Juodosios jūros regionas yra geopolitiškai svarbi erdvė, kuri yra reikšminga jau pati savaime ir santykyje su kitomis erdvėmis, būtent su Pietų Kaukazu (taip pat Centrine Azija) ir Rytų Europa. Tam, kad būtų galima suprasti šio regiono svarbos esmę, reikėtų išskirti esminius taškus-klausimus, kurių sprendimas turi globalią reikšmę.

Ukraina kaip Rusijos neoimperializmo raktas

Akademiniame lygmenyje galima laisvai kalbėti apie tai, kad šiandien postsovietinėje erdvėje (ir ne tik joje) Rusija vykdo neoimperialistinę politiką. Aukšti Rusijos valdžios pareigūnai bando aiškinti Kremliaus veiksmus Rusijos ekonominių interesų gynimu (pati populiariausia priedanga pastaruoju metu) ir bendrai Rusijos nacionalinio saugumo bei teritorinio vientisumo užtikrinimo būtinumu. Tačiau lygiai taip, kaip Jungtinės Valstijos dažnai prisidengia demokratijos plėtra pasaulyje, kad pasiektų savo pragmatinius tikslus (nors būtina pasakyti, kad demokratijos elementas JAV geopolitikoje nėra tik priedanga, tiesiog dažniausiai pastaruoju metu ir ypač postsovietinėje erdvėje jis vaidina antraeilį vaidmenį, palyginus su real politique), Rusija, besijaučianti vis stipresnė nuo naftos pinigų lietaus, grįžta prie Didžiosios valstybės (ateityje supervalstybės) politikos. Iš esmės ji niekada net nebuvo atsisakiusi šio tikslo. Tiesiog XX a. pabaigoje ji įžengė į imperialistinės kreivės nuosmukio fazę po sovietinio imperinio piko (kuris pats pakeitė carinės Rusijos imperijos žlugimą), o dabar vėl bando aktyviai projektuoti save į išorę.

Šio straipsnio tikslas nėra diskutuoti klausimu, ar imperija yra Rusijos vystimosi imperatyvas. Šiandien Rusijos neoimperializmas, kaip jį bevadintų ir begrįstų Kremliaus valdžia, yra faktas. Ir svarbu suprasti, jog tam, kad jis įgautų esminį impulsą, Rusijai gyvybiškai trūksta Ukrainos.

Galima sakyti, kad pati Rusija visada buvo energetine (ne tiek išteklių, kiek vizijos prasme) erdvinės plėtros šerdimi, tačiau tam, kad ji galėtų pilnai realizuoti savo didėjimo idėją (pažymėtina, kad atskiro dėmesio yra verta tos idėjos prigimties analizė), jai yra būtinos tokios valstybės kaip Baltarusija, Ukraina (kurios neatsitiktinai nuo senų laikų yra vadinamos „baltąja Rusija“ ir „mažąja Rusija“) bei Kazachstanas. Ryškiausias to atspindys buvo Vieningos ekonominės erdvės organizacijos, kurią turėjo sudaryti Rusija, Baltarusija, Kazachstanas ir Ukraina, sukūrimas. Šiandien Minskas yra artimas Kremliaus sąjungininkas (visai tikėtina, kad anksčiau ar vėliau Rusija vėl absorbuos Baltarusiją). Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas, kaip ir Rusijos vadovai, turi eurazistinės sąjungos viziją, kurią jis puoselėjo dar Boriso Jelcino laikais (tiesiog tada ji nesulaukė atitinkamos reakcijos iš Maskvos). O štai Ukraina – Juodosios jūros regiono akcentas – šiai dienai kaip ir yra silpnoji Rusijos atgimstančio imperializmo grandis. „Oranžinė revoliucija“ pristabdė Vladimiro Putino „Didžiosios Rusijos“ strategijos realizavimą.

Kita vertus, pasigirsta kalbos, kad Jungtinės Valstijos suprato, jog neišlaikys užimtų Kijeve pozicijų ir nusprendė: (a) iškeisti Ukrainą į Maskvos paramą (bent jau neutralitetą) Irano atveju ir dar kokiu klausimu; (b) persiorientuoti į Kaukazą (tikslas – regiono valstybių įstojimas į NATO).

Jeigu tai yra tiesa:

• didžiąja dalimi praranda esmę Juodosios-Baltijos jūrų valstybių sąjunga (demokratijų aljansas), kurio esminė valstybė buvo būtent Ukraina. Taip pati Amerika likviduoja anksčiau jos remtą Juodosios jūros geopolitikos projekciją į Rytų ir Centrinę Europą, kas reiškia, jog tokios valstybės kaip Lietuva ir Lenkija turės rimtai peržiūrėti savo užsienio politikos strategijas (manytina, kad Lietuva šiame kontekste galėtų didesnį dėmesį skirti Baltarusijai, o geriausiai – Gruzijai, kad ir toliau veiktų JAV planuose);
• faktiškai, nespėjusi gimti iš naujo, vėl pražus GUAM (Gruzija, Ukraina, Azerbaidžanas, Moldova) organizacija. Tai reiškia, kad susilpnės Juodosios jūros geopolitikos projekcija į Pietų Kaukazą (ir toliau į Centrinę Aziją).

Kalbant trumpai ir aiškiai, Ukrainos išėmimas iš Juodosios jūros geopolitinio žaidimo reiškia paties žaidimo pabaigą (beliktų tik sudėti taškus ar užkonservuoti jį iki kokio kito Majdano Kijeve).

Ar tai gali būti tiesa?

Toks Amerikos sprendimas, deja, gali būti visai realus.

Realus jis gali būti todėl, kad JAV turi Afganistano piktžaizdę, yra įklimpusi Irake ir kartu bando spręsti Irano problemą. Dabar dar prisidėjo Izraelio-Libano konfliktas, kuris gali papildomai destabilizuoti ir taip jau degantį Artimųjų ir Vidurio Rytų regioną (nebent Jungtinės Valstijos suplanavo šį konfliktą kaip kelią į karą su Iranu, tačiau tai yra tik spėlionės). Šiame kontekste dar rimtai kovoti (ten rimtai kovoja Rusija, ką pademonstravo įvykiai su NATO kariais Feodosijoje) tolimajame Ukrainos fronte būtų labai sunku.

Tačiau akcentų pernešimo į Kaukazą strategija yra labai abejotina. Čia reikėtų sutaikyti Armėniją (kuri be viso ko yra prorusiška) su Azerbaidžanu ir išspręsti Gruzijos separatistų problemą. Tarkime, kad JAV nuspręstų priimti Gruziją į NATO be Pietų Osetijos ir Abchazijos, kurios automatiškai prisijungtų prie Rusijos. Tačiau vargu ar su tuo susitaikys M. Saakašvilis. Be to, NATO dar sėdi Vokietija ir Prancūzija, kurios, nenorėdamos komplikuoti savo santykių su Maskva, tikriausiai neplanuoja Pietų Kaukazo valstybių priėmimo į Aljansą. Tačiau net ne tai yra svarbiausia. Svarbiausia yra tai, kad Rusija, jau jaučianti, jog pergalė Ukrainoje priklausys jai, vis griežtesniu tonu kalba ir Pietų Kaukaze. Tikėtina, kad, jeigu ten prasidės konfliktas (o prie to viskas linksta), Rusijos taikdariai neliks nuošalyje. 

Kitaip tariant, Ukrainos atidavimas suteikia Rusijai papildomos stiprybės ir automatiškai atima iš Amerikos manevro galimybes Kaukaze, kas tame tarpe reiškia vargais negalais atidaryto energetinio projekto Baku-Tbilisis-Džeichanas, jeigu ne krachą, tai sumenkinimą. Tačiau pats svarbiausias dalykas yra ilgojo laikotarpio Ukrainos išdavimo pasekmės.

JAV galbūt tiki, kad Maskva, konsolidavusi aplink save postsovietinę erdvę, apsiramins ir taps supratingesnė kitais klausimais. Galima suabejoti tokiu įsitikinimu. Šiandien Rusija sušvelnino savo poziciją dėl Irano tarsi kaip nuolaidą Amerikai, tačiau bet kada vėl gali ją sugriežtinti. O jeigu po kokių dešimties metų Rusija rimtai įsitvirtins postsovietinėje erdvėje, Vakarai gali sulaukti tiesiog SSRS laikų žodžių „ne, Jūs to ir to nedarysite, nes mes to nenorime“.

Štai prie ko gali atvesti Ukrainos atidavimas. Kijevo korta Juodosios jūros geopolitiniame žaidime yra pati svarbiausia ir jeigu ji pereis į Rusijos rankas, tai Maskva laimės ne tik šį žaidimą. Juodosios jūros geopolitinis žaidimas yra lūžio partija didžiajame žaidime dėl Rusijos imperinės ateities, kuriame Rusija, atrodo, perima iniciatyvą (dėl geografinių, konjunktūrinių ir bendrų istorinių-civilizacinių priežasčių). Manytina, kad JAV strategai puikiai tai supranta, bet yra priversti minėtų aplinkybių žaisti savo galimybių ribose. Šiame kontekste persiorientavimas į Pietų Kaukazą yra išraiška suvokimo, kad visiškai išeiti iš postsovietinės erdvės JAV nenori (nors gali sau leisti), o Pietų Kaukazas iš esmės yra paskutinis regionas po Ukrainos, kur amerikiečiai dar gali kažką pasiekti (Kirgizijoje jie, tikriausiai, išliks neilgai).

Įdomiausia yra tai, kad, jeigu anksčiau Rusija buvo priversta taikstytis su NATO plėtra į Rytus ir kitais Vakarų antausiais, tai dabar Amerika yra priversta rinktis iš riboto alternatyvų kiekio. Tačiau kaip ir Rusija buvo pati kalta dėl SSRS žlugimo ir supervalstybės statuso praradimo, taip ir Jungtinės Valstijos pačios yra kaltos dėl to, ką turi. Blogiausias variantas išsipildys, jeigu JAV galiausiai nuspręstų grįžti prie istorinio izoliacionizmo, kurį remia vis didesnis skaičius Amerikos gyventojų, matydami, kad jų šaliai nepavyksta tinkamai atlikti hipervalstybės (vienintelės pasaulio supergalybės) vaidmens.

Tačiau Vakarai dar turi laiko ir galimybių nepralaimėti, jeigu jie dar to nori.               

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.