Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kažkoks karas

Prof. Vytautas Landsbergis, Europos Parlamento narys
2009 10 27

Karinis Rusijos ir Gruzijos susirėmimas 2008 metų rugpjūtį dabar dažniausiai išskiriamas iš visos dviejų šalių ginkluoto konflikto arba karo istorijos, besitęsiančios nuo 1992 metų. Atsirado „penkių dienų karo“ sąvoka (nors gruzinų policininkus priešo snaiperiai nušauna ligi dabar), ir labai daug dirbta nustatinėjant, kas vyko būtent per tas penkias dienas.

Karas, taip, tačiau kieno su kuo? Kas prieš ką? Ir neva svarbiausia: kas iššovė pirmas? Galų gale: kur? Rusijos propagandininkai kartais dar pamėgina įbrukti informacinio karo štabe nukaltą vaizdelį: Gruzija prieš Pietų Osetiją, tačiau ir patys, matyt, supranta apsijuokiantys. Saujelė osetinų nugalėjo Gruziją, vos neužėmė sostinės? Todėl naudojamas platesnis spektras, kad tik pavyktų nuplauti tikrovę.

Europos Tarybos parlamentinė asamblėja (PACE) įveikusi Rusijos pasipriešinimą šių metų rugsėjo 29 dieną priėmė rezoliuciją, kur jau pavadinime sakoma: Gruzijos ir Rusijos karas. Jungtinės Karalystės parlamentas gerokai prieš tai buvo atlikęs išsamią ir labai kvalifikuotą įvykių analizę (nuo ankstesnio laiko), kurioje aprašo „konfliktą tarp Gruzijos ir Rusijos dėl Pietų Osetijos ir Abchazijos“. Tai būtų preciziškai tikslus formulavimas, jeigu aviacijos, laivyno ir tankų smūgiams bei invazijai į gretimą šalį dar tebetiktų kuklus ligtolinis „konflikto“ terminas. Vis dėlto joks britų humoras neapimtų, pavyzdžiui, „Gruzijos ir Pietų Osetijos konflikto dėl Rusijos ir Abchazijos“. Konflikto šalys aiškios, ir jokie politiniai manevrai, pateisinantys teritorinį brovimąsi, kaip antai „tarpvalstybinės“ sutartys su jėga kontroliuojamais statytiniais arba pasų dalijimas užimtų žemių gyventojams, neturėtų brautis dar ir į protą.

„Penkių dienų karas“ daugelį dalykų sustatė į savo vietas, taip pat priežastis ir pasekmes. Visos propagandinio rusų karo salvės apie Tbilisio „genocidą“ prieš pietinių osetinų tautą arba 2 tūkst. užmuštųjų klastingai užpultame Cchinvalyje subliuško prieš faktus ir skaičius; tik vienas žymus dirigentas V. Gergijevas, „pakabintas“ nuo pat pradžios, tebekartoja netiesą. Bent jau neatšaukė, neapgailestavo patikėjęs. Tad Maskva lyg čiužinėja: nuo vidinio Gruzijos ir Pietų Osetijos karo (kuriame didžiulė Kaukaze sutelkta Rusijos armija bei Juodosios jūros laivynas tik taikdariškai sudalyvavo) iki „karo Kaukaze“, karo Gruzijoje (šmėkštelėdavo net „antrasis Gruzijos karas“ - po 1992-1993-ųjų), vėl Pietų Osetijoje - negi tik be Abchazijos?..

Misija tyrė konfliktą Gruzijoje

Vieną tų koncepcijų pasirinko Europos Sąjungos Vadovų Taryba ir jos sudarytoji Faktų tyrimo misija, kuriai vadovavo šveicarų diplomatė Heidi Tagliavini. Ši misija tyrė „konfliktą Gruzijoje“, kuriame dalyvaujančios neva keturios pusės arba šalys: Gruzija, Rusija, Abchazija ir Pietų Osetija. Pastarųjų dviejų įrašymas kaip konflikto šalių - ilgamečių Rusijos pastangų ir karų įdirbis. Išties, per daugelį tarptautinių forumų ir dokumentų įtikinėta, kad Rusijos kariuomenės užimtosios Gruzijos dalys (išvarius iš Abchazijos didesnę pusę gyventojų) yra subjektinės, turinčios savo pačių de facto valdžią ir net prezidentus! Gruzija jau po pirmojo karo, Maskvos išdavystės ir savo pralaimėjimo pakirsta, sutiko su tokių separatistų atstovų sąlyginiu įteisinimu bei rusų dalinių kvalifikavimu „taikdariais“. Tai buvo labai neatsargu. Iškart pažeistas principas, kad taikdariai negali būti siunčiami iš kaimynės ir suinteresuotos šalies. Per šešiolika metų žiedeliai subrandino uogytes ir štai jos prisirpo.

Ir vis dėlto, net pagal gerokai paveiktas Misijos išvadas, pastarasis karas vyko Gruzijoje. Rašydamas antai apie Antrojo pasaulinio karo pradžią ir palietęs pastarąją „krizę Kaukaze“ ministras S. Lavrovas veltui mėgino išvengti Rusijai nenaudingo valstybių įvardijimo. Tačiau Europos Sąjunga (ES) ir Misija teigia: įvyko Gruzijoje - kadangi ir Abchazija, ir Pietų Osetija yra Gruzija. Svarbus buvo ir sąžiningas Misijos matymas, kad penkių dienų įvykiai 2008 metų rugpjūtį - tiktai „ilgo įtampų, provokacijų ir incidentų laikotarpio“ kulminacija. Provokacijų ir incidentų autoriai kukliai nutylimi, bet kam daug kalbėti, kai, anot nemirtingojo humoristo Michailo Zoščenkos, „ir taip viskas aišku“.

Tą patį matome, kai išvadose net Rusijos vardo, nelyginant nelabojo, vengiama minėti, išsisukant pakaitalais kaip „kai kurie politiniai aktoriai“ (pažeidžiantys mat valstybių teritorinio integralumo principą), „viena konflikto pusė“ (pripažinusi separatistus) ir panašiai. Teisybė dokumente prasiskverbia pasakant apie „abi konflikto puses“ arba „pagrindinius varžovus - Rusiją ir Gruziją“. Tačiau vėl čia pat keturių (!) konflikto pusių paminėjimai, tad sykiu su „de facto valdžiomis“ Abchazijoje ir Pietų Osetijoje (nors tie žmonės jokios autonominės, juolab „nepriklausomos“ valdžios neturi), deja, neprisideda prie padėties teisinio aiškumo ir padeda Rusijos tikslams.

Taip išsiaiškinome bent, kur vyko karas - Gruzijoje (ne Rusijoje) ir kas kariavo: Rusija su Gruzija, nors pirmoji dar turėjo „sąjungininkų“ (Misijos pavartotas apibūdinimas). Tie sąjungininkai įvykdę daugiausia nusikaltimų tarptautinei ir humanitarinei teisei, taip pat per etninius valymus (dar per 135 tūkst. išvarytų žmonių įskaitant prieš pat karą, rugpjūčio pradžioje, masiškai iškeldintuosius iš Cchinvalio į motiną Rusiją), gruzinų kaimų plėšimus ir prievartavimus, o atsakomybė už visa tai tenkanti Rusijai, kuri kariškai kontroliavo užimtas teritorijas, bet negynė civilių gyventojų.

Karo pasekmės nepašalintos

PACE rezoliucijoje pasisakyta panašiai. Kariaujančios pusės yra dvi ir turi vardus. Viena jų, Gruzija, įvykdė beveik visus 2008 ir 2009 metų Asamblėjos rezoliucijų reikalavimus, o antroji, Rusija - beveik nieko. Todėl karo pasekmės ne tik nepašalintos, bet padėtis dar pablogėjo; o Rusijos dangstymasis, neva skiriasi požiūriai į dviejų regionų statusą, Asamblėjai esąs nesuprantamas, kadangi dauguma jos reikalavimų neturi ryšio su regionų statusu. Toks Rusijos elgesys rodo „stoką politinės valios tvarkytis su karo pasekmėmis taip, kaip pridera Europos Tarybos valstybei narei“. Asamblėja pasmerkė „Rusiją ir Pietų Osetijos de facto valdžią, kurios nesiėmė ryžtingai stabdyti ir rimtai tirti Pietų Osetijos etninio valymo nuo etninių gruzinų“, ir pakartojo, kad „pagal tarptautinę teisę Rusijai tenka atsakomybė už žmogaus teisių ir humanitarinės teisės pažeidimus jos de facto kontroliuojamose teritorijose“. Asamblėja griežtai raginanti Rusijos valdžią, kad „dar ligi šių metų pabaigos pradėtų patikimą tyrimą dėl įtariamų etninio valymo faktų, kuriuos vykdė jos sąjungininkės Pietų Osetijos pajėgos arba civiliai, priklausantys jos de facto jurisdikcijai ir kontrolei“. Asamblėja labai apgailestavo, kad ir Rusijos Valstybės Dūmos, ir Federacijos Tarybos vadovybės viešai pareiškė nevykdysiančios Asamblėjos reikalavimų.

Jau vėliau PACE per naujas diskusijas svarstė, ar atimti iš Rusijos balsavimo teisę, bet atidėjo sprendimą ligi pavasario. Pamatysime, ar turės pasekmių Asamblėjos reikalavimas dėl Gruzijos karo: kad Rusija įvykdytų paliaubų įsipareigojimus ES atitraukti savo pajėgas Gruzijoje ir apsvarstytų naują tarptautinį taikos palaikymo pajėgų formatą. Taip pat - kad perduotų savo naująjį Rusijos Federacijos gynimo įstatymą Venecijos komisijos peržiūrai ir visiškai įvykdytų visas šios komisijos rekomendacijas. Tai daug, tai tinkamas Europos atsakas, kaip ir Gruzijos išstojimas iš posovietinės Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS). Galbūt taip prasideda ir šio Kremliaus darinio griuvimas.

S. Lavrovas aną rugsėjį Varšuvoje pareiškė, kad Rusija sukūrusi Kaukaze naują situaciją, kurią Vakarai turėsiantys priimti. Iš tikrųjų pastarasis karas sukūrė nemažai naujų situacijų ir kažin ar pasaulis dėl jų kapituliuos. Daug šio pobūdžio dalykų matome ES misijos dokumente, kuris paskelbtas vėliau negu PACE rezoliucija.

Kremlius gavo ko norėjo

Rusijai labai reikėjo išvados, kad Gruzija rugsėjo 7-8 dienos naktį iššovė pirmoji, ir Kremlius tai gavo. Kitokia Misijos išvada - kad būtent Rusija ne vien metų metais sistemingai provokavo (tai nustatyta), bet ir tiesiogiai kalta dėl bemaž tūkstančio naujų aukų ir didžiulių sugriovimų - būtų politiškai neįsivaizduojama nepaisant faktinės medžiagos. Siautėja pataikavimo dvasia, tad reikia pripažinti, jog Misija palyginti nuosaikiai pasirėmė faktu, kad yra Gruzijos prezidento įsakas prieš pat vidurnaktį į rugpjūčio 8-ąją jau imtis veiksmų, o Pietų Osetijos vadų bei Rusijos „komandorų“ įsakai nepaskelbti... Oficialiai Maskvos nurodyta invazijos sprendimo data, maždaug rugpjūčio 8-osios vidudienis, nebūtinai yra tikra. (Esant reikalui, galima net specialiai nušauti porą savo taikdarių, kaip leitenantą Šackichą į nugarą iš kelių centimetrų atstumo Vilniuje 1991 metų sausio 13-ąją). Misija neturėjo galimybių naudotis satelitinės žvalgybos duomenimis apie kariuomenės judėjimą, pavyzdžiui, kada tankai įvažiavo Rusijos pusėje į Roki tunelį ir kada išlindo Gruzijoje. Bet Misija suformulavo ir kur kas bendresnių, svarbesnių Europos ateičiai politinių išvadų.

Misijos vadovė atskirame straipsnyje („The International Herald Tribune“, 2009 10 01) pabrėžė būtinybę grįžti prie Jungtinių Tautų chartijos ir 1975 metų Helsinkio principų. „Geros kaimynystės santykiai pirmiausia reikalauja, kad grasinimas jėga arba jos panaudojimas, jau nekalbant apie tokius karo nusikaltimus, kaip tie, įvykdyti per 2008 metų karą, būtų totaliai uždrausti kartu su praktika, kai didelės šalys baugina mažas.“

Taikos palaikymo pajėgų Gruzijoje ir abiejuose regionuose nebėra (teigia Misija), bet jos ir niekad nebegalės būti taip neatsakingai formuojamos. Mėnesiai ir savaitės prieš karinį susirėmimą aiškiai rodė, jog „scena parengta“, o tarptautinės organizacijos, kad ir JTO Saugumo taryba, nieko nedarė. Tad karo kaltė tenka ir joms. Klaida buvusi pavesti Rusijai tarpininkės vaidmenį tvarkant Gruzijos ir Abchazijos bei Gruzijos ir Pietų Osetijos reikalus, nes tai suteikė jai teisę ginti dar ir savo interesus, o ne kitų ir taikos. Taip atėjęs 2008 metų rugpjūtis - jau nebe vietinis konfliktas tolimoje pasaulio vietoje, bet „trumpa, aštri ginkluota konfrontacija tarp Rusijos ir Gruzijos, kova ne tik mūšio lauke, bet ir per televiziją, paremta didžiomis tarptautinėmis implikacijomis“. Čia išties nėra laimėtojų, viskas tik blogyn. Visi pralaimėjo, pirmiausia - tarptautinė bendruomenė. Ji nušalinta nuo civilizuotų standartų Europos politinėse sąveikose. Nukentėjo ilgai kurta politinė bendradarbiavimo kultūra. Ignoravus tarptautinės teisės principus, į Europos politiką grįžo grasymas jėga ir jėgos naudojimas.

Pridursiu - ir smurtinis politinio Europos žemėlapio perbraižymas. Jis nebus pripažintas, bet jei karinga galybė manys, kad taip galima daryti, tai labai pavojinga.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras