Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Lemtingų įvykių trejybė

Prof. Vytautas Landsbergis, Europos Parlamento narys
2009 10 16

Šį rudenį minime mažų mažiausiai tris svarbius Europos praeities įvykius, kurių pirmasis įvyko prieš 70 metų, o kiti du – prieš 20 metų. Vienas šių įvykių buvo nelaimė, o kiti du laimingi – ir visi tarpusavyje susiję.

Molotovo-Ribbentropo paktas buvo ne šiaip sau vienas nešvarus dokumentas iš daugelio panašių susitarimų, kaip šiandien kai kurie tvirtina, o ypatingas politinis sąmokslas, numatęs ištisų tarp Vokietijos ir Rusijos gyvenančių tautų pardavimą, ir didžiulis nusikaltimas žmonijai. Jis atvėrė vartus milžiniškiems sugriovimams ir netektims didžiausiame pasauliniame kare. Vartus karui atverti pasirašė nacių Reichas ir bolševikų deržava SSRS lygiai prieš 70 metų, šventąjį rugpjūčio mėnesį.

Po šio karo Vidurio Europos tautos ir žemės buvo perdalytos dar radikalesniu būdu ir pavidalu. Stalino ir Hitlerio sukurto gėdingo pakto niekas nepanaikino. 1945 metais Jaltoje ir Potsdame jis buvo veikiau papildytas ir patvirtintas. Išimtį iš pakto nuostatų sudarė tik Suomija, palikta pagyventi ilgiau, nors ir praradusi daug savo teritorijos bei kai kurias pagrindines suverenias teises. Lenkijos teisė gyventi išspręsta teigiamai, pridedant žemių vakaruose.

Pirmąją pokarinę liniją popieriuje nubrėžė II pasaulinio karo nugalėtojai, taip numatydami būsimą Sieną. Galima sakyti: prieškarinė Molotovo-Ribbentropo linija ją galutinai įgyvendinant buvo pastūmėta į Vakarus, ir tiek. Šiose pataisose atsispindėjo Hitlerio pralaimėjimai ir Stalino laimėjimai. Naujieji signatarai pakeitė Ribbentropą, kuris po šališko teismo tapo pakartas. Molotovas nebuvo nei teisiamas, nei pakartas.

Tąsyk pagal tą liniją Vakarų Vokietija ir Austrija buvo priskirtos Vakarų demokratijų jurisdikcijai bei teisėtumui. Rytinė dalis buvo palikta totalinės sovietų antidemokratijos kerštingai savivalei ir totaliam neteisėtumui. Šį stilių geriausiai iliustruoja visiškas Karaliaučiaus krašto "išvalymas" nuo ten dar likusių civilių vokiečių ir lietuvių. Nieko nepaliko gyvo, mat kraštą Potsdame perdavė Stalinui „ligi bus pasirašyta Taikos sutartis“.

Requiescet in pace, nes sutarties taip ir nesulaukta. Sovietai vienašališkai aneksavo nuo gyventojų „išvalytą“ žemę.

Nacių mirties stovyklos Buchenvalde ir Zachsenhauzene buvo įtrauktos į sovietų Gulago sistemą ir toliau tarnavo tam pačiam tikslui. STASI tęsė darbą pagal NKVD instrukcijas – lygiai kaip GESTAPO karininkai prieš karą mokėsi naikinimo metodų SSR Sąjungoje.

Prievartinį Europos padalijimą dėl SSRS force majeure ir kapituliuojančių Vakarų demokratijų pokarinio silpnumo netrukus dar labiau įtvirtino Berlyno siena. Būtų klaidinga šią sieną suvokti tik kaip Berlyne buvusį materialų statinį. Iš tikrųjų Berlyno siena buvo niūri ir kruvina Europos sienos, pagal pirminę liniją besidriekiančios iš šiaurės į pietus per Vokietiją ir Austriją, dalis. Vis dėlto ši dalis, atkreipdama dėmesį į padalytą miestą, tapo simboliu ir skaidrumo pavyzdžiu.

Nūnai pažvelkime į Sieną skaidriomis, šviesiomis dvasios ir kultūros akimis. Štai vienoje jos pusėje – laisvosios tautos. Kitoje pusėje – pavergtos tautos. Milžiniškas jų kalėjimas driekėsi per Vidurio ir Rytų Europą bei Šiaurės Aziją iki pat Kurilų salų, o jame kalėjo šimtai milijonų pavergtų žmonių.

Žmonės, ieškoję laisvės kitapus Sienos, buvo šaudomi kaip nusikaltėliai. Kuo jie nusikalto? Ieškodami teisingo atsakymo, turime prisiminti ir būsimoms kartoms priminti apie dvi sistemas, o gal civilizacijas, Šaltojo karo metais valdžiusias Europą.

Tik viena jų šaudė kalinius, arba kalėjimo bėglius per sieną. Nusikaltėliško totalitarizmo požiūriu sunkiausias nusikaltimas buvo įsitikinimas ir liudijimas, kad laisvė yra pamatinė teisė ir Dievo malonė, o vergija arba tautos nelaisvė – tai nelaimė ir neteisybė, su kuria reikia kovoti. Lietuva žino, ką reiškė toji kova. 1944-1954 metais ji ginklu priešinosi SSRS, kovodama už laisvę.

Iškilus Sienai, buvo baigtos kurti dvi Europos – demokratinė ir sovietinė. Todėl 1989 metais griūvant Sienai griuvo ir kalėjimas bei neliko Europos politinio kultūrinio padalijimo, tuo būdu pašalintos užtvaros nuo visų kelių.

Lietuviai, latviai ir estai siekė to savame kelyje – "Baltijos kelyje" nuo Vilniaus iki Talino, didžiausioje pasaulio manifestacijoje, kurioje dalyvavo daugiau kaip 2 milijonai žmonių. Ko jie reikalavo? – Laisvės, atgautinos nedelsiant. Tais metais dirbome Maskvoje, merdinčios SSRS liaudies deputatų suvažiavime, siekdami Pakto tikrojo įvertinimo. Tai mums pavyko padedant Rusijos demokratams, iš kurių dera paminėti bent du didžius vardus: Andrejaus Sacharovo ir Boriso Jelcino. Stalino–Hitlerio paktas ir Berlyno siena subyrėjo drauge. Deputatų suvažiavimas pasmerkė Paktą kaip neteisėtą SSRS tarptautinių įsipareigojimų sulaužymą, įskaitant sumindžiotas tris Taikos sutartis su Lietuva, Latvija ir Estija, ir panaikino jį kaip negaliojantį ir niekinį nuo pat neteisėto pasirašymo momento.

Nors Vokietija, suskaldyta ar susivienijusi, dar nerado laiko atlikti tą pat, anos istorinės ir Rusijai garbingos rezoliucijos priėmimas 1989 metais buvo didelis dalykas.

Tokie tie du laimingi įvykiai prieš dvidešimt metų, kuriuos šiandien taip pat minime.

Viskas atrodytų lyg ir gerai: Paktas panaikintas, Siena sutrupinta. „Istoriją palikime istorikams“ ir t.t. – tai gerai žinomas proto vylius, praktikuojamas blogų politikų. Tad įsivaizduoti, neva problema išspręsta, būtų visiškai klaidinga.

Berlyno Siena tebeegzistuoja. Molotovo-Ribbentropo paktas taip pat nepradingo. „Kur jūs tai matote?“, - kas nors gali paklausti. – Ogi pažvelkite į Putino-Schroederio paktą dėl Baltijos vamzdžio, ir vėl pasirašytą už mūsų nugarų, bet pirmiausia įsižiūrėkite į tą ypatingą sovietinio komunizmo, dabar mutavusio į nacionalizmą, galvoseną ir jos atstovų siekius vėl ir vėl vergti kaimynines tautas bei teritorijas.

Jie pretenduoja į „posovietinę erdvę“ tarsi į teisėtą ir Europoje įprastą dalyką teigdami, neva vienai didelei užsienio valstybei ten priklausančios išimtinės teisės. Būdama didelė, ta valstybė ima diktuoti, o klausytojai Europoje atidžiai klausosi: yes, sir. Jei būtų kitaip, demokratijos tą neva esamą geopolitinę Rusijos interesų erdvę vadintų tiesiai šviesiai „Molotovo-Ribbentropo erdve“, į kurią ligi šiol traukiamos Baltijos valstybės. Galbūt ES nesutiktų priminti apie Molotovą: toks erdvės skaidrumas jai gali pasirodytų neįmanomas. Bet kodėl tuomet kalbama apie „posovietinę erdvę“?

Po Šaltojo karo gana greitai Maskvoje buvo išrastas dar vienas Kremliaus geopolitikos pseudonimas: „artimasis užsienis“. 1996 metais Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja uždraudė tokią suverenių valstybių klasifikaciją, skirstant jas į normalias ir ypatingas. Tačiau dabar ES sudarytoji komisija Rusijos karui su Gruzija ištirti savo išvadose vis tiek sugrąžino klastotę – „artimojo užsienio“ etiketę.

Ir toliau bus įvairiai bandoma paveikti mūsų vartojamas sąvokas ir rašomus pranešimus, tyčia ardant Europos tapatybę ir vienybę. Turime perprasti šią nemirtingos sovietų galvosenos įtaką Europos partneriams, parodyti tikrus praeities faktus dabartyje ir raginti atgauti sveiką nuovoką, kol dar visa Europa netapo „artimuoju užsieniu“.

Tiek senieji, tiek naujieji orvelizmai turi būti atmesti. Jokios „posovietinės erdvės“ Europoje – tik Molotovo-Ribbentropo erdvė, kurią palaimino Stalinas, bet ne Europa. Daugiau jokio „artimojo užsienio“, vien „laisvasis užsienis“, jei tik tos Europos šalys nėra iš naujo pajungtos kaip Baltarusija arba Armėnija.

Jokių vadovėlių, šlovinančių Molotovo-Ribbentropo paktą ir didįjį vadybininką Staliną, kuris palikęs Rusiją didesnę nei rado! O mūsų žinia Europos partneriams Kremliuje turėtų būti trumpa ir šilta: „Mieli kolegos, nugriaukite tą sieną savo protuose“.

Pagal kalbą konferencijoje „Europa 70 metų po Molotovo-Ribbentropo pakto“, Europos Parlamentas, Briuselis, 2009 metų spalio 14 diena.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (29)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (82)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras