Prieš savaitę Moldovos sostinėje Kišiniove vyko NVS viršūnių susitikimas, į kurį atvyko rekordiškai mažai bloko valstybių prezidentų. Tuo tarpu susitikimui pirmininkavusios Moldovos atstovai negailėjo ironiškų pastabų NVS.

Spalio 9-ąją, Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) prezidentų susitikimo dieną, Kišiniovas atrodė stebėtinai ramus. Jokių į akis krintančių specialių saugumo priemonių, jokių protestų prieš Nacionalinius rūmus, kuriuose vyko renginys. Kaip buvo juokaujama, prieš NVS viršūnių susitikimą net sostinės gatvės nebuvo stropiau šluojamos. Net ir Moldovos žiniasklaidoje NVS viršūnių susitikimui pirmojo puslapio „karštąja“ naujiena tapti nepavyko. Vienintelis apie metinį NVS renginį Kišiniove, turinčiame apie 1,2 mln. gyventojų, primindavęs „atributas“ – didžiulės transporto spūstys, susidariusios uždarius pagrindines gatves miesto centre.

Tyla (ne) prieš audrą

Šis NVS viršūnių susitikimas buvo paženklintas tylos ir abejingumo ženklu. Atrodo, kad kasmet vis labiau „išsikvepiančios“ NVS reikalams abejinga yra ne tik visuomenė, bet ir... „ilgalaikiai“ NVS „žaidėjai“.

NVS viršūnių susitikime Kišiniove pačių „viršūnių“ buvo rekordiškai mažai. Pirmą kartą vykęs vienuolikos valstybių formatu (dvyliktoji NVS narė – Gruzija – iš bloko oficialiai išstojo šių metų rugpjūtį), NVS viršūnių susitikimas sulaukė tik septynių prezidentų. Į Kišiniovą neatvyko keturių Vidurinės Azijos valstybių – Kazachstano, Tadžikistano, Turkmėnistano ir Uzbekistano – prezidentai, į susitikimą atsiuntę žemesnio rango atstovus.

Didžiausias akibrokštas buvo vieno aktyviausių didesnės integracijos NVS kontekste šalininko Kazachstano prezidento Nursultano Nazarbajevo atsisakymas dalyvauti susitikime, nors iki tol būtent N. Nazarbajevas būdavo tokių susitikimų „varomoji jėga“. Tai, kad N. Nazarbajevas nepateikė jokios oficialios nedalyvavimo susitikime priežasties, duoda peno svarstymams apie sparčiai blogėjančius Astanos santykius su Maskva ir apie NVS formato beviltiškumą.

Tadžikistano prezidentas Emomalis Rachmonas pareiškė į Kišiniovą atvykti negalėsiantis, nes... Turkmėnistane tuo metu susitiksiantis su šalies prezidentu Gurbanguliu Berdymuchamedovu. Štai Uzbekistano prezidentas Islamas Karimovas ir taip NVS susitikimuose būdavo retas svečias, tad jo neatvykimas, atrodo, nuostabos nesukėlė.

NVS versus eurointegracija

NVS viršūnių susitikimo šeimininkė Moldova taip pat nepagailėjo akibrokštų susitikimo dalyviams, ypač vienintele NVS šalininke likusiai Rusijai.

Likimo ironija, kad Moldovai pirmininkauti posovietinės erdvės valstybes vienijančiai organizacijai teko būtent tada, kai ryžtas eiti eurointegracijos keliu šalies užsienio politikos darbotvarkėje – kaip niekada ryškus.

Po balandžio pradžioje falsifikuota komunistų pergale pasibaigusių parlamento rinkimų, juos lydėjusių protestų ir liepos mėnesio pabaigoje surengtų pirmalaikių parlamento rinkimų išrinkta proeuropietiška valdžia prieš rinkimus žadėjo pasekti Gruzijos pavyzdžiu ir pasitraukti iš Rusijos vyraujamo bloko. Nors šiuo metu apie Moldovos pasitraukimą iš NVS nebekalbama, prieš pat prasidedant susitikimui išrinkto parlamento pirmininkas, laikinai atliekantis prezidento funkcijas Mihai Ghimpu (Mihai Gimpu) pareiškė, kad „NVS yra senutė, kuri laukia mirties“. Kiek vėliau laikinasis prezidentas „pasitaisė“ turėjęs galvoje tai, kad „NVS vis dar nori gyventi“, tačiau esmės tai nekeičia – naujoji Moldovos valdžia NVS perspektyvų nemato. Naujas šalies ministras pirmininkas Vladas Filatas taip pat NVS pavadino „nykstančios reikšmės organizacija“.

Spalio 8-ąją NVS užsienio reikalų ministrų susitikimą pradėjęs Moldovos užsienio reikalų ministras Iurie Leanca (Juri Lianka) pareiškė, kad šalies prioritetas – europinė integracija. Čia pat jis patikslino, kad eurointegracijos siekis nesumenkina Moldovos bendradarbiavimo su sandraugos valstybėmis svarbos. Įdomu pasakyti, kad per šį susitikimą Moldovos, nuolat pabrėždavusios dvišalių santykių NVS kontekste reikmę, retorika labai priminė iš NVS pasitraukusios Gruzijos poziciją prieš keletą metų. Taigi, nors šiuo metu Moldovos vadžia garsiai apie pasitraukimo iš NVS galimybę nekalba, būsimu NVS „praradimu“ gali tapti Moldova.

Ne mažiau iškalbinga ir tai, kad pirmąjį dvišalį susitikimą prezidentų lygiu susitikimo šeimininkas M. Ghimpu skyrė ne Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui (juolab kad Rusija perėmė pirmininkavimą NVS iš Moldovos), o Ukrainos prezidentui Viktorui Juščenkai. Šiuo metu Moldovą ir Ukrainą galima pavadinti silpniausia NVS grandimi.

Susitikimo darbotvarkė – be jautrių klausimų

Iš NVS prezidentų darbotvarkės buvo pašalintas Moldovai aktualiausias, bet NVS lyderei Rusijai „nepatogus“ Padnestrės konflikto sureguliavimo klausimas. Įdomiausia tai, kad nors per renginį, tarpininkaujant D. Medvedevui, įvyko Armėnijos ir Azerbaidžano prezidentų susitikimas dėl „įšaldyto“ Kalnų Karabacho konflikto sprendimo, analogiškos Padnestrės problemos D. Medvedevas nebuvo nusiteikęs aptarti nei dvišaliu, nei daugiašaliu formatu.

Alyvos į ugnį šliūkštelėjo ir tai, kad Kišiniove D. Medvedevas kalbino kolegas pripažinti Abchaziją ir Pietų Osetiją, kaip tai prieš metus padarė Rusija. Kišiniovui šie du Rusijos žingsniai – atsisakymas aptarti Padnestrės klausimą ir raginimas pripažinti Gruzijos separatistinius regionus – signalizuoja ne ką kita kaip tai, kad kita Rusijos destruktyvios politikos auka gali tapti Moldova. Juolab kad Rusija pastaruoju metu jau net nekalba apie prieš dešimt metų ESBO Stambulo susitikime prisiimtų įsipareigojimų iš šalies išvesti savo karines pajėgas vykdymą.

Išbraukus aktualiausius klausimus, NVS susitikimo programa priminė „kalbėjimą dėl paties kalbėjimo“. Ateinantys metai paskelbti Veteranų metais, suderintas kreipimosi į NVS valstybes dėl 65-ųjų Pergalės dienos minėjimo metinių tekstas bei sutarta dėl antiteroristinio centro Kazachstane įkūrimo. Susitikimo ašis – antikrizinis planas, tapęs labiausiai spaudoje tiražuojamu paradoksu – kovos su pasauline finansų ir ekonomikos krize priemonės aptariamos tik tada, kai pati krizė ne tik gerokai įsisiūbavo, bet, atrodo, jau persirito į antrą pusę. Akivaizdu, kad šis planas taip ir liks tik dokumente, nes jo įgyvendinti greičiausiai nebus suspėta.

D. Medvedevas „išrinko“ Moldovos prezidentą?

Karščiausia susitikimo užkulisių naujiena tapo D. Medvedevo susitikimas su Marianu Lupu, vienu realiausių pretendentų į Moldovos prezidento postą.

Moldovos žiniasklaidoje juokaujama, kad Moldovos prezidentą jau išrinko D. Medvedevas. Nors M. Lupu ir yra vienas iš realiausių kandidatų tapti šalies vadovu, kol kas buvęs Komunistų partijos narys, šią vasarą prisijungęs prie Demokratų partijos ir tapęs jos lyderiu, jokio vadovaujančio posto neužima ir yra tiesiog parlamento narys.

O ir prezidento rinkimų, kurie yra numatyti spalio 23-iąją, baigtis kol kas neaiški. Moldovos prezidentui, renkamam šalies parlamento, išrinkti reikia 61 balso 101 vietų parlamente. Šiuo metu keturių partijų koalicija „Aljansas už Europos integraciją”, kuriai priklauso ir M.Lupu vadovaujama Demokratų partija, turi 53 vietas parlamente, tuo tarpu Komunistų partijai priklauso 48 mandatai. Taigi naujojo prezidento be komunistų palaikymo išrinkti nepavyks. Taigi klausimas, ar D. Medvedevo susitikimas su M. Lupu komunistus paskatins palaikyti buvusio kolegos kandidatūrą, ar, priešingai, tik suerzins, yra atviras.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.