Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Rusijos interesai Pabaltijyje I: skirtingi ar vienodi scenarijai?

Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
2006 08 10

http://www.delo.si/images/iman/fc_putin_rusija_dan_zmage_vojaska_parada1b.jpgŠiandien jau niekas nesiginčija, jog po savotiško demokratijos klestėjimo Rusijoje, valdant buvusiam prezidentui Borisui Jelcinui, ši šalis, vedama dabartinių jos lyderių, racionaliai ir nuosekliai tvirtina autoritarinio režimo struktūrą. Rinkimų sistemos pakeitimai bei ne itin demokratiškas pačių rinkimų vykdymas, prezidento bei specialiųjų tarnybų įgaliojimų plėtra, vienos politinės linijos dominavimas nacionaliniu ir municipaliniu lygiu, privataus turto nacionalizacija jau nebeleidžia abejoti, jog 1999 m. gruodžio 31 d., atsistatydinus B. Jelcinui, Rusija ir vėl pasuko diktatūros keliu.

Tačiau lygiai taip pat akivaizdu ir tai, kad dabartinis Vladimiro Putino režimas tikrai nėra bei nepretenduoja būti panašus į tą, kurį atsimena ir daugelis Lietuvos bei kitų Baltijos šalių žmonių. Viena vertus, galima bandyti optimistiškai tvirtinti, jog represijos šiandieninėje Rusijoje dar nepasiekė bolševikinio lygio, tačiau, kalbant apie buvusio ir esamojo režimo skirtumus, kur kas svarbiau pastebėti, jog pastarasis bent jau tarptautinės bendruomenės akyse vis dar bando dangstytis humaniška kauke, kas, atsižvelgiant į šiuolaikines politines tendencijas, daro jį dar pavojingesnį. Ir, be abejo, savaime suprantama tai, jog artimiausiems kaimynams tokia agresyviai nusiteikusi ir demokratijos normų nepaisanti šalis potencialiai gali būti ypač pavojinga. Beje, ne tik dėl savų ketinimų, bet ir dėl to, kad tarptautinė bendruomenė labai jau vangiai reaguoja į Rusijos autoritarėjimą, nekalbant apie daugelio didžiųjų pasaulio valstybių vadovų tylą ar netgi bičiulystę su V. Putinu.

Per pastaruosius metus buvo galima stebėti ne vieną Rusijos geopolitinių interesų „gynimo“ kaimyninėse valstybėse atvejį. Prisiminkime dujų krizę Ukrainoje, palietusią, beje, ir atskiras Europos Sąjungos (ES) šalis. Buvo ir tebevyksta vyno bei „Boržomio“ karas su Gruzija, o šiuo metu ten jau didinama ir atviro karinio konflikto galimybė. Sveikindamas eilinį kartą Baltarusijos prezidentu išrinktą diktatorių Aleksandrą Lukašenką, Kremlius taip pat davė suprasti, į ką remiasi „Batkos“ politinė galia.

Savo ruožtu, kiek daugiau nei prieš savaitę pas mus, Lietuvoje, buvo minimos 15-osios Medininkų žudynių metinės, kurios, atsižvelgiant į tai, kad Rusija iki šiol neskuba padėti nubausti nusikaltėlius, leidžia pažvelgti į visą šios šalies interesų projekciją Pabaltijo regione per pastarąjį nepriklausomybės laikotarpį.

Atsižvelgiant į tai, jog Lietuva, Latvija bei Estija buvo pagrindinis tautinio išsivadavimo judėjimų buvusioje Sovietų Sąjungoje (SSRS) avanpostas, 1990 – 1991 m. tuometinių SSRS vadovų veiksmai šių valstybių atžvilgiu buvo beveik identiški. Skirtumas tik tas, kad kraujo daugiausia buvo pralieta mūsų valstybėje, o akivaizdžiai agresyvi Maskvos politika, paremta ne tik pavieniais ginkluotais išpuoliais, propaganda ar ekonomine blokada, taip iki galo ir nebuvo realizuota, nes pati SSRS „sėkmingai“ žlugo dėka jau ne nepriklausomo Pabaltijo, bet tuometinių Rusijos federacinės respublikos, Ukrainos bei Baltarusijos lyderių.

Po B. Jelcino įsitvirtinimo Rusijos valdžios viršūnėje, ėmė reikštis skirtingi šios šalies elgesio su artimiausiais Vakarų kaimynais, tonai. Be abejo, buvo ir vienas vienijantis veiksnys – Maskva bekompromisiai prieštaravo Lietuvos, Latvijos bei Estijos siekiui tapti NATO narėmis. Tačiau kiti santykių aspektai ir Rusijos įtakos realizavimo Baltijos šalyse būdai buvo kiek skirtingi. Svarbu paminėti ir tai, kad ypatingai agresyvios politikos iš Rytų tuomet lyg ir nebuvo, nes pačioje Rusijoje gyvavo sąlyginė demokratija, o pavieniai radikalūs pareiškimai mus pasiekdavo tik iš atskirų politikų, pavyzdžiui, Vladimiro Žirinovskio lūpų. Tiesa, tuomet buvo galima įžvelgti ir tam tikrų skirtumų, kuriuos didžia dalimi lėmė ir Baltijos šalių vidaus politika. Šiandien galima drąsiai sakyti, jog viena pagrindinių „kortų“, kurias Rusija stengėsi išnaudoti, buvo rusų tautinės mažumos klausimas. Ir šiuo atveju Lietuva buvo, ko gero, pačioje patogiausioje padėtyje, nes palyginti mažas rusakalbių gyventojų skaičius leido tuometinei šalies valdžiai priimti pakankamai liberalų pilietybės įstatymą, kas užtikrino visokeriopą rusų bei kitų tautybių Lietuvos gyventojų politinę ir socialinę integraciją. Tuo tarpu Latvija atsidūrė itin komplikuotoje situacijoje, nes galimybė iškart integruoti visus tenykščius rusakalbius (daugiau nei 40 proc. Latvijos gyventojų; Rygoje ir kai kuriuose kituose didžiuosiuose miestuose rusai sudarė daugumą) galėjo turėti didelės neigiamos įtakos provakarietiškai šios šalies orientacijai. Griežtas pilietybės įstatymas, kurį kritikavo ne tik Rusija, bet ir kai kurios tarptautinės organizacijos, sudarė nemenkas prielaidas komplikuotiems Latvijos santykiams su Rusija ir ilgam tarpusavio nesupratimui. Tuo tarpu Estija, pasirinkusi savo ekonomikos finliandizaciją, taip pat turėjo vieną opią problemą – Narvos kraštą, kuriame dominuojančių rusų dėka, kaimyninė šalis taip pat siekė daryti įtaką Estijos vidaus politiniams procesams.

Tačiau apibendrinant galima pasakyti, jog per laikotarpį nuo 1992 m. iki 1999 m., rusų tautinė mažuma ir buvo ta pagrindinė korta, kurią Rusija stengėsi išnaudoti siekdama savų interesų Pabaltijyje realizavimo. Ryškių kitokio politinio ar ekonominio spaudimo žymių, panašių į buvusios SSRS veiksmus, kažin ar buvo galima išvengti. Tuo tarpu gerų pavyzdžių tikrai pakako. Galima paminėti kad ir kariuomenės išvedimą, kas Lietuvoje įvyko anksčiausiai iš visų SSRS įtakoje buvusių Vidurio ir Rytų Europos (VRE) valstybių. Rezultatas akivaizdus, kad po SSRS žlugimo, kurios agonija paliko kruvinus pėdsakus Lietuvoje bei Latvijoje, demokratėjančios Rusijos politika Baltijos šalių atžvilgiu pasižymėjo tik nedideliu politinio agresyvumo laipsniu. Tuo tarpu sandėriškas B. Jelcino pasitraukimas iš valdžios ir dabartinė jos piramidė Rusijoje lėmė visai kitokių politinių ir, kas svarbiausia, ekonominių priemonių pajungimą agresyvių Rusijos geopolitinių tikslų realizavimui, kuriuos aptarsime sekančią savaitę.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras