Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Turkija ir JAV: patikima partnerystė?

Kristina Puleikytė
2006 08 15

Turkija ilgą laikotarpį buvo viena svarbiausių JAV sąjungininkių, o Šaltojo karo pabaiga ir sovietų grėsmės išnykimas vertė Vašingtoną iš naujo įvertinti Turkijos svarbą jos užsienio ir saugumo politikoje. Turkijos-JAV partnerystė buvo toliau vystoma nauju pagrindu, kas buvo ir išliko svarbu ne tik pačiai Turkijai, bet ir JAV.

Šaltojo karo metu tarp Turkijos ir JAV užsimezgė strateginė partnerystė, kuri JAV padėjo realizuoti strateginius ir ekonominius interesus šalies viduje ir Artimųjų bei Vidurio Rytų regione. Be to, šie santykiai padėjo Turkijai gauti nemažą paramą iš JAV ir taip modernizuoti valstybę, reorganizuoti ir stiprinti karines pajėgas. Šaltojo karo metu Turkija buvo svarbi JAV SSRS ir komunizmo grėsmės sulaikyme,  o po Šaltojo karo pabaigos Turkija tapo patrauklia „kylančia rinka“, po rugsėjo 11 d. teroro atakų kaip svarbi partnerė kovoje prieš terorizmą. JAV užsienio politikoje svarbią vietą įgijo regioninių konfliktų, kurie kelia grėsmę jų ir jų sąjungininkių interesams, prevencija ir rinkos ekonomikos bei demokratijos plėtra ir buvo suvokta, jog Turkija su savo demografiniu, ekonominiu ir kariniu potencialu gali prisidėti prie šių tikslų realizavimo. Vašingtonas suprato Turkijos svarbą kovojant su organizuotu transnacionaliniu nusikalstamumu, apimant nelegalią ginklų prekybą, prekybą narkotikais ir pan., terorizmu. Be to, Turkijos karinis pajėgumas užtikrina ir šios valstybės galimybes dalyvauti taikos operacijose ar kitose karinės kampanijose, organizuotose JAV. Pavyzdžiui, Turkija dalyvavo taikos palaikymo veiksmuose Somalyje, Bosnijoje, Kosove ir Makedonijoje.

Turkijos svarbą Jungtinėms Valstijoms galima išskirti keturiose dimensijose. Pirma, Turkija tarnavo kaip potenciali platforma JAV galios apsaugai. Pavyzdžiui, iš Incirliko bazės Turkijoje JAV ir Didžiosios Britanijos lėktuvai reguliariai patruliuodavo virš no-fly zone šiaurės Irake 1991 m. Persijos įlankos kare. JAV būtų buvę sunku išlaikyti Sadamo Huseino režimo izoliaciją, sankcijų ir kurdų populiacijos Irake apsaugos politiką be Turkijos bendradarbiavimo. Antra, Turkija buvo savotiška tvirtovė, neleidžianti revizionistiniams režimams, tokiems kaip Iranas, keisti regioninio balanso. Trečias svarbus dalykas – Turkijos karinė galia, o Turkijos modernizuotos karinės pajėgos gali būti lengvai perdislokuotos ir panaudotos JAV ir jos sąjungininkių karinėse operacijose. Galiausiai, Vašingtono suvokimu, Turkija reprezentuoja alternatyvų ir sėkmingą pavyzdį Artimųjų Rytų ir Vidurio Azijos valstybėms. Turkija yra vienintelė musulmoniška NATO valstybė ir kandidatuoja tapti Europos Sąjungos (ES) nare, taip pat yra demokratinė ir sekuliarizuota.

Neokonservatoriai, kurie užėmė ar užima svarbius postus dabartinėje JAV prezidento administracijoje (Paul Wolfowitz, Douglas Feith, Richard Perle), kalbėjo apie Turkijos augančią strateginę svarbą JAV, apie jos, kaip sąjungininkės, patikimumą ir jos naudą kaip tilto, jungiančio Vakarus ir Rytus (tiksliau su Artimaisiais Rytais). Taigi Vašingtonas, kaip ir kitos valstybės, Turkijos paramą ir dalyvavimą 2003 m. karinėje operacijoje prieš S. Huseino valdomą Iraką laikė garantuota. 2003 m. kovo 1 d. Turkijos parlamentas užkirto kelią vyriausybės pasiūlymui, kad būtų leista dislokuoti 62 tūkstančiu JAV karių, kurie vykdytų kovines operacijas prieš Iraką.  Šiaurinio fronto netektis šokiravo Vašingtoną. Dar labiau šis įvykis pademonstravo, jog Turkija nėra toks patikimas partneris, kaip buvo tikėta. Visgi faktas, jog JAV sugebėjo sėkmingai nuversti Huseino režimą be Turkijos pagalbos, parodo ir pačios Turkijos kaip sąjungininkės minimalią vertę.

Toks Turkijos sprendimas buvo susijęs su žymiomis ekonominėmis netektimis Pirmojo Persijos įlankos karo metu. Be to, buvo baiminamasi ir pabėgėlių srauto iš šiaurės Irako, o labiausiai nerimą Ankarai kelia Irako kurdų klausimas, nes Turkija nėra suinteresuota kurdų valstybės sukūrimu ar jiems didesnės autonomijos suteikimui.

Turkijos augantis flirtavimas su islamizmu taip pat skatina mažesnį JAV pasitikėjimą šia valstybe. Ne tik pačioje valstybėje stiprėja islamistinės idėjos, bet ir pati valstybė stengiasi megzti draugiškus santykius su regiono valstybėmis. Pačios valstybės viduje auga antiamerikietiškos nuostatos. Pavyzdžiui, JAV populiarumas Turkijoje 2000 m. siekė 52 proc., 2002 m. 30 proc., o 2003 m. tik 12 proc. Irako karo metu neigiamą įvaizdį apie JAV turėjo apie 83 proc. Turkijos gyventojų. Vašingtoną turėtų baiminti galimas nestabilumas Turkijos viduje ir galimas radikalių, antiamerikietiškų jėgų įsitvirtinimas šalies viduje.

Nepaisant tam tikrų nesutarimų, Turkija išlieka viena svarbiausių sąjungininkių regione. Turkijos kariuomenė išlieka svarbi partnerė amerikiečiams Afganistane, o JAV išlieka trečias didžiausias turkų eksporto partneris. Be to, kol kas strateginė partnerystė su JAV leidžia Turkijai vykdyti aktyvesnę politiką ir turėti svaresnį vaidmenį Artimųjų Rytų regione bei užtikrinti naftos tiekimą į Vakarų rinkas.  

Turkija ir Europos Sąjunga: narystės klausimas

Turkija kartu su Graikija buvo vienos pirmųjų valstybių, kurios užmezgė ir vystė santykius su susikūrusia Europos Bendrija (EB) XX a. 7 dešimtmečio pradžioje, kai 1963 m. pasirašė asociacijos sutartį. Ilgą laiką EB nebuvo priimtina Turkijos pilna narsytė dėl šalies dydžio, išsivystymo lygio ir musulmoniško tapatumo. XX a. 10 dešimtmetyje ES buvo žymiai labiau linkusi priimti postsovietines valstybes, tokias kaip Lenkija ar Vengrija, kadangi šių valstybių tapimas ES valstybėmis-narėmis nekėlė Europos ribų klausimo, kurį kelia Turkijos galima narystė. EB visuomet Turkija buvo svarbi kaip išorinis veikėjas, kaip ekonominis partneris, tačiau buvo linkusi nuolat nutolinti visiškos Turkijos narystės Bendrijoje terminus ir klausimus.

Ne tik Turkijos dydis ir musulmoniškas tapatumas, bet ir vidinės politikos įvykiai Turkijos kelią link visiškos narystės darė ir tebedaro kliūtimi. Pavyzdžiui, nepavykęs bandymas 1974 m. karinę intervenciją į Kiprą paversti tarptautinėje bendruomenėje priimtinu politiniu sprendimu tuo metu tik pablogino santykius su Europos valstybėmis.

Kai 1987 m. Turkija atstatė formalią demokratiją ir pateikė prašymą dėl visiškos narystės EB, tai ji susidūrė su besikeičiančia Europa. Sunkūs iššūkiai tapatumui, susiję su kurdų karinio nacionalizmo ir politinio islamo iškilimu, suformavo tam tikrus bruožus Turkijos politinėje sistemoje. Nesėkmingi bandymai inkorporuoti šiuos elementus taikiai į demokratinę sistemą kartu suponavo ir sumažėjusį progresą Ankaros santykiuose su Europa. 1995 m. pasirašytas muitų sąjungos susitarimas suteikė naują impulsą Turkijos-ES santykiuose.

Turkijos visiškos narystės siekis patyrė nesėkmę 1997 m. ES Liuksemburgo viršūnių susitikime, kai buvo atmestas Turkijos kaip kandidatės statusas. Tuo tarpu po dviejų metų Helsinkio viršūnių susitikime buvo pasiūlyta Turkijos pilnos narystės perspektyva. Tam įtakos turėjo sėkminga Graikijos demokratizacija, kuri paliudijo, kad Turkijos problemas geriau būtų spręsti derybomis ir kompromisu, o ne tiesiogine konfrontacija. Be to, tokios valstybės-narės kaip Didžioji Britanija, kuri nedalyvauja glaudesnės integracijos tarp Sąjungos narių projektuose, pritaria Turkijos narystei. Galiausiai turkų verslo bendruomenės lobistinė veikla Briuselyje, ypatingai per jos asociacijas (kaip TOSIAD), taip pat turėjo įtakos.

Svarbus postūmis buvo 2002 m., kai Turkijoje rinkimus laimėjo Teisingumo ir plėtros partija (angl. Justice and Development Party (The AKP)). TPP pasirodė esanti labiau siekianti narystės ES tikslo nei jos pirmtakai, nes ėmėsi įgyvendinti iškeltus reikalavimus, tenkinti narystės sąlygas. Be to, ir Kipro problema buvo pradėta spręsti priėmus taip vadinamąjį JT „Anano planą“. 2002 m. Kopenhagos susitikime buvo nustatyta tiksli data – 2004 m., kada toliau turi būti tęsiamos derybos dėl narystės ir įvertintos padarytos reformos. Visgi iki šiol Turkijos narystės klausimas lieka atviras, nes aiškių terminų dar nėra nustatyta. Neseni ES didžiųjų valstybių lyderių pasisakymai dar nesuteikia jokių greitos Turkijos narystės perspektyvų.  

Kalbant apie Turkijos narystės ES perspektyvas, svarbų vaidmenį atlieka JAV. Vašingtonas Turkiją apskritai suvokia kaip integralią Europos saugumo architektūros ir Europos kontinento dalį. Buvęs JAV prezidentas Bilas Clintonas yra teigęs, jog Turkija buvo „raktas, susiduriant su visais iššūkiais, kurie išliko Europoje. Ieškant savo sielos, Turkija yra veidrodis, į kurį Europa privalo pažiūrėti sprendžiant savo ateitį“.  Tokį JAV požiūrį diktuoja jų pragmatiniai interesai. Visgi JAV vaidmuo skatinant Turkijos narystę ES ribotas. Po Turkijai nesėkmingo ES Liuksemburgo viršūnių susitikimo, B. Clintono administracija ėmėsi aktyvių veiksmų (daugiausia instrumentinė parama), kurių dėka buvo priimtas palankus sprendimas Turkijos atžvilgu ES Helsinkio viršūnių susitikime. Be to, JAV per Tarptautinį valiutos fondą (TVF) padėjo Turkijai išbristi iš gilios ekonominės krizės. Kipro problemos abipusiškai priimtinas sprendimas buvo pasiektas vėl esant Vašingtono įtakai. Tuo tarpu ES Kopenhagos viršūnių susitikime buvo akivaizdus JAV įtakos ES sprendimų priėmimui ribotumas.

Nepaisant to, jog dėl Šaltojo karo logikos diktuotos JAV įtakos besivienijančiai Europai Turkijos ir EB/ES glaudesnis bendradarbiavimas buvo nuolat skatinamas, tačiau iki šiol pilnos narystės siekio įgyvendinimas susiduria su daugybe kliūčių ir neapibrėžtumu. Pačios Turkijos demokratiškumo klausimas, konfliktiški santykiai su Kipru ir kai kurių valstybių, tokių kaip Graikija, nepritarimas stabdo integracinį procesą. Pavyzdžiui, dėl jų religinių tradicijų, apie 50 proc. moterų kenčia smurtą šeimoje, Turkijoje kasmet įvykdoma iki 300 vadinamųjų garbės žmogžudysčių. Taigi Turkijos musulmoniškas tapatumas ir tradicijos, geografinių ribų klausimas išlieka kol kas vienu rimčiausių iššūkių tolesnei ES plėtrai.

Turkijos-JAV-ES trikampis

JAV požiūris ir įsipareigojimai Turkijos integracijos procese dažnai nesutikdavo su labiau neapibrėžtu ir abejingu pagrindinių Europos valstybių požiūriu. Viena iš priežasčių yra ta, jog Turkijos narystė ES neįtraukia jokių aiškių JAV kaštų.

ES yra labiau orientuotas į vidinius reikalus ir mažiau orientuotas į saugumo klausimus darinys nei JAV. Taigi ES baimė priimti Turkiją kartu yra susijusi ir su Sąjungos nenoru tiesiogiai ribotis su nestabiliu pasaulio regionu, už kurio stabilumą ir problemas ES taptų atsakinga.

Turkijos-JAV santykių atšalimas, paskatintas Irako karo, pastūmėjo Turkiją arčiau ES. Turkijos valdančiųjų paskatintos reformos, siekiant išpildyti Kopenhagos kriterijus, susilpnino priešiškai ES atžvilgiu nusiteikusių jėgų koaliciją. Svarbiausia yra tai, jog Turkija, atsisakydama leisti JAV dislokuoti karines pajėgas savo teritorijoje, paneigė tarp Europos valstybių, ypatingai Prancūzijos ir Vokietijos, susidarytą įspūdį, jog Turkija yra stipriai proamerikietiška ir galėtų būti savotišku JAV „Trojos arkliu“, jei pakliūtų į ES. Taigi toks Turkijos sprendimas natūraliai šią valstybę priartino prie Prancūzijos-Vokietijos ašies, kuri sudaro ES bloko branduolį. Kitas paradoksas yra tas, jog ES valstybės-narės, parėmusios Irako karą, lengviau priima galimos Turkijos narystės perspektyvas, pavyzdžiui, Didžioji Britanija ir Ispanija.

Žiūrint iš Turkijos perspektyvos, yra naudinga partnerystę su JAV atstatyti patikimu pagrindu, kuris būtų svarbus ir tolesniam Turkijos-ES santykių vystymuisi. JAV yra ne tik svarbi remiant integracinį procesą, bet Turkijos buvimas ES nare jai suteiktų pakankamai palankią poziciją vystyti labiau subalansuotus santykius su Jungtinėmis Valstijomis. Tuo pačiu Turkija ne tik galėtų geriau ginti savo nacionalinius interesus, tačiau galėtų atlikti ir labiau konstruktyvesnį vaidmenį Artimuosiuose Rytuose kaip „palanki regioninė galia“, o ne kaip „prievartinė regioninė galia“.

Laukimo politika, remiantis strateginiu reikšmingumu, Turkijai nėra naudinga, nes tuo būdu ji negali išnaudoti viso savo potencialo. Aktyvesnė ir savarankiškesnė politika Artimųjų Rytų, Vidurio Azijos regionuose pakeltų pačios valstybės prestižą ir svorį, bet kartų keistų tiek JAV, tiek ES požiūrį. Visgi Turkijos užsienio politiką lemia tiek vidaus politikos dinamika, tiek ES-JAV santykių pobūdis. Didėjantis antiamerikietiškumas kai kurių pagrindinių ES valstybių-narių sostinėse, tampa kliūtimi ir Turkijos integraciniams siekiams (nors negalima pamiršti ir kultūrinio faktoriaus).

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras