Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Lietuva
 
  Lietuva ir real politique (8)

Viktoras Denisenko
2009 10 19

Viena iš esminių Lietuvos Respublikos Prezidento funkcijų, nustatytų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, yra pagrindinių užsienio politikos klausimų sprendimas ir jos vykdymas (LR Konstitucijos 84 straipsnis). Ne taip seniai kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus pasižymėjo aktyviais veiksmais, dalyvavo sprendžiant sudėtingas situacijas posovietinėje erdvėje. Šiandien rūmai Daukanto aikštėje turi naują šeimininkę. Jau dabar aišku, kad prezidentės Dalios Grybauskaitės užsienio politikos strategija skirsis nuo tos, kurios laikėsi V. Adamkus. Tai akivaizdžiai parodė pirmieji naujosios prezidentės darbo mėnesiai. Ką mes laimėsim su naująja užsienio politikos strategija, ar ji pasiteisins, ar bus naudinga Lietuvai? Klausimų daug, tačiau į juos galima pabandyti atsakyti.

Permainos „Rytų fronte“

Iš karto pasakysiu, kad šiame straipsnyje iš esmės bus kalbama apie politiką Rytų kryptimi. Lietuvos santykiuose su Vakarais vargu ar verta laukti kokių nors permainų. Šie santykiai nėra probleminiai, ypač dabar, kai jau šeštus metus Lietuva yra Europos Sąjungos ir NATO narė. Diplomatinis „Rytų frontas“ šiuo atveju yra kur kas įdomesnis – gyvas, besikeičiantis, o dažnai ir nenuspėjamas. Iki šiol Lietuva labiausiai ir reikšdavosi formuodama politiką Rytų kryptimi. Atrodo, kad lygiai taip pat bus ir ateityje.

Dvi V. Adamkaus kadencijos suformavo tam tikrą užsienio politikos tradiciją. Pavyzdžiui, po inauguracijos pirmas prezidento vizitas – į kaimynę ir vieną artimiausių politinių partnerių Lenkiją. D. Grybauskaitė nusprendė šios tradicijos netęsti, iš anksto parodydama, kad formuos savitą užsienio politiką ir neverta laukti, jog tai bus V. Adamkaus užsienio politikos tęsinys. Ji pirmiausia nuvažiavo į Švediją ir Latviją (teisingumo dėlei reikėtų pažymėti, kad ir trumpai prezidentavęs Rolandas Paksas po inauguracijos pirmiausia aplankė Lietuvos karius Afganistane, vizitas į Lenkiją buvo antruoju jo oficialiu vizitu einant prezidento pareigas).

Per tris mėnesius, praėjusius nuo inauguracijos, D. Grybauskaitei jau teko pasireikšti Rytų politikos plotmėje. Pirmiausia reikėtų prisiminti situaciją, kai Rusijos valdžia surengė savotišką blokadą Lietuvos vežėjams. Kaip pabrėžė Rusija, šiame incidente nebuvo didesnės politinės potekstės – tiesiog Maskva, reaguodama į ekonominį sunkmetį, taip nusprendė užgrobti Lietuvos vežėjams priklausančią rinkos dalį. Šioje situacijoje D. Grybauskaitė ėmėsi iniciatyvos ir paskambino Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui. Po šio pokalbio Rusijos vadovas pažadėjo įpareigoti atitinkamas savo šalies žinybas aktyviau ir konstruktyviau spręsti atsiradusias problemas.

D. Grybauskaitės skambutis D. Medvedevui buvo gana netikėtas Lietuvos politinio gyvenimo įvykis. Verta panagrinėti, kur slypėjo tas netikėtumas. Iš tikrųjų pavadinti šį įvykį netikėtu lyg ir nebuvo priežasties – valstybių vadovų pokalbiai  telefonu yra seniai žinoma ir plačiai praktikuojama diplomatinė priemonė. Tačiau šis įvykis buvo netikėtas pirmiausia ankstesnės – V. Adamkaus – politinės tradicijos kontekste. Tarp Lietuvos ir Rusijos egzistavo ir tebeegzistuoja tam tikra santykių įtampa, iš dalies susijusi su istorinėmis skriaudomis, kurias Rusija nelabai nori pripažinti, iš dalies su dabartine Maskvos imperine retorika. Todėl D. Grybauskaitės skambutis – tai siekis parodyti, kad ji pasiryžusi klausimus spręsti betarpiškai su Rusijos vadovais, neatsižvelgdama į jokį susikaupusį tarpusavio santykių balastą. Ko gero, santykiuose su Maskva tai yra žingsnis į priekį.

Kitas Rytų krypties diplomatinis įvykis buvo daug sudėtingesnis ir labiau nevienareikšmis: rugsėjo 16 dieną D. Grybauskaitė pačiu aukščiausiu lygmeniu priėmė Baltarusijos prezidentą Aleksandrą Lukašenką. Šis vizitas sukėlė daug ginčų. A. Lukašenka yra vadinamas paskutiniuoju Europos diktatoriumi, savo šalyje jis įvedė griežtą autoritarinį valdymą. Baltarusijoje pažeidžiami žodžio ir susirinkimų laisvės principai, persekiojami politinės opozicijos atstovai. Lietuvoje A. Lukašenka svečiavosi kaip tik tą dieną, kai Baltarusijos opozicinės jėgos minėjo 10 metų nuo tos dienos, kai be žinios dingo politikas Viktoras Gončaras ir verslininkas, visuomenės veikėjas Anatolijus Krasovskis. Manoma, kad su jais susidorota A. Lukašenkos pavedimu. Tą dieną, kai Baltarusijos prezidentas svečiavosi Vilniuje, Baltarusijos jėgos struktūros šiurkščiai išvaikė mitingo, skirto dingusiems opozicijos veikėjams atminti, dalyvius.

A. Lukašenkos vizitą į Lietuvą galima vertinti dvejopai. Viena vertus, Baltarusija yra Lietuvos kaimynė, nuo kurios negalima atsiriboti. Visus šiuos metus Lietuva, kiek tai buvo įmanoma, palaikydavo su šia šalimi draugiškus santykius, nors A. Lukašenkos režimo nusikaltimai buvo aiškiai ir nedviprasmiškai smerkiami. Kita vertus, pastaruoju metu savo poziciją Baltarusijos atžvilgiu sušvelnino ir Europos Sąjunga. Po tam tikrų A. Lukašenkos demokratinių reveransų (iš kalėjimo buvo paleisti keli politiniai kaliniai) Baltarusijai kartu su kai kuriomis kitomis posovietinėmis šalimis buvo pasiūlyta prisijungti prie ES Rytų partnerystės programos. Tad A. Lukašenkos vizitą galima sieti ir su tuo, kad ir pačioje susivienijusioje Europoje požiūris į jo režimą tapo atlaidesnis, negu buvo anksčiau. Tačiau tai nepaaiškina, kodėl šiam autoritariniam lyderiui Lietuvoje, propaguojančioje liberalių europinių laisvių ir teisių principus, buvo surengtas toks šiltas priėmimas (ypač atsižvelgiant į tai, jog D. Grybauskaitė prieš tai atsisakė susitikti su į Lietuvą atvykusiais dingusių Baltarusijos opozicionierių Dmitrijaus Zavadskio motina ir Viktoro Gončaro žmona bei kitais Baltarusijos opozicijos atstovais).

Real politique

D. Grybauskaitė ilgus metus praleido Briuselyje, kur ėjo aukštas Europos komisarės pareigas. Per šį laiką ji puikiai perprato Europos Sąjungos (tiksliau – ES šalių senbuvių) politikos principus. Taip, Europa propaguoja laisvės ir liberaliųjų principų vertybes, tačiau tai, galima sakyti, yra „vertybės pačios sau“. Svarbiausi sočios ir aptingusios Europos užsienio politikos principai yra vengti aštresnių konfliktų, nesivelti į juos. Tai parodo kad ir įvykiai per Gruzijos ir Rusijos karą. Baltijos šalys ir Lenkija, kurios puikiai žino, kas yra rusiška okupacija, vienareikšmiškai palaikė Gruziją, kurios teritoriniam vientisumui ir nepriklausomybei iškilo realus pavojus. O kitos ES valstybės faktiškai susilaikė nuo bet kokių vertinimų ir tik gana apatiškai stebėjo, kaip klostosi įvykiai. Europos Sąjunga iš esmės nesureagavo net į tai, kad Rusija, pasirašiusi vadinamąjį N. Sarkozy taikos susitarimą, taip jo iki šiol ir neįvykdė. Visa tai galima apibrėžti kaip real politique, kai valstybė ar valstybių blokas (šiuo atveju – ES) veikia egoistiškai vedama vien tik savo interesų, dėl kurių galima aukoti bet ką, kas su šiais interesais nesusiję. Remiantis šia pozicija, neverta nervinti Rusijos ir gadinti su ja santykių, net jei dėl to teks paaukoti Gruziją. Lygiai taip pat paprasčiau ir naudingiau aukščiausu lygmeniu priimti kaimyninės šalies diktatorių, negu bandyti priminti jam jo režimo nusikaltimus, žmogaus teisių ir laisvių pamynimą. Kitaip sakant, tokia yra real politique.

Real politique iš istorinės perspektyvos

Numanu, kad ir Lietuvoje atsirastų nemažai real politique šalininkų. Galiausiai mes jau pripratom, kad kalboms apie teisingumą, vertybes, užuojautą vieta mokykloje ar bažnyčioje, bet ne politikoje. Egoizmas politikoje atrodo natūraliai ir daugelis mano, kad taip ir turėtų būti. Tikrai ne kartą esu skaitęs komentaruose prie savo ir savo kolegų straipsnių nuostabą: kodėl Lietuva užstoja tą pačią Gruziją ar Ukrainą ir taip dar labiau gadina savo santykius su Rusija? Kodėl ji, o tiksliau – mes, turime tai daryti?.. Ir tikrai – kodėl?

Real politique nėra koks nors naujas išradimas. Jau prieš Antrąjį pasaulinį karą Europos valstybės buvo gana sočios ir tingios. Tai puikiausiai parodo 1938 metų Miuncheno suokalbis, kai Hitleriui, iš esmės – dėl šventos ramybės, buvo paaukota Čekoslovakija. Tai buvo tuometinės real politique reiškinys. „Aš parvežiau taiką mūsų kartai“, – pareiškė Londono oro uoste grįžęs iš Miuncheno Arthuras Nevilles Chamberlainas, tačiau tada dar niekas nežinojo, kad jis smarkiai klysta. Lygiai taip pat Rusija šiandien bando pateisinti Molotovo-Ribbentropo paktą kaip vienintelį galimą tuometinės Sovietų Sąjungos interesus atitinkantį sprendimą, padiktuotą tos pačios real politique situacijos. Abu šie „realios politikos“ reiškiniai atnešė katastrofiškų padarinių, kuriuos mes šiandien vadiname Antrojo pasaulinio karo vardu.

Galima paieškoti ir ne tokiu tolimų pavyzdžių. Tikriausiai daugelis dar prisimena, kad Baltijos šalims paskelbus nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos mažai kas iš Vakarų šalių paskubėjo ištiesti pagalbos ranką. Tada dauguma Europos senbuvių irgi galvojo, kad geriau nesiutinti Maskvos. Ką gi, tai buvo visai protinga real politique. Masinio pripažinimo Baltijos šalys sulaukė tik Sovietų Sąjungai pradėjus akivaizdžiai byrėti.

Šiandien Europos Sąjungos pasyvumas Rusijos ir Gruzijos konflikto klausimu irgi kartais lyginamas su 1938 metų Miuncheno suokalbiu. Niekas neparodė Rusijai, kad jos agresyvi politika nebus toleruojama, kad į tai ji gali sulaukti griežto atsako. Netgi priešingai: Maskva suprato, kad nors ES ir NATO nepritaria, tačiau ir nesikiš į savavališkus Rusijos veiksmus posovietinėje erdvėje, leis jai ramiai šeimininkauti savo „įtakos zonoje“. Tiesa, dar nežinia, kokių pasekmių tokia real politique gali turėti ateityje, nes istorija moko, kad pasekmės gali būti skaudžios.

Post scriptum

Gerai pasaulyje žinomas Baltarusijos „Laisvasis teatras“ savaip sureagavo į A. Lukašenkos vizitą į Lietuvą. Trupės nariai šia proga pasipuošė marškinėliais su užrašu „F*ck real politique“ (www.charter97.org/ru/news/2009/9/16/22021). Deja, vargu ar toks raginimas bus išgirstas Vilniuje, S. Daukanto aikštėje. Anksčiau mane džiugino tai, kad Lietuvos užsienio politikoje pasitaiko savotiško „politinio romantizmo“ (V. Adamkus važiuoja į Ukrainą padėti išspręsti politinę krizę per „oranžinę revoliuciją“ ar skuba į Tbilisį Rusijos ir Gruzijos karinio konflikto metu), o dabar aišku, jog to bus kur kas mažiau. Sunku pasakyti, ar žengdami real politique keliu elgiamės apdairiai. Egoizmas ir abejingumas žmonių bendruomenėje vertinami neigiamai, tai kodėl jie turėtų būti kitaip vertinami politikoje?

Baltijos šalys ir Lenkija, taip pat sovietinę agresiją patyrusios Čekija ir Vengrija, įstojusios į Europos Sąjungą, tapo savotišku politiniu susivienijimu, atsveriančiu ES senbuvių real politique. Visada maniau, kad tai teigiamas reiškinys. Jeigu prarasim šias pozicijas arba tiesiog savanoriškai jų atsisakysime, tikriausiai sulauksime to momento, kai suvienyta Europa galutinai nugrims į sotų ir ramų miegą (žinoma, dabar to padaryti dar neleidžia ir ekonominis sunkmetis, tačiau krizė nesitęs amžinai). Tokiu atveju vargu ar mūsų visų po šio miego lauks ramus pabudimas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 8)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras