„Izraelis turi teisę egzistuoti ir gintis, tačiau bombarduoti namus, kelius ir gamyklas, žudyti šimtus civilių gyventojų – tai jau gerokai daugiau nei pasipiktinimas ir kerštas už įžeidimus“, – teigia Izraelio veiksmų priešininkai. Izraelis turi savų argumentų.

Ištakos – šv. Augustino raštuose

„Situacija pasikeitė, nes mūsų priešas Libane, turintis 12 tūkst. raketų arsenalą, nori sunaikinti mūsų valstybę. Turint omenyje šiuos faktus, mūsų santūrus atsakas – kuris tikrai neatspindi tikrų mūsų galimybių ir kuriuo siekiama kuo labiau sumažinti civilių gyventojų netekčių skaičių – yra tikrai proporcingas kylančioms grėsmėms“, – teigia Izraelis.

Abi pusės argumentuodamos daro prielaidų, esą paisyti tam tikrų ribų kariaujant – visiems suprantamas ir aiškus dalykas, kurį protingi žmonės gali apibrėžti ir pritaikyti realioms situacijoms.  Bet ar tikrai taip yra? Jei tai susiję su filosofiniais debatais apie karo etiką – atsakymas bus teigiamas.

Didesnė dalis Vakarų šaknų apie karo etiką ieško šv. Augustino, krikščionio iš Šiaurės Afrikos, raštuose. Jo išsami ir nuosekli „teisingo karo“ teorija teikia peno diskusijoms ištisus 16 šimtmečių po šventojo mirties. Šv. Augustino tradicija sekantiems filosofams proporcingumas yra vienas dalykų, į kuriuos reikia atsižvelgti kalbant apie karą.

Kiti aspektai – tai sėkmės tikimybė ir atsakymas į klausimą: ar karas tikrai yra paskutinė išeitis, ar iš tiesų visos kitos galimybės jau išbandytos? Tad šiuo atveju proporcingumas įvertinamas, atsižvelgiant į karo sukeliamos destrukcijos ir gėrio, kurį galima sukurti, santykį.

Proporcingumo koncepciją galėtų puoselėti daugelis izraeliečių. Jie tikriausiai teigtų, kad gėris, kuris būtų pasiektas sutriuškinus „Hezbollah“ (įvertinus grėsmę, kokią ši organizacija kelia ne tik Izraeliui, bet ir Libanui bei kitoms valstybėms), nusveria Libano civilių gyventojų patiriamus sunkumus.

Atsirado naujų terminų

Tačiau augustiniškosios ribos šiandien yra tik pusėje debatų apie karinę jėgą. Ką šiandieniai šv. Augustino pasekėjai byloja apie jus ad bellum – teisę kariauti? Jie kelia klausimą, ar iš viso dera kariauti.

Nuo 1945 metų diplomatijoje ir teisės moksluose atsirado naujų minčių, o žmogaus teisių stebėtojų žodyne – naujų terminų, susijusių su kita didele karo etikos dilema – jus in bello – teisėmis kare.

Kyla klausimas: kokiais metodais ir ginklais puolančiajai pusei dera kovoti? Kokių atsargos priemonių reikia imtis, kad būtų apsaugoti civiliai gyventojai ir tie, kurie kovose nedalyvauja, pavyzdžiui, kaliniai ir sužeistieji?

Apie tai kalba keturios Ženevos konvencijos, kurtos 80 metų ir kruopščiai peržiūrėtos 1949-aisiais, bei trys papildomi protokolai. Hagos karo tribunolas, kuris buvo sukurtas norint įvertinti Balkanų karo baisumus ir nubausti kaltininkus, siekia to paties, ko ir Ženevos konvencijos.

Vis dėlto tribunolas menkai svarsto, kodėl tokie baisūs nusikaltimai buvo įvykdyti.

Niujorke įsikūrusi Žmogaus teisių stebėjimo grupė, stebinti karus ir kitus smurto atvejus visame pasaulyje, dar šalčiau reaguoja į tai, kas jai turėtų rūpėti: ji sąmoningai atsiriboja nuo jus ad bellum ir sutelkia savo pastangas ties jus in bello.

Ženevos konvencija – pagrindas

Remdamasi siaurais kriterijais Žmogaus teisių stebėjimo grupė atliko išsamų 1999 metais Amerikos vadovautos kampanijos prieš Serbiją ir 2003 metais kampanijos prieš Iraką auditą. Paaiškėjo, kad abiem atvejais puolančioji koalicija pažeidė humanitarinius įstatymus nepasirūpinusi atskirti karinius taikinius nuo civilinių. Dėl šių priekaištų išpuoliai tarsi turėjo būti pasmerkti, tačiau, Žmogaus teisių stebėjimo grupės teigimu, tai turėjo padaryti kiti.

Vis dėlto kai kurie nusikaltimai buvo nustatyti, ypač turint omenyje Iraką: gyvenamuosiuose rajonuose buvo panaudota kasetinė ginkluotė, Nasirijos mieste buvo puolama elektrinė, kuri, nors ir pasitelkiama kariniams tikslams, buvo gyvybiškai svarbi ir civiliams gyventojams. Kitais atvejais, anot žmogaus teisių stebėtojų, koalicija iš tiesų stengėsi apsaugoti civilius gyventojus.

Vienas testų, atliekamų žmogaus teisių stebėtojų prieš paskelbiant sprendimus – įvertinti karinių veiksmų proporcingumą. Tiesa, šis vertinimas šiek tiek skiriasi nuo šv. Augustino vertinimo. Žmogaus teisių vertintojams pagrindinis dokumentas yra 51-as pirmo papildomo Ženevos konvencijos protokolo straipsnis.

Neleistinos tokios atakos, kurias surengus „galima tikėtis nenumatytų civilių gyventojų mirčių“, kurios būtų „perdėtos, vertinant konkrečią ir tiesioginę karinę persvarą“.

Net tokioje padėtyje, kokioje šiandien yra Libanas, kai daugelis 1949 metų konvencijų techniškai yra nepritaikomos, mat „Hezbollah“ nėra valstybė, Ženevos konvencija yra gidas susipažinti su paprasta žmogiška teise.

Nelaimes sudėtinga įvertinti

Bėda ta, kad įvertinti civilių gyventojų nelaimes ir palyginti jas su karo pasiekimais yra labai sunki užduotis, ypač kai puolama vietovė yra itin tankiai gyvenama, kaip dabartinis Libanas. Čia bet kokia infrastruktūra: keliai, jėgainės, vandens rezervuarai – gali būti naudojama ir kariniams tikslams, ir būti gyvybiškai svarbi civiliams gyventojams. Kritikuojantieji Izraelio išpuolius Libane ir Gazos Ruože apie atakas kalbėjo jus in bello terminais.

Žmogaus teisių stebėjimo grupė jau išsiaiškino, kad Izraelis naudojo kasetines bombas, o „Hezbollah“ į Izraelio gyvenvietes paleido raketas „Katiuša“ – ginklus, nuo kurių gali nukentėti ir paprasti civiliai gyventojai, ir karinės grupuotės. Vieni stebėtojai teigia, esą jiems reikia daugiau laiko įvertinti kitus išpuolių aspektus.

Kiti tikina, kad negali būti nė kalbos apie kokį nors karinį pranašumą, kuris nusvertų nekaltiems libaniečiams – nužudytiems ar priverstiems palikti nusiaubtus namus – padarytą žalą. Iš naujausių ataskaitų neaišku, ar Izraelio kariuomenei sekasi siekti savo tikslo pašalinti „Hezbollah“ keliamą karinę grėsmę Izraelio saugumui. Tad to, kad keli šimtai civilių gyventojų jau nužudyti ir tūkstančiai – išginti iš namų, negalima pasverti moraliniais svertais. Remiantis šiuo kriterijumi, Izraelis gerokai peržengė ribas savo veiksmais bei jų sukeltais padariniais, ir, ko gera, savo siekiais.

Turint omenyje pastarąsias Izraelio atakas gali būti pasitelkiamas karinės sėkmės vertinimas.

Pavyzdžiui, kai naudojami galingi sprogmenys siekiant sunaikinti teroristų vadus, tuo pačiu metu žinant, jog bus nužudyta ir netoliese esančių civilių gyventojų. Anot Izraelio šalininkų, kai kariaujant tiek daug laimima, kai kurie nuostoliai paprasčiausiai neišvengiami. Žinoma, šie žodžiai nepaguodžia savo artimųjų praradusių šeimų.

Kai kurie filosofai mano, kad diskutuojant apie karo etiką reikia nepamiršti dviejų dalykų – teisės eiti kariauti ir metodų, kurie bus pasitelkiami kovoje. Abu dalykai šiais laikais dirbtinai atskiriami. Kitaip tariant, niekieno nenustebins toks pasakymas: „Mes nepradėjome šio karo, todėl esame teisūs. Tačiau dabar, karui prasidėjus, mes kariausime, kaip tik mums patiks“.

Šv. Augustinui jus ad bellum ir jus in bello buvo susiję dalykai. To nederėtų pamiršti ir šiandien.

www.savaitrastis.lt

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.