Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Rusijos šiaurė – rezervinė sakralinė žemė (1)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2006 08 11

Rusijos didybė priauginės Sibiru bei Šiaurės vandenynu ir pasieks pagrindines Europos gyvenvietes Azijoje ir Amerikoje

Michailas Lomonosovas, 1763 m.

http://www.worldwidelearn.com/images/northpole/images/north-pole-equipment-2.jpgRusijos Šiaurės tema yra labai įdomi ir plati, turinti visą eilę aspektų. Galima nagrinėti ją žiūrint tik iš praktinės pusės. Šiuo atveju, viena vertus, yra būtina aptarti rusiškos Šiaurės ekonominę, strateginę ir ekologinę reikšmę pačiai Rusijai bei likusiam pasauliui, o kita vertus – šios erdvės visapusio vystymosi (išlikimo) problemas. Taip pat reikia paliesti vietinių gyventojų (aborigeninių tautų) klausimą, kuris dažnai yra nepastebimas arba tiesiog nustumiamas į šalį. Tačiau ne mažiau intriguojanti yra sakralinė Šiaurės-Pietų dimensijos problematika, kuri siejasi su šiuolaikine geopolitika ir turi gilią globalią reikšmę.

Rusijos Šiaurės svarba, problemos ir jų sprendimas

Visų pirma reikia pažymėti, kad skiriasi rusiškas ir pasaulinis „Šiaurės“ supratimas. Pasauliui „Šiaurė“ yra teritorija, esanti už 60 šiaurės platumos laipsnio. Rusams „Šiaurė“ yra žemė, kur šalta ir sunku gyventi. Taip „Šiaurei“ jie priskiria Arktiką, Sibirą ir Tolimuosius Rytus.

Savaime suprantama, kad, esant tokiai regiono vizijai (2/3 visos Rusijos teritorijos), jo reikšmė yra didžiulė. Pradėti galima nuo ekonominio momento. Šiandien Šiaurė, kurioje dirba tik 9 proc. gyventojų ir veikia tik 15 proc. pagrindinių pramoninių fondų, sukuria penktadalį Rusijos BVP. Ten:

  • yra išgaunama 100 proc. Rusijos deimantų ir pagrindinė dalis įvairių brangių metalų (kobalto, aukso, platinos, nikelio, vario ir t.t.);
  • yra išgaunama apie 90 proc. visų Rusijoje išgaunamų dujų bei 75 proc. naftos;
  • yra gaudoma pusė visos žuvies ir jūros žvėrių (taip pat esminė dalis vertingo kailio žvėrių);
  • yra išvežami 36 proc. medienos;
  • dirba daug karinio-pramoninio komplekso įmonių.

Ir štai, kaip tai beatrodytų paradoksalu, šis didžiulis regionas yra nuolat priverstas gyventi ties išlikimo riba. Nepaisant visų savo turtų, kurie tarsi turėtų garantuoti jo gyventojams prabangų ir nerūpestingą gyvenimą, jis susiduria su visa eile problemų, kurių esminė yra ta, kad tai yra labai žemos temperatūros žemės. Tačiau svarbiausia, kad regionas viską atiduoda centrui, kuris, savo ruožtu, nesugeba tinkamai pasirūpinti jo gyventojais.

Rusijos Šiaurės intensyvus apgyvendinimas ir vystymas prasidėjo SSRS laikais. Tuomet niekas pinigų (beje, kaip ir gamtos) negailėjo, o pagrinde nemokama darbo jėga buvo kaliniai. Būtent tuomet buvo sukurtas regiono potencialas, kuris yra išnaudojamas Rusijos ligi šiol. Tačiau, kaip pastebi dauguma ekspertų, šiandien Kremlius neturi Šiaurės plėtros, tiksliau gelbėjimo, plano. Pastaruoju metu Rusija gauna daug pinigų iš energetinių išteklių eksporto, tačiau vis vien manytina, kad jai pačiai bus labai sunku išsaugoti ir ilguoju laikotarpiu padidinti regiono potencialą. Tuo tarpu Maskvos bendradarbiavimas su užsienio investitoriais galėtų ženkliai prisidėti prie situacijos pagerėjimo. Pažymėtina, kad Rusija turi didžiulę Šiaurės vystymo (švietimo, sveikatos apsaugos, žemės ūkio ir kitose srityse) bei aprūpinimo ir tyrimo patirtį (ko vertas vien unikalus Rusijos branduolinių ledlaužių laivynas, kuris gali išnykti). Jos sujungimas su papildomais Vakarų bei Azijos pinigais bei technologinėmis inovacijomis galėtų duoti puikius rezultatus (nors reikia pažymėti, kad paprasčiausias technologijų pernešimas yra netinkamas – jas prieš tai būtina patobulinti, siekiant adaptuoti prie ekstremalių Šiaurės žemių sąlygų), sprendžiant aktualiausias regiono problemas. O šios problemos yra tokios (kai kurias iš jų galėtų ir turėtų išspręsti pati Rusija, kitos gali būti sprendžiamos kartu su partneriais iš Vakarų bei Azijos šalių):

  • žmonių problema: šiandien Rusija jau turi gyvenančius Šiaurėje žmones (12 milijonų) ir juos ten reikia išsaugoti. Kartu reikėtų pritraukti į regioną naujus jaunus specialistus ir išvežti į didžiąją žemę neįgalius ir pensininkus, kurie yra plėtros našta. Dar SSRS laikais buvo įvesta kompensacijų persikalentiems į Šiaurę sistema. Ji turi būti peržiūrėta (nes šiandien ja naudojasi tie regionai, kurie su Šiaure turi mažai ką bendro), bet išsaugota. Kartu turėtų būti pagerintos gyvenimo sąlygos Šiaurės miestuose. Jų technologinio gyvenimo sistemų patobulinimas galėtų sušvelninti ekstremalias gyvenimo sąlygas ir tokiu būdu pritraukti naujus gyventojus, o kartu padaryti labiau pelninga regiono energetiką, pramonę ir resursų gavybą. Galiausiai reikėtų investuoti į vietinį švietimą, kad regiono priklausomybė sumažėtų nuo išorinių specialistų.
  • aprūpinimo (energetinio ir kitokio) problema: šiandien 70 proc.  regiono aprūpinimo, nuo kurio jis visapusiškai priklauso, prižiūri Operatyvinių klausimų komisija, sukurta Rusijos Vyriausybės. Tačiau nuo SSRS laikų išnyko daug tarpinių aprūpinimo struktūrų ir Gosplanas (valstybinis planas), kas apsunkina situaciją. Be to, šis procesas yra techniškai sudėtingas ir turi būti atliktas per trumpą laiką (kol vandenys neužšąla). Šiame kontekste galima pažymėti, kad verta dėmesio yra senų povandeninių laivų panaudojimo idėja. Jie galėtų vykdyti regiono aprūpinimą ištisus metus. Taip pat reikėtų išsaugoti ir padidinti atominių ledlaužių laivyną.
  • resursų gavyba: kaip galima buvo suprasti iš aukščiau pateiktų duomenų, regiono ekonomika yra orientuota į įvairaus pobūdžio gamtos išteklių gavybą. Šiame kontekste verti dėmesio yra keli dalykai. Pirma, reikia, kad kompanijos investuotų į naujų išteklių paiešką ir gavybos proceso tobulinimą, o ne tik eksploatuotų sovietinį palikimą. Antra, didesnį dėmesį reikėtų skirti gamtos apsaugai, kuri buvo praktiškai nereikšminga SSRS laikais. Trečia, reikėtų, kad išteklių gavybos kompanijos taptų labiau socialiai atsakingos vietovėse, kuriose dirba, t.y., kad jos, kalbant paprastai, dalintųsi savo hiperpajamomis su vietiniais gyventojais. Ir geriau, kad pajamų perskirstymas vyktų ne per centrą, o vietoje, centrui stebint, kas sumažintų korupcijos galimybes. Atitinkamai turi būti sukurta įstatyminė bazė, kuri reglamentuotų pastarąjį procesą.
  • karinis-pramoninis kompleksas: niekas neabejoja idėja, kad aukštos karinio komplekso technologijos gali ir turi būti panaudotos taikiems tikslams, tačiau tai, kas buvo padaryta su karinio-pramoninio komplekso įmonėmis Boriso Jelcino laikais, yra tiesiog nusikaltimas. Svarbiausia, kad šios „konversijos“ (žlugdymo) metu buvo beveik negrįžtamai prarastas kvalifikuotas personalas, kuris buvo priverstas eiti į turgų pardavinėti kinietiškų šlepečių. Esmė yra ta, kad, viena vertus, turi būti vykdoma protinga, pasverta karinių technologijų konversija, o kita vertus – didėti valstybinis karinis užsakymas (kas, atrodo, jau vyksta).

Atskiro dėmesio yra verta Rusijos Šiaurės aborigeninių tautų problema. Šios tautos susiduria su daugybe sunkumų. Būtina pažymėti, kad jų gyvenimas yra susijęs su gamta (elnių auginimas, žvejyba, medžioklė), o pramoninis Šiaurės vystymas padarė didelę žalą jų gyvenvietėms ir privertė persikelti (kai kurias tautas net keletą kartų) į kitas teritorijas. Integruotis į pramoninį gyvenimą šių tautų atstovams yra praktiškai (ribotas persikvalifikavimo švietimo prieinamumas) ir psichologiškai sunku. Negalintys užsiimti savo tradicine veikla ir nesugebantys prisitaikyti prie naujų sąlygų, vietiniai žmonės puolą į neviltį, kuri pasireiškia augančiu alkoholizmu ir buitiniu nusikalstamumu. Papildomai situaciją apsunkina socialinio gyvenimo sąlygų skurdumas (žmonėms elementariai trūksta normalaus būsto). Problema gali būti išspręsta, jeigu valstybė (o ne rinka) sugebės tinkamai organizuoti aborigenų darbą jiems įprastose srityse, kartu apsaugant jų darbo teritoriją nuo pramoninės veiklos.

Baigiant šią straipsnio dalį, reikėtų pasakyti, kad, kuomet yra kalbama apie Rusijos Šiaurę, dažniausiai turimi omenyje Sibiro ir Tolimųjų Rytų regionai, bet ne Arktika. Tuo tarpu Arktika, specialistų požiūriu, yra vos ne rezervinė visos žmonių civilizacijos žemė. Arktika – tai modernios visuomenės nepaliesta gamta. Taip pat tai didžiuliai energetiniai gamtiniai ištekliai. Pagaliau tai geriamojo vandens (tikėtina žmonijos ateities problema) rezervatas ir geostrategiškai svarbi žemė, esanti vandenynų centre. Žinomas Rusijos politologas Jurijus Krupnovas teigia, kad Arktika yra „būsimas žmonijos centras“ ir tuo metu, kai šio pasaulio galingieji pradeda skirti šiai žemei vis didesnį dėmesį, Rusija praranda joje savo anksčiau užimtas pozicijas. Kiti Rusijos ekspertai irgi pažymi, kad Maskva šiandien veržiasi ten, kur jos nelabai laukia (Europos ir Azijos rinkos), pamiršdama apie savo šiaurines žemes, turinčias globalią reikšmę. Todėl, jeigu rusams šiandien pavyktų įsitvirtinti Arktikoje (kurios didesnė dalis jiems dabar priklauso, bet nebūtinai priklausys ateityje), rytoj jie galėtų kalbėti su konkurentais ir partneriais, turėdami puikias išeitines pozicijas.

Nuo sakralinės geografijos prie geopolitikos           

Sakralinėje geografijoje kiekviena pasaulio pusė turi savo reikšmę. Antai „Šiaurė“ yra asocijuojama su centru, nepajudinamu poliu, amžinybės tašku, aplink kurį sukasi erdvė ir laikas, taip pat su dvasingumu, šviesa, švara, pilnatimi ir vienybe. „Pietūs“, atvirkščiai, simbolizuoja materializmą, tamsą, susimaišymą, multipoliariškumą. Tai materijos, gyvenimo, biologijos ir instinktų karalystė. Pietuose dvasia randa savo įsikūnijimą grubioje materialioje formoje. Kitaip tariant, Pietūs yra materiali dvasingos Šiaurės priešingybė ir išraiška.

Šiaurės žmogus – tai specifinė būtybė, kuri mato gilią esmę ir turi dvasios išreiškimo intuiciją. Pietų žmogus gyvena aistromis. Jam jo siela ir jo gyvenimas yra svarbesni už aukščiausią dvasią. Pietiečio kultas yra materija.

Kaip teigia graikų sakralinė geografija, pietiečiai ir Šiaurės žmonės priešistorėje gyveno dviejose skirtingose karalystėse – Gondvanoje ir Hiperborėjoje. Tačiau, bėgant laikui, geografinis Šiaurės ir Pietų žmonių atskyrimas išnyko, bet, nepaisant to, šiaurinės dvasios (nordizmo idėja) ir pietinės materijos dualizmas išlieka pasaulyje nepriklausomai nuo konkrečios vietos.   

Pereinant prie šiuolaikinės geopolitikos, galima teigti, kad joje viskas yra ne taip, kaip sakralinėje geografijoje. Šiandien geopolitika naudojasi „turtingos Šiaurės“ ir „vargingų Pietų“ terminais. „Turtinga Šiaurė“ simbolizuoja išsivysčiusį kapitalizmą, t.y. materializmo pergalę. Joje vyrauja antitradicinės jėgos. Ji toli gražu nesiremia nordiškomis idėjomis. Tuo tarpu „varginguose Pietuose“ (Indija, Islamo pasaulis) išliko dvasinis turtingumas. Tačiau tai tik inercinis, pasyvus dvasingumas, atėjęs iš sakralinės Šiaurės, kurios potencialu priešingiems dvasiai tikslams naudojasi šiandieninė „turtingoji Šiaurė“.

Taigi galima teigti, kad šiandien sakralinė Šiaurė lygi geopolitiniams „vargingiems Pietums“, o sakraliniai Pietūs lygūs geopolitinei „turtingai Šiaurei“. Ir štai šiame kontekste iškyla „neturtinga Rusijos Šiaurė“. Pastaroji, būdama didesne dalimi nepaliesta civilizacijos, nėra „turtingos Šiaurės“ dalis ir yra išsaugojusi dvasinį pagrindą (vietinių tautų dėka). Ji galėtų susijungti su „vargingais Pietumis“, sudarydama vieningus Rytus, besipriešinančius Vakarams, kurių dalis yra „turtingoji Šiaurė“. Taip mes grįžtame prie visiems gerai žinomos priešpriešos klasikinėje geopolitikoje tarp Rytų ir Vakarų, į kurias projektuojasi sakralinis Šiaurės ir Pietų dualizmas, abipusei vertikaliai Šiaurės-Pietų rodyklei sukantis į dešinę, t.y. Šiaurės dvasiai susijungiant su Rytais, o Pietų materijai susijungiant su Vakarais. Taip sakralinė geografija susisieja su geopolitika, pagrįsdama esminę pastarosios tezę.

Tačiau reikėtų pažymėti, kad pastarajai logikai (ją išplėtoja neoeurazistas Aleksandras Duginas) prieštarauja viena iš naujesnių geopolitinių mokyklų Rusijoje, kurią vadina „Peterburgo“ mokykla. Ši mokykla yra vadinama „Peterburgo“ mokykla todėl, kad jos atstovai mano, jog Peterburgas kaip proveržio, inovacijos, progresyvaus mastymo miestas gerai atspindi jų idėjas, o Maskvą jie asocijuoja su neperspektyviu centralizmu.

Jos atstovų manymu, tradicinė geopolitika su jos Vakarų-Rytų dualizmu yra klaidingas užsiciklinusių Vašingtono atlantistų ir Maskvos neoeurazistų kelias. Peterburgiečiai vadina pastaruosius imperialistais. Jų manymu, JAV šiandien bando užvaldyti pasaulį kaip tai bandė daryti Romos Imperija. Rusijos neoeurazistai savo ruožtu laiko Rusiją trečiąja Roma. Tokios strateginės nuostatos, peterburgiečių nuomone, yra nenaudingos abiems valstybėms, kurioms derėtų sujungti savo pastangas bendro žmonijos gėrio ir pažangos labui. Susitaikymo simboliu galėtų tapti Eurazijos ir Šiaurės Amerikos kontinentų sujungimas per Beringo sąsiaurį. Tai būtų žingsnis į „Globalios Šiaurės“ sukūrimą, kurioje vieningai gyvena Amerikos (Vakarų) ir Rusijos (Rytų) regionai, remdamiesi glokalizacijos (globalių interesų ir lokalaus specifiškumo sintezė, kuriai nereikia „centrinių vyriausybių“ tarpininkavimo) principais, kalbant dar kitaip – remdamiesi ne vertikalaus (per centrinę valdžią), bet horizontalaus-tinklinio (tiesiogiai) bendradarbiavimo principais.

„Peterburgo“ mokyklos filosofiją tam tikra prasme galima pavadinti „geruoju Mondializmu“ (geruoju, nes ji deklaruoja pasaulio vienybę be Pasaulio vyriausybės, kurios idėja daugelio ekspertų Rusijoje, Kinijoje ir ypač Islamo pasaulyje yra vertinama labai neigiamai). Tas „gerasis Mondializmas“ yra puiki liberali bendros žmonijos ateities vizija, kuri galėtų atnešti visai mūsų civilizacijai daug naudos. Taip pat pažymėtina, kad ši vizija remiasi tais pačiais principais, kuriais remiasi žmonių gyvenimas Šiaurėje – draugiškumo ir savitarpio pagalbos principais, be ko ten neįmanoma išgyventi. Tačiau ši vizija yra mažai tikėtina, nes šiandien pasaulyje dominuoja konkurencinis geopolitinis realizmas, o asmeniniame lygyje vyrauja vartotojiškas individualizmas, kas trukdo mąstyti konstruktyviai ir globaliai, žiūrėti ir matyti toliau nosies.

***

Šiuo metu dideles pasaulio valstybes domina konkrečios trumpalaikės problemos, bet ne globalūs civilizaciniai kosminiai ar kitokio pobūdžio projektai. Pirmiausia Šiaurės žemes jos vertina iš naudos pusės, nors jos ir yra paskutinis žmonijos materialus ir dvasinis rezervas, kurio apdorojimas turėtų tapti kelio į naują žmonijos ateitį pradžia. Galbūt tai yra fantastika ir utopija, tačiau fantastika kada nors tampa realybe ir net utopijos kartais išsipildo, o ateitis visada priklauso tiems, kas ją kurią – kiti jos paprasčiausiai neturi...   

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras