Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Rusijos ginklų prekybos geografija, problemos ir perspektyvos (4)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2009 11 02

Prieš kurį laiką buvo pranešta, kad, JAV Kongreso duomenimis, Italija 2008 m. pirmą kartą aplenkė Rusiją pagal pelną, gaunamą iš parduotos ginkluotės: ji su 3,7 mlrd. dolerių liko antra po Amerikos (37,8 mlrd. dolerių), o Rusija, kuri šioje srityje 2007 m. uždirbo daugiau negu 10,7 mlrd. dolerių, nusmuko į trečią vietą su 3,5 mlrd. dolerių rodikliu. Pažymėtina, kad 2008-aisiais, palyginti su 2007 metais, 7 procentais sumažėjo bendra pasaulinės ginklų prekybos rinkos apyvarta. Be to, JAV pateikti skaičiai gali ne visai tiksliai atspindėti realią situaciją. Tačiau bet kuriuo atveju akivaizdu, kad Rusijos pozicijos ginklų prekybos srityje 2008 m. ženkliai susilpnėjo. Kokios galėtų būti to priežastys? Kaip pažymi Pasaulio ekonomikos ir tarptautinių santykių instituto ekspertas Aleksandras Pikajevas, tai lemia problemos su Kinija ir Indija, kurios iki šiol buvo pagrindinės rusiškų ginklų pirkėjos. „Kinija, kuri tradiciškai buvo didžiausia rinka ir kai kuriais metais pirkdavo iki pusės visų Rusijos ginklų eksporto, užbaigė savo kariuomenės ginkluotės modernizacijos ciklą ir pradėjo pirkti mažiau. Šis Kinijos rinkos susitraukimas trunka jau kelerius metus“, – aiškina A. Pikajevas.

Čia verta prisiminti, kad ekspertai jau anksčiau perspėdavo, jog ateis metas, kai Kinija bus išsiurbusi iš Rusijos visas reikiamas karines technologijas, ir tuo draugystė baigsis. Galima pateikti keletą pavyzdžių. Pirma, neseniai buvo pademonstruotas naujas Kinijos naikintuvas, kuris faktiškai yra rusiško Su-27 kopija. Čia taip pat pažymėtina, kad Rusija neseniai lyg ir atsisakė parduoti Kinijai naikintuvus Su-33, skirtus naudoti lėktuvnešiuose (iki 2015 m. Kinija, išanalizavusi SSRS patirtį šioje srityje, planuoja pasistatyti du tokio tipo laivus). Kinai nusprendė įsigyti tik keletą Su-33 (kam pirkti daugiau, kopijavimui užteks ir kelių). Trečia, šiuo metu Kinija aktyviai mėgina prastumti rinkoje rusiškų priešlėktuvinės gynybos kompleksų S-300 analogus. Turbūt vienas paskutinių „kąsnių“, kurį Pekinas norėtų atsikąsti nuo rusiško karinio eksporto pyrago, yra strateginio bombonešio Tu-160 technologija, tačiau ją parduoti rusai kol kas atsisako. Taigi Rusija greitai nebeturės ko pasiūlyti kinams, ką jau kalbėti apie tai, kad ji, siekdama pelno, faktiškai savo rankomis išsiaugino potencialų varžovą dėl Tolimųjų Rytų teritorijų.

Rimtų ginkluotės prekybos problemų Maskva turi ir su Indija. Delis kelia vis griežtesnius reikalavimus ginkluotei, kuri jį domina, ir vis aktyviau derasi dėl kainų. Papildomas indų koziris derybose yra JAV pasiruošimas patenkinti jų paklausą. Iki šiol vienas iš Rusijos pranašumų buvo geras prekės kainos ir kokybės santykis. Tačiau rusai turi bėdų dėl ginkluotės aptarnavimo. Tokių sandorių vertė ir yra ilgalaikis lėktuvų, tankų ir kitų ginkluotės rūšių, kurioms reikia raketų, sviedinių, detalių, aptarnavimas ir galima modernizacija. Kitaip tariant, didelės kokios nors ginklų partijos įsigijimas iš užsienio šalies reiškia tam tikros priklausomybės nuo jos atsiradimą, todėl prieš kontrakto pasirašymą visada priimamas politinis sprendimas (pavyzdžiui, Iranas turi amerikietiškų naikintuvų, bet dėl įtemptų santykių su JAV negali jų nei modernizuoti, nei normaliai aptarnauti). Antra rusų problema yra susijusi su elektronika, ir tuomet potencialiam pirkėjui kyla klausimas – kam pirkti, pavyzdžiui, naikintuvą vienoje šalyje, o pažangesnę elektroniką – jau kitoje, jeigu geriau (tegul ir šiek tiek brangiau) nusipirkti viską vienoje vietoje. Savotiškas dabartinių Rusijos ir Indijos santykių ginklų prekybos srityje atspindys yra istorija dėl lėktuvnešio „Admirolas Gorškovas“. Rusai iš pradžių – tais laikais, kai neturėjo praktiškai jokių užsakymų ir buvo pasirengę pažadėti bet ką – sutiko jį modernizuoti už vieną kainą, o dabar reikalauja kur kas daugiau pinigų. Indai nelabai nori mokėti, bet sandorį nutraukus patirtų rimtų nuostolių (taip pat ir dėl to, kad „Admirolui Gorškovui“ indai užsakė 16 denio naikintuvų MiG-29K, kuriuos jau pradėjo gauti). Greičiausiai laivas vis dėlto bus pabaigtas ir perduotas Indijai, tačiau, sprendžiant iš besiklostančios situacijos, tai bus pirmas ir paskutinis kartas, nes niekas nenori turėti reikalų su partneriu, kuris keičia kainą. Dėl to rusams bus sunku tikėtis palankaus indų sprendimo 126 daugiafunkcinių naikintuvų įsigijimo konkurse, kuriame varžysis MiG-35, F-16, F/A-18, „Rafale“, „Typhoon“ ir „Gripen“. Galbūt rusiškas naikintuvas ir yra iš jų geriausias, bet bendra paskutinių nesutarimų konjunktūra bei noras užmegzti glaudesnius santykius su Vakarais gali paskatinti indus pasirinkti europietiško ir/ar amerikietiško naikintuvo variantą.

Be Kinijos ir Indijos, rusai neturi rimtesnių savo karinės technikos eksporto rinkų. Žinoma, galima kalbėti apie Venesuelą (šarvuotoji technika, sraigtasparniai Mi-28, priešlėktuvinės gynybos kompleksai ir t. t.), Malaiziją (18 Su-30), Alžyrą (28 Su-30), tačiau paminėtini keli faktai. Pavyzdžiui, tas pats Alžyras atsisakė pirkti naikintuvų MiG-29 partiją, nes liko nepatenkintas jų kokybe. Galima spėti, kad atsisakymas buvo pagrįstas ir prancūzų, turinčių istorinių ryšių su Alžyru, spaudimu. Tačiau bet kuriuo atveju akivaizdu, kad naujose rinkose rusiškų ginklų laukia rimta konkurencija, tai jau parodė Brazilijos sprendimas išbraukti rusišką naikintuvą Su-35 iš naikintuvų įsigijimo konkurso (36, o ateityje – 120 vienetų). Įdomi naujiena yra ta, kad Rusijos ginkluote pradėjo domėtis Saudo Arabija (pirks šarvuotąją techniką, transporto ir kovinius sraigtasparnius bei – galbūt – PLG sistemas S-400). Artimųjų Rytų regionas yra vienas didžiausių ginklų pirkėjų pasaulyje, bet jo rinkoje dominuoja amerikiečiai ir sunku tikėtis, kad rusams artimiausiu metu pavyks užimti jame stipresnes pozicijas. Taigi galima konstatuoti, kad senąsias ginkluotės rinkas Maskva praranda, o naujose tik mėgina (ir ne visada sėkmingai) įsitvirtinti.

Iš dalies niūrias Rusijos karinio pramoninio komplekso perspektyvas galėtų praskaidrinti vidaus rinka, nes Rusijos kariuomenę reikia modernizuoti praktiškai visose srityse, ir, pavyzdžiui, karinės technikos parodos „MAKS-2009“ metu buvo oficialiai paskelbta, kad Gynybos ministerija pirks Su-35 partiją. Tačiau tai tik lašas jūroje, ir dar reikės pažiūrėti, kaip šis kontraktas bus vykdomas. Apie teorinius (nekontraktinius) Rusijos kariuomenės perginklavimo planus (o jie yra gana ambicingi) kalbėti dar sunkiau, nes ginklų pardavimo ir įsigijimo procesas Rusijoje yra labai biurokratizuotas ir korumpuotas. Pagaliau, Rusijai gyvybiškai reikia naujų ginkluotės pavyzdžių, kurie sudomintų potencialius užsienio (ką jau kalbėti apie vidaus rinką, kuriai bet kas naujesnio praverstų) pirkėjus, o tų pavyzdžių praktiškai nėra. Iškalbingiausiai Rusijos karinio komplekso problemas atskleidžia keli faktai. Savo kariuomenei Rusija ketina Izraelyje pirkti nepilotuojamus skaidymo aparatus, ruošiasi įsigyti kareivio ekipuotės pavyzdžių Prancūzijoje, taip pat skelbti desantinio laivo kovos sraigtasparniams įsigijimo konkursą, kuriame greičiausiai dalyvaus Prancūzija, Olandija ir Ispanija, ir galbūt pirks dyzelinių povandeninių laivų Vokietijoje (čia tai iš viso gėda, turint omenyje, kad kitados Rusijos povandeninių laivų laivynas buvo galingiausias pasaulyje). Trumpai sakant, smukusi Rusijos ginklų prekyba yra giluminių jos karinio komplekso problemų atspindys. Faktiškai Rusija jau išnaudojo visas sovietines karinių technologijų „atsargas“ ir jeigu artimiausiu metu (per kokius penkerius metus) neįvyks bent jau nedidelio stebuklo (o jo tikėtis sunku), ši šalis po kurio laiko virs eiline ginkluotės pirkėja.

Caras Aleksandras III yra pasakęs: „Rusija turi tik du ištikimus sąjungininkus – armiją ir laivyną.“ Savo ruožtu Napoleonas pažymėjo: „Tauta, kuri nenori maitinti savo kariuomenės, maitins svetimą.“ Taigi Rusija šiandien rizikuoja prarasti savo ištikimiausius sąjungininkus ir pradėti maitinti svetimą kariuomenę.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 4)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (31)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (84)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras