzbekistanui. Grėsmės debesys ypač sutirštėjo, kai Talibano lyderiai pareiškė, kad Samarkandas ir Buchara esą šventieji islamo religijos miestai, kuriuos Talibanas privalo globoti. Kai 1998 metais talibų daliniai užėmė Mazari Šarifo miestą, esantį vos už 60 kilometrų nuo Uzbekistano sienos, padėtis tapo kritiška: Vakarams stebint ir svarstant, kokia bus tolesnė įvykių eiga, Uzbekistanas karinės grėsmės akivaizdoje faktiškai buvo paliktas vienas. Tuomet pasireiškė diplomatinis Uzbekistano prezidento Islamo Karimovo talentas ir ryžtingumas: jis sugebėjo situaciją sureguliuoti taikiai ir be teritorinių nuostolių. Pamoka buvo išmokta, ir Uzbekistanas ėmėsi iniciatyvos burti įvairias darbo grupes taikiam Afganistano problemos sprendimui. Kai JAV ir NATO sąjungininkams nepavyko trumpu karu sureguliuoti Afganistano problemos, prezidentas I. Karimovas iš Jungtinių Tautų tribūnos pakvietė suburti darbo grupę, į kurią įeitų Afganistanas, šešios su juo besiribojančios valstybės, kai kurios didžiosios valstybės ir tarptautinės organizacijos (vaidinamosios 6+1, 6+2 ir 6+3 grupės). Žinoma, Afganistanas yra šių darbo grupių dalyvių geopolitinių interesų sankirtos zonoje, todėl greito progreso valstybių forume tikėtis būtų nerealu. Tačiau visoje tarptautinių santykių istorijoje ši Uzbekistano iniciatyva, ko gero, yra konstruktyviausias bandymas taikiai spręsti Afganistano klausimą.

Vis dėlto konstruktyvi užsienio politika yra greičiau Uzbekistano diplomatijos išimtis, o ne taisyklė. Atrodo, regione Uzbekistanas laikomas neprognozuojama valstybe, o jo diplomatija dažnai sulaukia rytietiškos klastos epitetų. Būdamas viena stipriausių visais atžvilgiais regiono valstybių, Uzbekistanas nesibodi panaudoti tos jėgos prieš kaimynus ar bent jau ją pademonstruoti. Ryškiausiai tai pasireiškia ypač aštrios regione vandens problemos plotmėje. Uzbekistanas atkakliai atsisako mokėti už vandenį Kirgizijai ir Tadžikistanui – Amu Darjos ir Syr Darjos aukštupio valstybėms, nors pats nuolat kelia dujų bei naftos kainą šioms kitų energetinių išteklių, išskyrus vandenį, neturinčioms šalims. Kirgizija ir Tadžikistanas galėtų ir patys pasigaminti didesnę dalį jiems žiemą reikalingos energijos, tačiau tuomet jie vasarą turėtų užtvenkti upes, drėkinančias žemiau pasroviui esančių Uzbekistano, Kazachstano ir Turkmėnistano laukus. Atrodytų, savaime suprantama ir paprasta formulė „dujos žiemą už vandenį vasarą“ netenkina Uzbekistano, kuris panaudodamas savo ekonominę galią spaudžia silpnesnius kaimynus. Itin atšiaurią 2008 metų žiemą Uzbekistanas už skolas buvo sustabdęs dujų tiekimą Tadžikistanui ir taip privedė šią valstybę prie ekonominio kracho slenksčio.

Santykius su Kirgizija Uzbekistanas taip pat kuria dažniausiai iš jėgos pozicijų. Pavyzdžiui, Kirgizijos iš Turkmėnistano perkama elektros energija keliauja per Uzbekistano tinklus, tad šis kada panorėjęs atjungia grandinę, reikalaudamas didesnės kainos. Uzbekistano ir Kirgizijos derybos dėl elektros energijos tranzito sąlygų tęsėsi beveik visus 2008 metus. Kol kas galioja tik laikini susitarimai ir Kirgizijai daromas nuolatinis ekonominis spaudimas.

Uzbekistano siekiui būti lyderiu regione trukdo Kazachstanas. Nors tarp valstybių atvira konkurencija ir nevyksta, stebintiems politinį vyksmą regione ji nekelia abejonių. Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas makiaveliškai Uzbekistano lyderio diplomatijai priešpriešina plataus masto integracines iniciatyvas, persunktas euroazijietiškumo dvasios. Kiekviena ryškesnė N. Nazarbajevo integracinė iniciatyva nedelsiant sulaukia kritiškų Uzbekistano politikos apžvalgininkų komentarų ir atvirų kaltinimų siekimu po Kazachstano vėliava suburti sąjungą, besiremiančią siuzereno ir vasalų santykiais. Pats Uzbekistano prezidentas niekada nėra oficialiai išsakęs tokios kritikos, o Uzbekistano ir Kazachstano santykiuose ši tema neliečiama, tačiau veiksmai iškalbingesni už žodžius. Uzbekistanas kaišioja pagalius į ratus įvairioms Kazachstano iniciatyvoms, galinčioms vesti į glaudesnę regiono ekonominę, o gal ir politinę integraciją. To siekiama ne atviru priešiškumu, o būtinų sprendimų vilkinimu ir neveiklumu. Taip, bent jau artimiausiam laikotarpiui, buvo numarinta bendros energetinių resursų rinkos idėja, ilgą laiką buvo vilkinamas svarbaus daugiašalio dokumento dėl vandens režimo pasirašymas. Galiausiai 2009 metų viduryje jis buvo pasirašytas, tačiau jo vykdymą dar turės patikrinti laikas.

Uzbekistano lyderystės regione siekis ir sudėtingos, iš pirmo žvilgsnio net chaotiškos tokio siekio apraiškos įgauna aiškesnę prasmę ir logiką žvelgiant į Centrinės Azijos regioną kaip į klasikinę jėgos balanso sistemą. Dvi galingiausios regiono valstybės – Uzbekistanas ir Kazachstanas – kiekviena siekia maksimizuoti savo galią ir pasitelkia tam skirtingas strategijas. Regioninės tų strategijų apraiškos yra platesnės, globalios politikos, kurioje dalyvauja didžiosios valstybės, atspindys. Žvelgiant į praeitį matyti, kad Kazachstanas visada stengėsi laikytis glaudesnio bendradarbiavimo su Rusija, o Uzbekistano užsienio politika buvo daugiau provakarietiška. Abi valstybės siekia glaudesnių santykių su Kinija, kuri regione sukuria naują politikos vektorių. Regiono lyderiu tampa valstybė, kuri sugeba užsitikrinti dominuojančios galybės paramą. Todėl tylios Uzbekistano ir Kazachstano varžybos dėl regiono lyderio karūnos tęsis ilgai, kaip ir didžiųjų valstybių geopolitinių interesų Centrinėje Azijoje žaismas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 4)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (387)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (57)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (162)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija (17)

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (21)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras