Praėjo metai nuo to laiko, kai žlugus pagrindiniams bankams Islandija pateko į finansinę bedugnę. Ekonomika dar neatsigavo, bet islandai, atrodo, priprato prie krizinio gyvenimo. Jie dabar gyvena kukliau ir atrodo gana patenkinti. Keturių Islandijos bankų vadovai buvo „pagerbti“ už tai, kad parodė, kaip maži bankai gali greitai virsti dideliais, ir atvirkščiai. Vyriausybei taip pat buvo priminta, kad panašūs dalykai gali būti padaryti su visa nacionaline ekonomika. Kandus „Ig Nobel“ prizas už ekonomiką Islandijos bankams buvo paskirtas Harvardo universiteto iniciatyva. Nuo dešimtmečio vidurio Islandijos mažieji bankai buvo labai išsiplėtę. Daug žmonių patikėjo jiems savo pinigus. Milijardai eurų ir svarų plaukė iš Vokietijos, Nyderlandų ir Didžiosios Britanijos. Tuo pačiu metu islandai buvo smarkiai įtraukti į tarptautinį spekuliacijų verslą – su dramatiškomis pasekmėmis. Kai Amerikos investicijų bankas „Lehman Brothers“ 2008 metų rugsėjį žlugo, Islandijos bankų skolos labai padidėjo. Per kelias dienas šios šalies ekonomika patyrė šoką, bankai bankrutavo, tapo nemokūs ir valdomi valstybės. Šalis pasidarė globalinės finansų krizės užgaidų auka.

Islandijos centrinis bankas ir vyriausybė darė viską, kad išvengtų suirutės, perimdami atsakomybę už bankus. Pagal finansų padėtį Islandija atsidūrė šalia Libijos ir Šiaurės Korėjos. Reikjavikas pagaliau turėjo pasiduoti. Buvo paimtos paskolos iš Tarptautinio valiutos fondo, Europos Sąjungos ir kitų Šiaurės Europos šalių. Įnirtingi gatvių protestai, nuvertę vyriausybę, taip pat išsikvėpė. Protestuotojai ir toliau rodo savo pyktį vaizdo reportažuose, kurie daugelio žiūrimi per „YouTube“. Praėjus metams, sunku nustatyti krizės priežastis, supurčiusias šią ugnies ir ledo salą. Šiandien vyrauja nedarbas, su juo kai kurie islandai susiduria pirmą kartą. Antrąjį 2009 metų ketvirtį nedarbo lygis pasiekė 9 procentus, prieš krizę jis tebuvo 3 procentai. O paprasti islandai tiesiog jaučia krizę kasdieniame gyvenime, ir tai verčia keisti įpročius.

Pagal 2009 m. spalio 9 d. „Spiegel Online International“ informaciją parengė Irma Baranauskaitė.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.