Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Maskvos evangelija (4)

Borisas Tumanovas
2009 09 14

Kad ir ką sakytum, pastaruoju metu Rusijos vadovybė pasižymi mąstymo ir veiksmų nuoseklumu. Mes nestudijuosim tikrųjų, grynai psichologinių, jos elgesio motyvų – elgesio, kuris iš esmės yra posovietinės rusiškos visuomenės kompleksų išvestinė. Išnagrinėsim tik faktinę šio reiškinio pusę.

Prieš metus, pasiryžusi karinei intervencijai į Pietų Osetiją, Rusija iš esmės peržengė tam tikrą slenkstį, kuris skyrė jos šiuolaikinę istoriją nuo imperinės praeities. Kuo labiau Rusijos politikai pagrįsdavo tokio įsikišimo teisėtumą rūpesčiu dėl Rusijos piliečių gyvybės ir tarptautinės teisės nuorodomis, tuo labiau aiškėjo, kad kalbama apie precedentą, kuris reiškia naują koncepcinį Maskvos požiūrį į buvusias sovietines respublikas, įskaitant ir tas, kurios lyg ir galutinai ištrūko iš jos gniaužtų, pasislėpdamos NATO ir Europos Sąjungoje.

Šis naujas požiūris akivaizdžiausiai atsiskleidė per paskutines savaites. Pirmiausia Maskva iškilmingai atšventė Rusijos ginklo pergalę prieš agresyvią Gruziją, kartu nepamiršdama įžūliai priminti Vakarams, kad norėtų spjauti į jų protestus ir priminimus apie „Medvedevo–Sarkozy planą“. Paskui prezidentas Medvedevas inicijavo įstatymo „Apie gynybą“ pataisas, kurios leidžia valstybės vadovui savarankiškai įsakyti pradėti karines operacijas užsienyje jau ne tik tiesioginės agresijos prieš Rusiją atveju, bet ir „atremiant arba užkardant agresiją prieš kitą valstybę“, taip pat „ginant Rusijos Federacijos piliečius užsienyje“. O dar po kelių dienų Dmitrijus Medvedevas nusiuntė Ukrainos prezidentui įžūlų laišką, kurio tonas nepriminė diplomatinio kreipimosi į užsienio valstybės vadovą, o panėšėjo į feodalinio senjoro papeikimą nerūpestingam vasalui.

Nenagrinėsim šio dokumento, kuris tikriausiai jau gana smulkiai perpasakotas ir ekspertų išanalizuotas, turinio. Užtenka atkreipti dėmesį į du svarbiausius jo aspektus. Pirma, tai piktdžiugiškas priminimas Viktorui Juščenkai, kad Maskva jį laiko politiniu lavonu, todėl neketina palaikyti su juo kokių nors kontaktų iki būsimų prezidento rinkimų (2010 metų sausio 17 d.), kurie, Rusijos nuomone, į valdžią Ukrainoje atves naują politinę figūrą. Antra, Medvedevo laiškas turi ultimatumo bruožų, jis iš esmės nurodo hipotetiniam Juščenkos įpėdiniui tinkamas Rusijai elgesio taisykles užsienio ir vidaus politikoje, ekonomikoje ir net nacionalinės pasaulėžiūros klausimais.

Beje, jau vien tik šio dokumento tonacijos visiškai užtektų suprasti: Maskva atvirai pareiškia, jog, jos požiūriu, Ukrainos (o, nors garsiai nepasako, kartu su ja ir kitų posovietinių šalių) nepriklausomybė nėra visavertė, kad Rusija su ja bendradarbiautų pagal visuotinai paplitusias tarptautinio bendradarbiavimo normas. Geopolitinių Rusijos ir Gruzijos karo išdavų ir paskutinių prezidento Medvedevo įstatyminių iniciatyvų kontekste toks Maskvos „atvirumas“ aiškiai parodo jos ketinimus vėl kontroliuoti „didžiosios imperijos skeveldras“.

Nesename savo straipsnyje, publikuotame geopolitika.lt, daktaras Andreas Umlandas visai teisingai pažymi: „Savo „nepriklausomybės pripažinimu“ ir karinių bazių išdėstymu Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, t. y. faktiniu nerusiškų respublikų anšliusu, Rusijos valdžios elitas pademonstravo, kad jis suinteresuotas daline SSRS iširimo rezultatų revizija.“ Kartu dr. Umlandas išsako nuomonę, kad Rusijos ultranacionalistų, pasirengusių tam, kad Rusija dėl šio tikslo sukeltų karą, balsai Rusijos užsienio politikoje nedominuoja. Vis dėlto bijau, kad prezidento Medvedevo „ukrainietiškas demaršas“ šią proporciją paneigia.

Reikalas, žinoma, ne tas, kad Maskva pasiruošusi jau rytoj leistis į karinę avantiūrą, tarkim, atsiimti Krymo pusiasalio. Esmė yra tendencija, kurią galima pavadinti „restauracine baudžiamąja“ ir kuri darosi vis ryškesnė. Atkreipkite dėmesį – prezidento Medvedevo skaitomos „tarnybinės instrukcijos“ būsimajam Ukrainos prezidentui laikas praktiškai sutapo su dar dviem žinomais „restauraciniais baudžiamaisiais“ įvykiais.

Pirmiausia turime omenyje, sąlyginai tariant, „konservatyvios imperinės“ daugumos sprendimą galutinai paaukoti individualų Rusijos įstojimą į Pasaulinę prekybos organizaciją, kad su Baltarusija ir Kazachstanu būtų sukurta Muitų sąjunga, kurioje Rusija, suprantama, dominuos, bet kuri ilgam, jeigu ne visam laikui, išskirs šias tris šalis su PPO. Į nedrąsų „liberalo“ Medvedevo bandymą atkalbėti vyriausybę nuo šio iš esmės izoliuojančio sumanymo paprasčiausiai numota ranka.

Be to, labai simptomiška ir tai, kad tomis dienomis Maskva staiga pradėjo „muitinės“, o vėliau ir „pieno“ karą su Lietuva. Anksčiau Rusijos valdininkai buvo paskelbę „citrusinių vaisių“, „vyno“, „boržomio“ ir „pieno“ karus dažniausiai posovietinėms šalims.

Mūsų požiūriu, visa tai rodo, kad Maskva, sukūrusi karinio įsikišimo į „artimąjį užsienį“ precedentą, ketina panaudoti jį kaip potencialią grėsmę, stiprinančią jos didėjantį spaudimą buvusioms Sovietų Sąjungos respublikoms. Bet kuriuo atveju šiurkštus „išpėrimas“, kurį Rusijos prezidentas surengė Ukrainos kolegai, akivaizdžiai turi tapti įspėjimu tiems posovietinių valstybių vadovams, kurie gali užsinorėti arba jau užsinorėjo nutolti nuo Rusijos.

O dėl karinio konflikto tarp Rusijos ir Ukrainos galimybės, tai Maskvai visai nebūtina specialiai rodyti kokią nors iniciatyvą šiuo klausimu. Ji ramiai gali laukti 2017 metų, kai Juodosios jūros laivynas pagal dvišalius susitarimus turės palikti Ukrainos teritoriją, ir tada jo paprasčiausiai neevakuoti iš Sevastopolio. Taip ji pastatytų Kijevą prieš iš anksto nulemtą pasirinkimą tarp nacionalinio pažeminimo ir bandymo problemą spręsti jėga, o tai suteiktų Maskvai puikią dingstį pradėti dar vieną „humanitarinį patriotinį“ karą.

Beje, vargu ar Maskva pritaikys tokį scenarijų, tarkim, Vidurio Azijos šalyse, kurių lyderiai aiškiai linkę į kompromisus su Rusija, jei tik laikomasi pažado išsaugoti jų valdžią. Todėl artimiausiais metais Ukraina ir Gruzija pasmerktos tapti Rusijos „karinio šantažo“ įkaitėmis.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 4)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (93)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras