Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Naujas Putino karas

Józef Darski, „Gazeta Polska“
2009 09 08

Šiuo Rusijos propagandiniu puolimu siekiama ne kitaip interpretuoti istoriją, o priversti tarptautinę bendriją pripažinti Lenkiją esant Maskvos vasale ir įrodyti pasauliui, kad Varšuvos vyriausybė, nuolankiai pripažindama šį faktą, sutinka su naujuoju Lenkijos statusu.

1991 m. gruodžio 8 d. Lenkija atgavo nepriklausomybę be vargo ir prieš Mazowieckio vyriausybės valią, be Bieleckio kabineto pastangų; tai įvyko net ne dėl to, kad Maskva atitraukė išorinės imperijos ribą, ketindama jos teritorijoje sukurti buferinę zoną, kurioje būtų garantuota sovietų įtaka, o dėl dviejų Sovietų Sąjungos vidaus valdžios segmentų tarpusavio kovų, iš dalies sugriovusių netgi vidinę imperiją.

Ir vėl svetimųjų valdomi

Buvo aišku, kad regiono tautoms palankus laikotarpis truks tol, kol Rusijoje bus suvaldytas „chaosas ir anarchija“ bei atkurta autoritarinė valdžia. Tikrasis elitas tokią likimo dovaną būtų išnaudojęs geopolitinėms permainoms, kurios leistų išlikti kuo labiau nepriklausomiems nuo būsimų neoimperinių Rusijos kėslų. Prieš karą nepriklausomybę pavyko išlaikyti tik 20 metų, nes endemų [1] užvaldytas Seimas privertė Piłsudskį ir kariuomenę baigti karą ir atsisakyti remti Rytuose nepriklausomybės siekius. Tačiau tais laikais valstybės tautinė struktūra vis dėlto buvo kitokia. Dabartinis destruktyvus elitas ne tik nesiėmė rimtų veiksmų Rytuose, bet apskritai nuo jų nusisuko ir ieškojo garantijų Europos Sąjungoje, mainais atsisakydama bet kokių Lenkijos interesų gynimo stipresniųjų Bendrijos narių atžvilgiu.

Po 1991 m. buvo trys politikos kryptys, kurios būtų galėjusios sustiprinti mūsų statusą. Visų pirma – sąjunga su JAV, kol Amerika buvo suinteresuota mūsų regionu ir norėjo turėti Europos Sąjungoje sau palankių valstybių. Nepriklausomybės nuo JAV demonstravimą reikėjo pakeisti nepriklausomybės nuo Rusijos demonstravimu – tačiau tai, kaip žinome, nėra saugu, tad norinčių neatsirado. Antra – įstoti į ES ir vykdyti joje savarankišką politiką. Viena vertus, reikėjo ginti savo ekonominius ir politinius interesus, o kita vertus – pasistengti suartėti su Didžiąja Britanija (Baltijos šalys tai sugebėjo). Narystės ES tikslas turėjo būti ne nuolankumas mainais už postus (pinigus) ir audiencijas kuluaruose, o siekimas, kad Lenkija ir Baltijos valstybės, o pasitraukus Iliescu – ir Rumunija, galėtų formuoti Briuselio Rytų politiką. Pagaliau trečioji kryptis turėjo būti nepriklausomybės siekių Rytuose stiprinimas nepaisant sąnaudų, drauge siekiant išplėsti ES ir sukurti joje regioninę sąjungą.

Pagrindinis strategijos principas – perkelti konfliktą į priešininko teritoriją. Deja, tiek Skubiszewskis, tiek vėlesni užsienio reikalų ministrai, kurių, kaip ir Mazowieckio bei Kiszczako vadovaujamos „pirmosios nekomunistinės vyriausybės“ ministro, bendradarbiavimo su komunistiniu saugumu bylos saugomos Nacionalinės atminties institute, rinkosi priešingą strategiją, o kitus, šalies gyventojų džiaugsmui, įnirtingai puolė Rusijos įtakos agentai. Esu pats patyręs, kaip visos vyriausybės, persigandusios Rusijos agentų kontrpuolimo, žlugdė arba neleido realizuoti žiniasklaidoje jokios iniciatyvos šia kryptimi. Ko negalėjo daryti valstybė, tą turėjo įgyvendinti pilietinės organizacijos, patylomis finansuojamos iš biudžeto. Tačiau politikai, užsiėmę savo kabinetų baldų keitimu, neturėjo laiko apie tai galvoti.

Dabar skiname bailios politikos ir rinkėjų paramos „užsienio partijai“ vaisius. Sulaukėme laikų, kai JAV pasitraukė iš Vidurio Europos, ir iki kitų rinkimų negalime tikėtis, kad jų politika pasikeis. „Užsienio partijos“ vyriausybė padarė viską, kad tą pasitraukimą palengvintų (derybų dėl priešraketinio skydo vilkinimas).

Rusija suprato šį žingsnį kaip Vašingtono sutikimą, kad Lenkija ir Baltijos valstybės būtų įtrauktos į Rusijos įtakos sferą, ir dabar jai tetrūksta tarptautinio pritarimo. Maskva tikisi jį gauti padėdama Vokietijai vykdyti istorinę politiką Lenkijos sąskaita (metas reikalavimams grąžinti turtą ateis vėliau) ir garantuodama Berlynui tam tikrus interesus savo įtakos sferoje prie Vyslos.

Lenkijos tapimo Vokietijos vasale, taip tikintis apsiginti nuo Rusijos, padariniai būtų dar blogesni, nes tai priverstų sutikti ne tik su Vokietijos pretenzijomis (iš pradžių politinėmis), bet ir pripažinti Rusijos interesus bei reikalavimus, kuriuos Vokietija paremtų, taip sustiprinda atnaujintą tarpusavio sąjungą su Rusija. Briuselio biurokratija per silpna, kad galėtų mus apginti, juolab kad nepadarėme nieko, kas palengvintų reikalavimų vykdymus, sklindančius iš Berlyno ir Paryžiaus.

Rytuose Lenkija atsisakė bet kokių mėginimų priešintis Rusijos įtakai, todėl Rusijos atžvilgiu tapo izoliuota ir beginklė.

Žinoma, šiais laikais vasalo statusas jau nėra toks pat kaip anksčiau. Čia nebus nei Rusijos kariuomenės, nei žandarų, tačiau bus priklausomybė, bus paisoma Rusijos interesų ir mokama duoklė bei „rusiškos demokratijos“, kuri netruks įsiskverbti ir į mūsų šalį, kaina.

Nuo vasalo iki vietininko

„Užsienio partija“ ieškojo savo valdžios Lenkijoje garantijų pas kaimynus, nes nesijautė saugi šalyje, kurioje padėtį įgijo dėl savo vaidmens kolonijiniu laikotarpiu bei išlikusių sąsajų su buvusiu centru. Tokią laikyseną puikiai atskleidė buvusių Lenkijos užsienio ministrų laiškas [2], de facto skirtas užsieniui, arba nesunkiai numanomas skatinantis „Agoros“ [3] vaidmuo prieš Jarosławo Kaczyńskio Vyriausybę nukreiptoje žiniasklaidos kampanijoje Vakaruose.

„Užsienio partijos“ koncepcija labai ryškiai atsispindi ministro Sikorskio pasisakyme, mano nuomone, jis, tikėdamasis, kad WSI [4] žmonės jam padės laimėti būsimus prezidento rinkimus, išdavė anksčiau skelbtus idealus – kitaip nei Tuskas, kuris lieka ištikimas savo principams: „suskaičiuokime balsus“. Sikorskis pareiškė: „Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos galima teigti: Jogailaičių didybės ambicijos nepateikia reikiamo atsakymo į Lenkijos geostrategijos ir tapatybės dilemas“, o „šiandien klesti sąsajos... kaip antai, Prancūzijos ir Vokietijos variklis, varantis ES.“ Drauge Varšuvos URM vadovas padarė epochos atradimą, kad Rusija einanti „demokratizacijos eksperimentų keliu“.

Išverskime šį ministro pasisakymą į normalią kalbą. Jogailaičių idėjos paniekinimas dabartinėmis aplinkybėmis reiškia anaiptol ne atsiribojimą nuo Lenkijos imperializmo ar nacionalizmo, o désintéressement bet kokia aktyvia politika Rytuose pareiškimą. Atsakas į „geostrategijos dilemas“ būsiąs žemių kitapus Būgo pripažinimas Rusijos valdomis. Kaip galima numanyti, mainais už Rusijos interesų pripažinimą „užsienio partija“ tikėjosi ramybės. Todėl taip įnirtingai buvo puolamas Prezidentas, kuris savo vizitu Gruzijoje griovė šią strategiją.

Prancūzijos ir Vokietijos vaidmens iškėlimas į pirmąjį planą rodo, kad „užsienio partija“ tikėjosi jų apsaugos mainais už atsisakymą ginti Lenkijos interesus ES. Todėl Tuskas taip meilikauja poniai kanclerei, prarydamas visas piliules drauge su E. Steinbach pretenzijų desertu. Kliento statuso pripažinimas turėjo suteikti saugumo garantijas ir valdžios pastovumą, net jeigu visuomenė protestuotų.

Pokolonijinio elito interesų požiūriu, tokia koncepcija pasiteisino tol, kol Vokietijos ir Rusijos sąjunga tapo glaudesnė. Šios sąjungos konsolidacija reiškė, kad Lenkijos laukia jau net ne kondominiumas, bet priklausomybė nuo Rusijos, o vasalas galiausiai taps vietininku – ir ne demokratinės valstybės, o „einančios demokratizacijos eksperimentų keliu“. Taigi Tuskas tapo savo politikos auka: juk viena yra būti vasalu, kuris, darydamas valdomą šalį priklausomą nuo kitos valstybės, įžvelgia savo interesą, o visai kas kita – būti vietininku, kuris tiesiog vykdo iš svetimos sostinės gaunamus įsakymus.

Politikoje reikia remtis interesų apibrėžimais. O šie Vokietiją ir senąją ES artina su Rusija, juolab kad tokio suartėjimo kainą galima sumokėti ne savo, o svetima, t. y. Rytų Europos, sąskaita, priskiriant pokomunistines šalis Rusijos įtakos sferai ir užsitikrinant savus interesus. Lenkijos atveju Vokietijos ir Rusijos interesai sutampa ypač glaudžiai, nes Lenkijai galima suversti atsakomybę už Antrojo pasaulinio karo kilimą, o vėliau ateis metas ir atsakomybei už holokaustą, vokiečių iškeldinimą bei stalinizmo nusikaltimus – turint omenyje, kad dabartinė Varšuvos vyriausybė pasirengusi sutikti su bet kokiu antilenkišku teiginiu mainais už jos pripažinimą europietiška ir neproblemiška, t. y. paklusnia.

Be abejo, šiuo Rusijos propagandiniu puolimu siekiama ne kitaip interpretuoti istoriją, o priversti tarptautinę bendriją pripažinti Lenkiją esant Maskvos vasale ir įrodyti pasauliui, kad Varšuvos vyriausybė, nuolankiai pripažindama šį faktą, sutinka su naujuoju Lenkijos statusu. Todėl Tuskui ir kyla „velniška“ dilema: ar pripažinti tiesą, ar pagerinti santykius su Rusija, kitaip tariant, pripažinti antilenkišką melą, t. y. sutikti su vietininko statusu.

Tuskas puikiai supranta, kaip pasikeitė situacija, bet jau neturi išeities, todėl ir sako: „Lenkijos pusė neturi leistis išprovokuojama“, kitaip tariant – susitaikykime su naująja padėtimi. Jam antrina kiti „užsienio partijos“ atstovai. Bronisławas Komorowskis ragina „nekelti visos Lenkijos valstybės įtampos“. Vienas užsienio reikalų viceministras Jacekas Najderis „dar įsigilinsiąs“, kitas viceministras Andrzejus Kremeris „analizuosiąs faktus“. Gal įsteigs mokslinį institutą; Kremeris jau atrado, kad rusai esą „itin jautrūs“. Minėto ministrų laiško užsienio valstybėms signataras Adamas Rotfeldas tikina, esą negalima „reaguoti į visokius pasisakymus žiniasklaidoje“, o vyriausybės atstovas spaudai laukia „oficialios Kremliaus pozicijos“. Žinia, Rusijos užsienio žvalgybos vadovas Michailas Fradkovas, kuris yra Putino žmogus, arba Rusijos prezidento administracijos vadovas Sergejus Naryškinas – tai, ko gero, privatūs asmenys, neturintys nieko bendro su Rusijos valstybe.

Rusijai rūpi kuo labiau pažeminti Tuską ir visą Varšuvos vyriausybę, nes Kremlius žino, kad „užsienio partija“ neturi išeities ir privalės sutikti su viskuo, susitaikyti su kiekvienu antausiu. Taigi Rusija nori greitai gauti viską, kol konjunktūra jai palanki. Gali būti, kad galiausiai Putinas nuspręs, jog Tuskas jau užtektinai pažemintas, ir Vesterplatėje suvaidins taikos balandėlį [5]. Taip jis pasiektų du tikslus: „blogiuku“ taptų Medvedevas, o Tuskas gautų alibi, leidžiantį „nepraleisti progos patylėti“. Šitaip Rusijos pretenzijos, viešai nepaneigtos netgi pačios Lenkijos vyriausybės, gali įgyti tarptautinį pripažinimą.

Kas belieka?

Prezidentūra neturi nei priemonių, nei galimybių vykdyti užsienio politiką prieš vyriausybės valią arba vietoj jos. Ji gali tik stengtis torpeduoti liokajiškus ir žalingus Lenkijai pareiškimus bei sprendimus ir už tai sulaukti įnirtingo Maskvos agentų puolimo. Esant tokiai padėčiai, galima vien teoriškai svarstyti, kaip reikėtų ginti savo nacionalinius interesus, jeigu pasikeitus dabartiniam status quo tokia galimybė atsirastų. Šiuo metu nuo mūsų valios jau nedaug kas tepriklauso, o lemia geopolitinė padėtis. Svarbiausias mūsų uždavinys – išgyventi, kol ši padėtis pasikeis, patiriant kuo mažiau nuostolių. Tam reikia imtis veiksmų dviejose srityse.

Būtina stengtis torpeduoti vergišką Varšuvos vyriausybės politiką. Tik visuomenės spaudimas gali jai neleisti paskelbti Lenkijos vasalizacijos politikos didžiuoju „sveiko proto“ triumfu. Išdavystė turi būti vadinama išdavyste.

Mes neturime ES rodyti, jog viską iškęsime ir būsime klusnūs Rusijos vasalai, kad tik Berlyne ir Briuselyje ant mūsų nerūstautų. Priešingai – reikia aiškiai pareikšti, kad pripažinusi Lenkiją Rusijos įtakos sfera Europa susidurs su nuolatinėmis problemomis, ypač su masine emigracija, socialiniais ir politiniais neramumais bei konfliktais su Rusija. Perleidimas Rusijai Lenkijos nenuramins, o kaip tik priešingai – destabilizuos regioną.

Reikia priminti, kad lenkai sugeba kovoti net tada, kai padėtis beviltiška. Europa neprivalo žinoti, kad dabartinių Lenkijos gyventojų dauguma, balsuojanti už „užsienio partiją“, kuriai atstovauja Piliečių platforma, su senaisiais lenkais neturi nieko bendro. Istorija ir simboliai – tai galingas ginklas, nors jie ir nedaug ką bendro turėtų su tikrove. Tam turi būti skirta istorinė politika, kovų su Rusija, sovietinio genocido mūsų ir mūsų kaimynų atžvilgiu istorijos priminimas. Pirmiausia reikėtų masiškai rodyti Edvino Snore filmą „The Soviet Story“, paskui – filmą apie badą Ukrainoje, o svarbiausia – plačiai pristatyti visuomenei savų menininkų ir mokslininkų kūrybą. Be to, daiktus reikia vadinti tikraisiais vardais ir demaskuoti Rusijos įtakos agentų bei „baltosios vėliavos partijos“ veiklą. Visi turi žinoti, kas priklauso Rusijos lobizmui ir vykdo prorusišką politiką.

Kita sritis – aktyvus darbas su Rytais. Negalima palikti Ukrainos, Baltijos šalių, Baltarusijos ir Kaukazo. Tai plati veiklos dirva visuomeninėms organizacijoms, nors už tai jas žlugdys valdžia ir spjaudys Maskvos agentai. Mūsų viešąją nuomonę reikia paveikti taip, kad ji paremtų tų šalių kovą su Rusija. Deja, dėl akivaizdžių priežasčių visuomenė negali būti supažindinama su konkrečiais veiksmais, kol jie nepradėti. Taip pat reikia aktyviai dirbti Rytų šalyse ir teikti joms politinę paramą.

Dabartinės galimybės menkos, tačiau susitaikius su likimu ir atsisakius veikti jos tikrai nepadidės. Geopolitinė padėtis nėra pastovi, ir reikia visuomet būti pasirengusiems pasinaudoti jos permainomis.


[1] Nacionaldemokratai – lietuviškųjų tautininkų atitikmuo. (Čia ir toliau pastabos vertėjo.)

[2] 2006 m. paskelbtas aštuonių buvusių Lenkijos užsienio reikalų ministrų viešas laiškas, kritikuojantis prezidentą Lechą Kaczyńskį dėl atsisakymo dalyvauti Veimaro trikampio (Prancūzijos, Vokietijos ir Lenkijos) viršūnių susitikime.

[3] Galingas Lenkijos žiniasklaidos koncernas, įsteigtas ir valdomas antikomunizmui priešiškų „socialistinės santvarkos reformatorių“.

[4] WSI – Wojskowe Służby Informacyjne – komunistinės Lenkijos karinė žvalgyba, buvusi pavaldi GRU. Šis pavaldumas de facto neišnyko Lenkijai atgavus nepriklausomybę ir netgi įstojus į NATO. Ši sovietų įsteigta struktūra išliko nepaliesta iki 2006 m. ir darė didelę įtaką šalies politiniam gyvenimui. 2007 m. rinkimus laimėjus Piliečių platformai ir premjeru tapus D. Tuskui, į tarnybą grąžinami J. Kaczyńskio Vyriausybės valdymo laikotarpiu atleisti WSI karininkai, ir jie vėl atgauna politinę įtaką.

[5] Straipsnis rašytas prieš rugsėjo 1 d. Šiandien žinome, kad taip ir įvyko.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (377)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (54)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (159)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija (14)

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (18)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras