Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Federacija ar unitarinė valstybė: Rusijos atvejis

Julius Skačkauskas
2006 08 08

 

Deklaruojamas federalizmas

Rusijos Federacijos konstitucijos pirmajame straipsnyje įtvirtina nuostata, jog Rusija – tai federaciniais principais paremta demokratinė respublika. Federacinei sistemai įtvirtinti skirtame atskirame konstitucijos skyriuje įvardintos galimos Rusijos valstybės federacinių subjektų rūšys, jų hierarchija, taip pat išvardinti esantys federaciniai vienetai. Taigi, remiantis konstitucija, Rusijos Federacija sudaryta iš 89 federacinių subjektų: 21 autonominės respublikos (turi didžiausią suvereniteto laipsnį – savas konstitucijas, savarankišką įstatymų leidybą), 1 autonominės srities, 10 autonominių apygardų, 6 kraštų (Krai), 49 sričių (Oblast) ir 2 federacinės svarbos miestų – Maskvos bei Sankt Peterburgo. Visa tai leidžia tikėti, kad Rusijos valstybės sąranga paremta stipriu federalizmu.

Tačiau dar kartą grįžkime prie pirmo Rusijos konstitucijos straipsnio. Dėl teiginio, kad Rusija yra demokratinė respublika faktinio klaidingumo beveik niekam nekyla abejonių. Tokiai nuomonei beveik vieningai pritaria tarptautinė bendruomenė (pavyzdžiui, įtakinga tarptautinė organizacija Freedom House 2005 m. Rusiją priskyrė prie šalių grupės, kur labiausiai suvaržytos politinės laisvės bei teisės). Atrodo, kad net pats Rusijos prezidentas V. Putinas, vis dažniau prabylantis apie „savitą Rusijos  (ne)demokratinį kelią“, tam pritaria. Visgi, kokia situacija iš tikrųjų yra su antru Rusijos valstybės pagrindus reprezentuojančiu dėmeniu – federalizmu? Kyla klausimas, ar, viena vertus, demokratinių principų nebuvimo ir, antra vertus, stipraus federalizmo derinys įmanomas, ar tokia situacija nėra sau prieštaraujanti. Tik pažvelgus nuodugniau į  Rusijos politikos vidinius procesus galima konstatuoti, ar Rusijos konstitucijoje įtvirtintas federalizmas yra fasadinis ir deklaratyvus (kaip ir demokratijos atveju), ar, priešingai, realiai funkcionuoja.

Jelcino federalizmas?

Prieš pradedant kalbėti apie šiuo metu esančio Rusijos federalizmo stovį, bent trumpam reiktų prisiminti B. Jelcino prezidentavimo erą, nemaža dalimi paskatinusią pastarųjų metų įvykius. Nors šiuo laikotarpiu buvo sudėti konstituciniai Rusijos pagrindai, subalansuoti santykiai tarp centro ir regionų (1993 m. referendumu buvo priimtas  federalizmo garantas – Rusijos Federacijos konstitucija), visgi praktinėje plotmėje federalizmu grįsta Rusijos sąranga nepasiteisino.

Jelcino prezidentavimo metu Rusija pralaimėjo pirmąjį Čečėnijos karą,  o Čečėnijos respublika tapo faktiškai nepriklausoma. Pajutę stiprios centrinės valdžios  vakuumą ir, vaizdžiai tariant, paveikti „sniego gniūžtės“ efekto, ėmė braškėti ne tik Rusijos pakraščiai Šiaurės Kaukaze, bet ir ėmė skilinėti centrinė Rusija, pavyzdžiui, Tatarstano atvejis. Federalistinė sistema dalinai nepriklausomuose Rusijos regionuose sudarė palankias sąlygas atsirasti įtakingiems oligarchams (politikams-verslininkams), ilgainiui išsikristalizavusiems į stiprią opoziciją Kremliui. Taip pat buvo ribojamos galimybės centrinei valdžiai kontroliuoti finansinius-ekonominius srautus, kurie daugeliu atvejų buvo sukoncentruoti regionuose. Bet turbūt svarbiausia, jog federalizmo struktūra lėmė ar bent dideliu mastu prisidėjo prie silpnos ir neveiksnios federacinės valdžios, tame tarpe ir prezidento institucijos, suformavimo. Užtenka prisiminti Dūmoje ir Federacinėje Taryboje beveik visuomet egzistavusią gausią opoziciją prezidentui.

Prezidentu tapus V. Putinui, savo pirmtako palikimą beliko tik mitologizuoti dezintegracijos, oligarchinio nusikalstamumo, anarchijos, o vėliau ir terorizmo simbolika. Taigi federalizmas buvo susietas su chaosu bei kitomis negatyviomis etiketėmis. Atėjo eilė „naujo (ne)federalizmo statybai“.

V. Putino iniciatyvos

Jau nuo pirmosios savo prezidentavimo kadencijos pradžios 2000 m., V. Putinas pradėjo vykdyti vadinamą federacinę reformą, kuri ypač didžiulius tempus bei mastus įgijo įvykus Beslano tragedijai. Jos esmę būtų galima nusakyti trimis kryptimis-siekiais:

1. Laipsniškas federacinių subjektų silpninimo-naikinimo procesas. Šis siekis įgyvendinamas dviem iniciatyvoms. Visų pirma, visa Rusijos teritorija buvo padalinta į septynias stambias federacines apygardas (Okrugs), kurioms vadovauja prezidento įgaliotiniai ir kurios kontroliuoja federacinius subjektus. Vėliau, referendumų pagalba, vieni federaciniai vienetai buvo pradėti prijunginėti prie kitų. Štai 2005 m. Permės sritis bei Permės-Komių autonominė apygarda buvo prijungta prie Permės krašto. Pagal jau įvykusius referendumų rezultatus, iki 2008 m. pradžios turėtų išnykti dar 5 federaciniai subjektai. Nors kol kas toks sujungimas vyksta tik autonominių apygardų ir sričių tarpe, tačiau, kas galėtų paneigti, jog vėliau tokie patys metodai bus taikomi ir respublikoms.

2. Federacinės Asamblėjos (tiek Dūma, tiek Federacinė Taryba) pavertimas paklusnia prezidento tarnaite. Šioje vietoje paminėtinas proporcinės balsavimo sistemos (balsuojama pagal sąrašus) į Rusijos Dūmos įvedimas. Ši naujovė praktiškai užkirto kelią regionuose įtakingiems ir populiariems, bet Kremliui nelojaliems politikams patekti į parlamentą.

3. Naujų įstatyminių galių, leidžiančių prezidentui tiesiogiai įtakoti visų federacinių subjektų veiklą, kūrimas. Pavyzdžiui, remiantis naujais įstatymais, motyvuodamas antikonstitucine veikla, prezidentas gali paleisti federacinių vienetų įstatymų leidžiamuosius organus, kitus išrinktus vykdomosios valdžios atstovus.

Aptarti procesai pagrįstai leidžia manyti apie federalizmo atsisakymą ir laipsnišką jo pakeitimą unitarinės valstybės sąranga. Kažkada viename interviu unitarizmo svarbą Rusijai tiksliai įvardijo liberaldemokratų partijos lyderis V. Žirinovskis. Jo manymu, tiek Sovietų Sąjungos, tiek Jugoslavijos dezintegraciją nulėmė tai, kad šių šalių administracinių vienetų ribos sutapo su etninių grupių ribomis (pavyzdžiui, Gruzijoje bei Kroatijoje atitinkamai daugumą sudarė gruzinai bei kroatai). Tad Rusijai, siekiant išvengti panašaus likimo, administracinius valstybės vienetus būtina atsieti nuo etninių grupių ribų – panaikinti autonomines respublikas, kuriose daugumą sudaro ne rusų tautybės asmenys. Turbūt šiuo keliu ir einama.

Perspektyvos

Taigi demokratinių vertybių bei principų nebuvimas nepalankus federalizmui. Juk tik demokratijos sąlygomis, kas, kalbant apie federalizmą, reiškia didelį pasitikėjimą federaciniais vienetais bei juose esančiais žmonėmis, gali klestėti federalizmas.

Visgi įdomu, ar kelyje link unitarinės valstybės modelio Rusija viešai išsižadės federalizmo idėjos ir sudės visus taškus ant reikiamų raidžių, ar, priešingai, perims SSRS tradiciją, kuomet fasadine konstitucija ir šiaip vieša retorika buvo sėkmingai maskuojama tikrųjų dalykų esmė.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (4)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (10)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (53)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras