Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Naujas anekdotas apie ukrainiečius (1)

Vadim Dubnov
2006 08 03

http://www.signonsandiego.com/uniontrib/20041127/news_1n27ukraine.htmlĮmantri Ukrainos krizės istorija tarsi specialiai skirta studijuoti vieną dar neištirtą demokratijos savybę: kiekvieną personažą, kuris priverstas gyventi pagal jos įstatymus, ji paverčia komišku tuo labiau, kuo mažiau tas personažas myli šią demokratiją.

Praktinis patyrimas sako ten, kur valdžios vertikalę galima pastatyti net ir po revoliucijos, ji pastatoma, nesvarbu su kokiomis demokratinėmis vėliavomis prie pergalės triumfo atėjo nugalėtojas. Žinant Julijos Timošenko būdą, nesunku nuspėti, kokią liekną ir nepalenkiamą vertikalę ji pastatytų, Maskvos pavydui. Jei atsirastų tokia galimybė, to neatsisakytų nė vienas oranžinis lyderis, net ir pats Viktoras Juščenko. Stebint susirėmimą dėl Nikopolskij geležies lydinių gamyklos, kurioje susirėmė nugalėtojai ir jų atstovaujamos verslo struktūros, buvo galima gėrėtis tiesumu ir atvirumu, visiškai vertu JUKOS sunaikinimo.

Tik viskas išėjo visai ne taip. Išėjo, kaip manoma Rusijoje, neįtikėtinai juokingai. Kaip anekdote apie ukrainiečius.

Viktoras Janukovičius laimi rinkimus, bet tai atrodo, kaip išskirtinai tik jo asmeninės politinės biografijos faktas. Jis atrodo bejėgis prieš oranžinę daugumą. Timošenko jau ruošiasi grįžti į premjerus. Juščenko ruošiasi stebėti savo politines laidotuves, ir bando suprasti, kuris palaidos gražiau: Janukovičius ar Timošenko. Vis dėlto Timošenko. Skelbiamas oranžinės koalicijos triumfas. Oranžiniai romantikai pasiruošę ploti. Revoliucija tęsiasi.

Bet Viktoras Juščenko, pagrįstai netikintis jokiu geranoriškumu, optimaliausiam tęstinumui šalyje pasirinko paprastą jėzuitišką schemą: premjeras – Timošenko, spikeris – jos prisiekęs priešas, kitas oranžinių lyderis, verslininkas Piotras Porošenko. Bet, atrodo, net tą trumpą laiką, kuris buvo skirtas sprogiai koalicijai, oranžiniai nepabijojo sutrumpinti. Dar netapusi tikrove, „Vieningos Rusijos“ stiliaus koalicija nedavė opozicijai nė vieno vadovaujančio posto parlamento komitetuose. Janukovičiaus gvardija, kuri maždaug taip pat pasielgė su oponentais visuose Ukrainos regioniniuose parlamentuose, kur gavo daugumą, pareikalavo demokratijos triumfo labai paprastai: blokavo Aukščiausiąją Radą, ir tapo dar juokingiau.

            Bet, netgi esant akivaizdžiam oponentų užsidegimui, ukrainietiškas politinis elitas iš tikrųjų išsiskiria reta mūsų laikais savybe susikalbėti. Šis privalumas, beje, harmoningai kompensuojamas mokėjimu vienas kitą išduoti, bet ir tai nėra kažkas ypatingo. Paslaptis paprasta: visos viena su kita konkuruojančios politinės jėgos asmenybių lygyje visiškai sukeičiamos. Daugumą tų, kuriuos likimas lėmė būti oranžiniais, lengvai galėtų rasti savo vietą pas Janukovičių, ir atvirkščiai. Politinės masės Ukrainoje bendrąja prasme realios demokratijos požiūriu turi maždaug tokį pat subrendimą, kaip rinkėjų masės – pilietinės visuomenės požiūriu.

            „Mūsų Ukraina“, Julija Timošenko blokas arba „Ukrainos Regionai“ – tai ne partijos, tai keisti ir daugiausia kraujomaišiniai dariniai, susidedantys iš valdininkų ir atskirų romantikų, vertų liaudies ir 80-90-jų metų internacionalinių frontų atminties. Priešprieša tarp suvereniojo ukrainietiškai kalbančių projekto ir jungtinio rusakalbių projekto tęsėsi Ukrainoje beveik šimtmetį, ir prieš pusantrų metų Maidane beveik pasibaigė pirmųjų pergale. Abu šie projektai išskirtinai ukrainietiški ir neturi jokio ryšio su Rusija. Tačiau pagal šio skilimo liniją iš esmės atsitiko ir kitkas: prisidengus oranžine revoliucija įvyko tam tikra buržuazinės revoliucijos šiuolaikinė atmaina, o būtent, mūsų atveju, - valdininkiška.

            Nauja valdininkų karta, kuriai realus suverenitetas žymiai artimesnis ir naudingesnis, negu SNG sambūriai, nugalėjo ir nustatė naujas žaidimo taisykles. Ir ši revoliucija iš tiesų įvyko: šios taisyklės visiškai tiko ir pralaimėjusiems. Todėl, kalbant apie revoliuciją, reikia turėti galvoje ne tiek galutinę sąskaitą, kiek atėjusią realybę. Tuo labiau, kad sąskaita pasirodė tiek neįtikima, kad šios realybės dalimi tapo tikroji politinė konkurencija. Ir toli gražu ne dėl rusų kalbos arba NATO mokymų.

Ukrainos rytai – tai ne tik reali ukrainietiškų pinigų gamyba, tai dar ir mirštančios socialistinės industrijos paminklas. Rinatui Achmetovui Vakarų reikia ne mažiau nei Juščenko. Būtent todėl Janukovičiaus stovykloje taip įsižeidė nedavus jiems vietų komitetuose, kurie juos domino ne mažiau nei TEK: eurointegracijos ir užsienio reikalų. Achmetovas perkelia savo nykstančius turtus į IPO. Juk jam irgi nesinori baigti savo gyvenimo amžinuose antidempingo nagrinėjimuose su Europa, tačiau kitaip, nei naudojantis dempingu, savo metalurginių padirbinių su dabartine jų kokybe jis parduoti negali. Ir tie, kurie kaip anksčiau galvojo, kad ukrainietiški rytai veržiasi į Rusiją, aiškiai neįvertina rytų Ukrainos oligarchų, kurie puikiai supranta, kas jiems bus kitą dieną po Donbaso paskelbimo visos Rusijos kalve.

Tie patys žmonės yra „Naša Ukraina“, ir tie patys pas Timošenko. Juščenko į oranžinę koaliciją padėta bomba nesuveikė. Koalicija suiro. Vėliau Aleksandrą Morozą, Socialistinės partijos lyderį, Janukovičiaus naudai atsisakiusį oranžinės koalicijos ir parlamento spikerio vietos, vadins juda, bet ir tame bus, atrodo, tam tikro pavydo atspalvis. Ukrainoje, kalbant bendrai, iš tiesų politikų visada buvo tik du. Kučma išėjo, liko vienas Morozas, sulaukęs tos valandos, kai daugiau mažiau padoraus politiko reputaciją bus galima konvertuoti į grandiozinę pergalę. Išdavė bendražygius? Be abejo išdavė. Bet šiandien ukrainietiška politinė subtilybė ta ir yra, kad spėti laiku ir pirmam tai padaryti, o tai nėra paprasta.

Morozas suspėjo. Jis, atrodytų, paaukojo viską – ir reputaciją, ir savo socialistinę partiją, kuri vietoj savo septynių procentų dabar vargu ar kada galės gauti daugiau keturių. Bet Morozas žino, kad demokratija – tai pagarba mažumai. Situacijų, kai keturiasdešimt aštuonių procentų gigantai susiims su tokiais pat gigantais, Ukrainoje bus dar nemažai, ir Morozas su savo keliančiais juoką trim – keturiais, atrodo, rimtai tikisi su laiku iškeisti spikerio kėdę į prezidentinę. Ne taip ir juokinga, beje.

Šiaip ar taip, ne juokingiau, nei Julijos Timošenko išėjimas iš salės. Nei Rados sausio mėnesio nutarimo, atstatydinusio Viktoro Echanurovo vyriausybę, panaikinimas. Už panaikinimą, beje, balsavo didžioji dauguma, kuri tuo pat metu negalėjo susilaikyti nuo kvatojimo. Reikia tik akimirkai sulaikyti šypseną ir įsižiūrėti į įvykių seką.

Komiška Rados blokada įvykdyta Janukovičiaus partijos, bendrai kalbant besiribojanti su valstybiniu perversmu, sulaikė Ukrainą nuo negyvybingos oranžinės koalicijos. Atvedė į spikerius neutralų (tai yra pasirengusį išduoti bet ką) Morozą, kas Radai suteikia tam tikro stabilumo. Timošenko, apie kurią ir oranžiniai, ir baltai-žydri kalba tais pačiais žodžiais: ji neprognozuojama, nebebus premjeru. Ir aišku brangiai kainuoja toks vienmintiškumas, bylojantis lūpomis oponentų, dovanojusių pasauliui tokį neprilygstamą reginį. Aišku anekdotas, bet eikime toliau.

Kiekvienoje įtraukiančiosios spiralės vijoje kažkaip savaime susidaro modelis labiau adekvatus už ankstesnį. Sukuriama antikrizinė koalicija. Janukovičius gali Juščenko sudaryti visiškai aiškų pasirinkimą: arba jis premjeras arba nauji rinkimai, po kurių prezidentui bus dar blogiau. Bet jis derasi. Jam reikalinga „Naša Ukraina“ nors kokiame nors pavidale, baltai-žydriems reikalinga plati koalicija. Tai juk toli gražu ne tie baltai-žydri, kurie kovėsi už Janukovičių Maidano laikais. „O žinote, gerai, kad Janukovičius tada nelaimėjo“ – staiga netikėtai man prisipažino vienas iš „Ukrainos Regionai“ veikėjų. „Būtų buvę kaip pas jus. O dabar jis priverstas žaisti pagal taisykles. Kas nors galėjo tai įsivaizduoti?..“

Niekas nesiimtų prognozuoti, kuo baigsis Juščenko ir Janukovičiaus prekyba. Kaip ir anksčiau, viskas labai juokinga. Kuo ji bepasibaigtų, jau aišku: mirtinų variantų jau nebus. Bus tai, kas šiuo atveju yra optimalu: daugiau ar mažiau plati koalicija, kurios ribose jau nėra taip svarbu, kokia premjero pavardė. Tuo labiau, kad sprendžiant pagal signalus iš „doneckiečių“ stovyklos, jiems Janukovičius taip pat nėra vienintelis galimas. Tuo labiau, kad ir pats Janukovičius, kuris gali tapti šiuo premjeru, dabartinėmis sąlygomis niekuo neprimins to Janukovičiaus, kuris galėjo tapti prezidentu.

Mes visada numanėme, kam reikalinga demokratija ten, kur renkamasi tarp gero ir geresnio, ir tai jau neįdomu. Kam ji, nors ir politinės konkurencijos pavidalu, reikalinga ten, kur kol kas nėra gerų pasirinkimų, mes galutinai sužinosime jau greitai. Štai toks anekdotas apie ukrainiečius gavosi. Beje, labai naujas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras