Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Ar Rusija kuria bendras karines pajėgas siekdama Centrinės Azijos kontrolės?

Ainis Razma, VDU PMDI doktorantas
2009 10 07

Esminis Rusijos geopolitinės situacijos peržiūrėjimas, įvykęs pasibaigus prezidento Boriso Jelcino erai, atskleidė gerokai susilpnėjusias šalies pozicijas Centrinėje Azijoje. Iš esmės Rusija beveik dešimtmetį buvo pasitraukusi iš šio strategiškai svarbaus regiono. Tokią situaciją stengėsi išnaudoti kitos pasaulio galybės, pirmiausia JAV ir Kinija. Kremliaus šeimininku tapus Vladimirui Putinui, Rusija pradėjo dėti sistemingas pastangas turėtai įtakai Centrinėje Azijoje susigrąžinti. Rusiją ypač erzino vis didėjantis JAV ir NATO karinis įsitraukimas į regiono problemas. Vakarų karinį aktyvumą Centrinėje Azijoje iš dalies lėmė pati Rusija. Po Sovietų Sąjungos iširimo Rusija nebeteko galimybių ar politinės valios (o gal ir to, ir to) užsiimti Centrinės Azijos saugumo ir kariniais klausimais. Dėl šios priežasties regione atsirado saugumo vakuumas ir Centrinės Azijos valstybės pradėjo ieškoti saugumo garantijų kitur, pirmiausia Vakaruose. Ši tendencija ypač išryškėjo po 2001-ųjų rugsėjo 11 dienos įvykių, po jų JAV užmezgė strateginės partnerystės santykius su Uzbekistanu – strategiškai viena svarbiausių Centrinės Azijos valstybių, besiribojančių su Afganistanu. Prasidėjus JAV ir NATO karinei operacijai Afganistane, Centrinėje Azijoje ėmė dygti Vakarų karinės bazės. Uzbekistane buvo įkurta JAV karinė bazė Karši Chanabade ir Vokietijos karinė bazė Termeze. Kirgizijoje JAV įkūrė karo aviacijos bazę netoli Biškeko, prie Manaso tarptautinio oro uosto.

Tačiau Centrinės Azijos „vesternizacija“ niekuomet nebuvo galutinė ir negrįžtama. Rusijai pavyko išlaikyti svarbius formalius ryšius su regiono valstybėmis: dauguma jų yra Rusijos inicijuotų ir dominuojamų tarptautinių ir regioninių struktūrų narės. Viena iš jų – Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija (KSSO) paskutiniu metu pasižymi aktyvia veikla. Kadangi ši KSSO veikla vyksta beveik išimtinai Centrinės Azijos linkme, kyla minčių, ar kartais Rusija nekuria Centrinėje Azijoje karinės sąjungos. Tokias mintis pirmiausia kelia 2008 metų rugsėjo mėnesį paskelbti KSSO planai įkurti 11 tūkstančių karių turinčią karinę grupuotę Centrinėje Azijoje. KSSO generalinis sekretorius Nikolajus Bordiuža tada paaiškino, kad bendrų Centrinės Azijos pajėgų kūrimas yra atsakas į blogėjančią situaciją Afganistane, nors dauguma apžvalgininkų laikosi nuomonės, kad tai greičiau reakcija į NATO planus pakviesti narystei Gruziją ir Ukrainą, taip pat atsakas į JAV planus dislokuoti priešraketinės gynybos sistemas Vidurio Europoje. KSSO atstovas spaudai Vitalijus Strugavecas paskubėjo patikinti, kad bendros kariuomenės kūrimo klausimu pasiektas susitarimas su visomis keturiomis Centrinės Azijos KSSO šalimis: Kazachstanu, Uzbekistanu, Kirgizija ir Tadžikistanu. Tačiau V. Strugavecas, taip solidariai vaizduodamas karinės brolybės vyksmą, nutylėjo, kad, nepaisant principinio Centrinės Azijos valstybių sutikimo dėl tokių jungtinių pajėgų kūrimo, visas šio projekto finansavimas greičiausiai gultų vien ant Rusijos pečių. „Jane‘s Information Group“ Eurazijos reikalų ekspertas Matthew Clementsas prieš metus taip komentavo KSSO iniciatyvą:

„Tai būtų Rusijos vadovaujama sąjunga, kurią pirmiausia sudarytų Rusijos daliniai ir ginkluotė. Tokia sąjunga leistų Rusijai geriau apmokyti sąjungininkų karines pajėgas ir tiekti joms ginkluotę bei amuniciją. Kaip tik šito – didesnių investicijų į savo ginkluotąsias pajėgas – ir tikisi Centrinės Azijos valstybės.“

Tariamoji nuosaka pasirodė esanti ypač tinkama gramatinė forma Rusijos iniciatyvoms kurti karinius aljansus Centrinėje Azijoje aprašinėti. Tada, 2008 metų rudenį, vos pasirodžius KSSO pareiškimui apie numatomą jungtinių karinių pajėgų Centrinėje Azijoje kūrimą, regiono ekspertai skeptiškai pabaksnojo pirštais retrospektyvos kryptimi – istorijoje Rusijos mėginimai sukurti bendras ginkluotąsias pajėgas posovietinėje erdvėje nebuvo sėkmingi. Tas pats N. Bordiuža panašaus pobūdžio pareiškimą buvo padaręs 2005 metais, tačiau Rusijos planai taip ir liko neįgyvendinti. Ne ką geriau klostosi Rusijai ir šį kartą. 2008 metų gruodžio viduryje, t. y. praėjus vos keliems mėnesiams po N. Bordiužos pareiškimo dėl bendros Rusijos ir Centrinės Azijos valstybių armijos kūrimo, Rusijos generalinio štabo viršininkas generolas Nikolajus Makarovas pareiškė, kad JAV planuoja įsteigti karines bazes Kazachstane ir Uzbekistane. Tiesa, JAV diplomatai tuojau pat šią žinią paneigė, tačiau tai, kad JAV reagavo tokiu žemu lygmeniu, o Kazachstanas su Uzbekistanu apskritai tylėjo, perša išvadą, jog generolo Makarovo kalbos buvo ne iš piršto laužtos. Be to, Uzbekistano prezidentas Islamas Karimovas atsisakė dalyvauti neformaliame KSSO vadovų susitikime Astanoje, vykusiame to paties gruodžio mėnesio 19–20 dienomis. Tuo pat metu atsirado žinių, kad Uzbekistanas – kariniu požiūriu stipriausia Centrinės Azijos valstybė – gali apskritai išstoti iš KSSO. Tokia informacija greičiausiai turėjo rimtą pagrindą, nes šaltinis KSSO sekretoriate dienraščiui „Nezavisimaja gazeta“ tepaaiškino, kad „kol kas Uzbekistanas nepateikė oficialaus pareiškimo dėl savo narystės KSSO sustabdymo ar kokio nors kitokio jos apribojimo“. Tuo metu toks Uzbekistano žingsnis atrodė labai tikėtinas, nes valstybė buvo ką tik išstojusi iš Rusijos dominuojamos Eurazijos ekonominės sąjungos (EurAzES).

Tačiau tuomet Uzbekistanas iš KSSO neišstojo ir Rusijos aljanso idėja lyg ir atgavo šansą „virsti kūnu“. 2009 metų vasario 4 dieną Maskvoje įvyko KSSO vadovų susitikimas, kuriame organizacijos nariai pasirašė susitarimą kurti greitojo reagavimo pajėgas, skirtas atsakui į „įvairiausio pobūdžio grėsmes ir iššūkius“. Septynios KSSO šalys: Armėnija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgizija, Rusija, Tadžikistanas ir Uzbekistanas sutarė bendrų pajėgų formavimui skirti ne mažiau kaip po vieną batalioną kariuomenės. Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas atrodė patenkintas ir kalbėjo, kad „visi susirinkę suvokė būtinybę padaryti svarbius sprendimus“. Tačiau, kaip dažnai atsitinka Centrinės Azijos politikoje, „įvairiausio pobūdžio grėsmės“ ir „būtini sprendimai“ kiekvienoje šalyje suprantami skirtingai. Po šio KSSO vadovų susitikimo pasirodė, kad Uzbekistano dalyvavimo aljanse sąlygos taip ir liko neapibrėžtos, nes ši valstybė pareiškė nenorinti permanentiškai skirti savo dalinių greitojo reagavimo pajėgoms. I. Karimovas paaiškino, kad Uzbekistanas pasirengęs prisidėti tik prie operacijų, vykdomų  narkotikų kontrabandai pažaboti, „bei kitų globalių problemų sprendimo“. Po pusmečio, 2009 metų birželio viduryje, įvykusiame KSSO vadovų susitikime Uzbekistanas atsisakė skirti karius bendrosioms greitojo reagavimo pajėgoms. Jo pavyzdžiu pasekė ir Baltarusija. Net Armėnija, tradiciškai prorusiška valstybė, ilgai abejojo ir reikalavo papildomų sąlygų. Rusija paliko joms atviras duris, paaiškinusi, kad šalys gali prisijungti vėliau. Ar taip atsitiks – parodys laikas, tačiau net jei ir prisijungtų Uzbekistanas ir Baltarusija, lieka neaišku, kiek tvari būtų tokia sąjunga, kiek laiko ji egzistuotų ir koks būtų jos tikrasis kovingumas.

Tikimybė, kad Rusijai artimiausioje ar vidutinėje perspektyvoje pavyktų suburti pajėgią karinę sąjungą Centrinėje Azijoje, yra nedidelė. Pirmiausia Centrinės Azijos valstybės atvirtai balansuoja tarp Vakarų, Rusijos ir Kinijos įtakos. Dėl šios priežasties Rusija negali laikyti jų patikimomis sąjungininkėmis, nes bet kokia integracija su Rusija, taip pat ir karinė, Centrinėje Azijoje vyks tik pasižvalgant į Vakarus ir Kiniją, kad jų nesuerzintų. Antra, peršasi išvada, kad Rusijos tarptautinė politika yra kiek trumparegiška ir nenuosekli, nes ši valstybė, atrodo, nesugeba įvertinti gana akivaizdžių savo pačios vykdomos politikos pasekmių ir projektuoti jų į ateitį.

Bendrų karinių pajėgų Centrinėje Azijoje idėja buvo išsakyta praėjus mėnesiui po Rusijos agresijos prieš Gruziją. Ši karinė operacija privertė susigūžti Centrinės Azijos valstybes, nes nereikia itin lakios vaizduotės, kad suprastum, jog Rusijos nepasitenkinimą gali sukelti ne tik Gruzija ir tas nepasitenkinimas gali pasireikšti invazija. Pavyzdžiui, vienas labiausiai Uzbekistaną neraminančių klausimų yra tai, ar tokios kuriamos kolektyvinės greitojo reagavimo pajėgos gali būti įvestos į bet kurią Centrinės Azijos valstybę be jų sutikimo, tarkim, kilus konfliktui tarp jų. Trečia, Rusija yra vieniša stengdamasi stiprinti karinį savo galios matmenį Centrinėje Azijoje. Kinija, kurią kaip ir Rusiją erzina JAV pastangos įsitvirtinti Centrinėje Azijoje, prioritetą teikia ekonominio galios faktoriaus plėtrai. Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija (ŠBO) yra surengusi keletą stambių karinių mokymų, tačiau Kinija visomis progomis labai aiškiai duoda suprasti, kokia yra jos ŠBO vizija ir kur yra interesų, skiriančių ir jungiančių Rusiją ir Kiniją, ribos.

Nors šiandien Rusijos mėginimai kurti karinę sąjungą Centrinėje Azijoje ir kelia abejonių, šios valstybės pastangos didinti savo karinę įtaka regione bus tęsiamos. Kitokia strategija prieštarautų dabartinei Rusijos geopolitinei orientacijai, o ženklų, kad ši orientacija keistųsi, kol kas nėra.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (117)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (47)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (141)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija (5)

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (12)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras