Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Irakas: kelias ilgas, jo tikslas užmirštas (2)

Jonas Motiejūnas
2009 09 11

Irako, dirbtinai po Pirmojo pasaulinio karo britų ir prancūzų sukurtos ir 1932 m. tapusios nepriklausima valstybe, laukia ilgas ir sunkus kelias stabilumo link. Galbūt net dar ilgesnis, nei mano dauguma politikų ar politikos apžvalgininkų.

Okupacija artėja į pabaigą: JAV kariuomenės išvedimas jau prasidėjo. Liepos pabaigoje amerikiečiai paliko visus Irako miestus. JAV kariuomenės veiksmai pagal susitarimą su Irako vyriausybe yra griežtai ribojami ir tik didelės nesėkmės atveju irakiečiai teikiasi kviesti į pagalbą Amerikos karius. 2011 metų pabaigoje paskutiniai JAV kariuomenės koviniai daliniai paliks Iraką. Jame liks tik kariniai konsultantai. JAV prezidentas Barackas Obama mano (ir tai yra tiesa), kad Amerika nepajėgi kariauti dviejų karų – Irake ir Afganistane. Kariuomenės reikia padėčiai Afganistane stabilizuoti ir Talibano skverbimuisi iš Pakistano į Afganistaną sustabdyti. Atrodytų, Irakas jau yra mažesnė problema nei iki šiol. Tačiau tai gali būti apgaulinga nuomonė.

Kur pasuks Irakas, patyręs rimtą karinį ir politinį sukrėtimą, neaišku. Yra daug ženklų, kad ši šalis ateityje gali tapti viso regiono problema. Amerikos okupacija ir demokratiški rinkimai Irake iš esmės pakeitė geopolitinę situaciją visame regione.

Viskas tiek susipainioję, kad šiuo metu net negalima pasakyti, ko JAV siekė okupuodamos Iraką, nes po okupacijos jis gali kelti didesnių problemų nei iki jos. Visos buvusios administracijos teorijos apie masinio naikinimo ginklus bei Saddamo Husseino ryšius su „Al Qaeda“ pasirodė nieko verti burbulai arba šiurkščios JAV žvalgybų klaidos.

Iki JAV invazijos Iraką valdė pasaulietinis diktatoriškas ir socialistinius siekius deklaravęs S. Husseino režimas. Saddamas nebuvo demokratas ir žmogaus gyvybė jam neturėjo jokios vertės. Tačiau, kaip ir visi diktatoriai, jis nesilaikė jokių principų: kai buvo naudinga, buvo JAV sąjungininkas, kai nenaudinga – tapdavo SSRS draugu. Tačiau jis laikė be gailesčio prispaudęs arabų šiitų daugumą. Didelė dalis jų politikų ir dvasinių vadovų arba emigravo į Iraną, arba baigė gyvenimą kartuvėse Irake.

Dabartinis Irako vadovas Nuris al Malikis yra šiitas ir išrinktas šalyje daugumą sudarančių šiitų. Jo veiksmai mažumų – sunitų bei kurdų – atžvilgiu demokratija nekvepia, o ateityje religinėms ir tautinėms mažumoms bus dar sunkiau. Atrodo, N. Malikis Irake įsitvirtino ilgam ir jei laikysis demokratijos principų, tai tik pro forma, panašiai kaip, sakykim, Egipto vadovai. Abejočiau, ar religiškai angažuotas, Iranui labai parankus N. Malikis yra geriau nei S. Husseinas.

Tačiau, tiesą sakant, kitaip nei jėga Iraką vieningą išlaikyti neįmanoma. Valstybėje dauguma gyventojų yra arabai šiitai, pirmą kartą šalies istorijoje atėję į valdžią. Be jų, yra sunitų mažuma – ilgą laiką valdžiusi šalį, bei atskira tautybė – kurdai, siekiantys jei ne nepriklausomybės, tai bent jau realios autonomijos. Visos trys grupės nekenčia viena kitos. Mažumų teisių užtikrinimas Irake yra nežinomas politinis veiksmas, ir todėl nei kurdai, nei sunitai kokių nors rimtesnių savo teisių garantijų nesitiki.

JAV kariuomenei pasitraukus, mažumų padėtis bus dar sunkesnė, nes kol kas šalyje yra karinė jėga, galinti priversti politikus žaisti nors kiek laikantis demokratinių taisyklių.

Gamtoje, politikoje bei geopolitikoje tuštumos nebūna. Jau šiuo metu kur kas didesnę įtaką nei JAV Irako vyriausybei daro Iranas. Nieko keisto, juk JAV okupacija faktiškai sukūrė pirmą arabų šiitų valdomą valstybę, tuo nepaprastai padidindama Irano įtaką regione. Be to, dauguma dabartinių Irako vadovų – šiitai, Saddamo valdymo laikus praleidę savanoriškoje ar priverstinėje tremtyje Irane. Jiems Iranas yra dažnai ne mažiau brangus nei Irakas.

Ekonominėje plotmėje Irano įtaka taip pat labai stipriai didėja. Iranas padeda Irakui vykdyti naftos paiešką, atkurti elektros tiekimo sistemą. Pernai metais Teheranas pasiūlė Irakui milijardo dolerių paramą. Beje, Irako nafta yra arba tuose regionuose, kur šiitai sudaro daugumą, arba Irako Kurdistane. Tačiau sunku patikėti, kad Irano naftos bendrovės bus pajėgios rimtai konkuruoti su pasaulio naftos gamybos banginiais, nors Irako valstybės parama savoms kompanijoms Teheranui gali situaciją rimtai komplikuoti.

Nuo pat JAV okupacijos pradžios Iranas nedvejodamas įžengė į Irako rinką. Irano bendrovės laimėjo keletą kontraktų ir gavo teisę statyti elektrines Irako pasienio regionuose. Apie trisdešimt procentų Irano eksporto keliauja į Iraką. Ypač daug Irano produktų parduodama pasienio regionuose. Kai kurių JAV analitikų paskaičiavimais, Irano ekonominė įtaka bei pagalba Irakui yra daug efektyvesnė nei Jungtinių Valstijų, kurių Irako rekonstrukcijai skirti pinigai arba iššvaistomi, arba išvagiami. Elektros gamyboje JAV taip ir nepasiekė tikslo, užsibrėžto 2003 metais, – elektros gamyba iki prieškarinio lygio pakilo tik 2008-aisiais. Iki šiol elektros stygius stipriai jaučiamas visoje šalyje. Tokia padėtis tiek šalies vadovams šiitams, tiek eiliniams gyventojams sudaro įspūdį, kad Iranas yra daug veiksmingesnis šalies rekonstrukcijai nei Jungtinės Valstijos – ūkiškai stipriausia pasaulio valstybė.

Tokia padėtis kelia Irako sunitų mažumos nerimą. Sunitų grupės ir partijos skundžiasi Jungtinėms Valstijoms didėjančia Irano įtaka valstybėje. Jie atvirai kaltina ginkluotas šiitų grupuotes dėl teroristinių aktų bei pastangų destabilizuoti padėtį. Tame yra daug tiesos, bet nereikėtų užmiršti, kad Irake veikia „Al Qaeda“, laikanti šiitus netikėliais ir raginanti su jais kovoti ne mažiau atkakliai ir negailestingai kaip su svetimšaliais.

Šis JAV okupacijos sukeltas geopolitinis tektoninis smūgis ir sąmyšis žadina visų Artimųjų Rytų valstybių (daugiausia valdomų sunitų) nerimą. Ypač nejaukiai jaučiasi Saudo Arabija. Ar šios baimės yra pagrįstos, parodys ateitis, bet jau dabar galima tvirtinti, kad JAV invazijos Irake padarinys yra didėjanti Irano, siekiančio tapti branduoline valstybe, įtaka.

Beje, Irako vadovų laukia ir dar vienas rimtas iššūkis – kaip dorotis su kurdų autonomijos siekiu. N. Malikis nepanašus į demokratišką vadovą ir labai tikėtina, kad išėjus JAV kariuomenei šią problemą jis bandys spręsti jėga. Ar jo jėgos sprendimai nebus panašūs į S. Husseino, pasakyti sunku, bet tokia galimybė neatmestina.

Irake problemų daug ir kol kas neaišku, kaip jos bus sprendžiamos. Tik akivaizdu, kad Irako tikrai laukia sunkus kelias į ateitį. Vargu ar pasaulyje atsirastų nors vienas politikos analitikas, kuris šiuo metu drįstų neabejodamas pasakyti, kur link tas kelias veda.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras