Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Kokio kolektyvinės gynybos plano reikia Lietuvai? (27)

Dr. Arūnas Molis
2009 11 16

http://baltic-review.com/2009/10/24/baltic-presidents-to-talk-policy-security-economy-in-riga/Lietuvoje ar užsienyje kalbėdama apie mūsų šalies saugumą, NATO ir kolektyvinės gynybos patikimumą, prezidentė Dalia Grybauskaitė ne kartą yra raginusi Aljansą parengti Baltijos valstybių gynybos planą (angl. contingency plan). Esą tokius planus NATO turi parengusi Lenkijos, Norvegijos, Turkijos ir Graikijos gynybai, analogiško plano norėtų ir Lietuva. Tačiau neseniai Lietuvoje viešėjęs NATO vadovas Andersas Foghas Rasmussenas teigė, kad net ir nesant konkrečių gynybos planų Baltijos valstybės yra ginamos pagal kolektyvinės gynybos principus, aptartus penktajame Vašingtono sutarties straipsnyje.

Kaip yra iš tikrųjų? Ar mums reikia individualaus gynybos plano ir ar jis tikrai padidintų mūsų saugumą?

Visų pirma dėmesį reikėtų atkreipti į NATO gynybos planų kūrimo procesą ir paties plano turinį. Iš tikrųjų smagu būtų žinoti, kad egzistuoja planas, kaip Aljansas reaguotų į grėsmes, susijusias arba nesusijusias su penktuoju Vašingtono sutarties straipsniu. Praktinė tokio plano nauda būtų ta, kad rengdamas keliais agresijos prieš šalį ar regioną scenarijais grįstą gynybos planą Aljansas turėtų detaliai išnagrinėti aktualiausias grėsmes, sutarti dėl potencialiai efektyviausių veiksmų šioms grėsmėms neutralizuoti. Aljanso narės turėtų susitarti, kokius pajėgumus jos skirs tos šalies ar regiono gynybai, kaip koordinuos savo veiksmus galimo atsako į agresiją atveju. Jei dėl viso to sutartų – atsirastų konkrečios šalies gynybos planas.

Kita vertus, keturių Aljanso valstybių gynimo planai kurti dar šaltojo karo metais. Jie gali ir neatitikti dabarties realijų, todėl negalima sakyti, kad šios keturios valstybės yra saugesnės nei kitos NATO šalys. Be to, ir naujasis planas liktų bevertis, jei jo nelydėtų kiti operaciniai ir taktiniai gynybos planai, pratybos, vadinasi – ir finansiniai įsipareigojimai, reikalingos ginkluotės įsigijimas, nuolatiniai personalo mokymai ir pan. Kitaip tariant, kad mūsų reikalaujamas Baltijos šalių gynybos planas nebūtų „popierinis“, NATO ir šalys narės turės parodyti politinę valią rengdamos ir įgyvendindamos tiek šį, tiek jį detalizuojančius planus. Žinant grėsmių mūsų regione pobūdį ir geopolitinę situaciją, bus ypač sunku pasiekti, kad tokia politinė valia atsirastų. Juk parengus tokį dokumentą tektų organizuoti didelio masto ir prieš konkrečias grėsmes nukreiptas pratybas – panašias į tas, kurios visai neseniai vyko Lietuvos pašonėje („Zapad 2009“). Yra pagrindo manyti, kad, skirtingai nei Kremlius, Vakarų šalys demonstruoti savo karinės galios nesiverš.

Ir vis dėlto tai nereiškia, kad šalies prezidentė, siekdama Lietuvai tvirtesnių kolektyvinės gynybos garantijų, klysta. Panašios nuomonės laikėsi ir daugelis spalio pabaigoje Rygos konferencijoje dalyvavusių politikų, diplomatų, akademinių sluoksnių atstovų (konferencijoje, be visų trijų Baltijos šalių prezidentų, dalyvavo ir Latvijos premjeras, užsienio reikalų ir gynybos ministrai, Estijos, Lietuvos, Ispanijos ir Liuksemburgo užsienio reikalų ministrai, Europos bei nacionalinių parlamentų nariai, aukšto lygio ES ir NATO pareigūnai, „smegenų centrų“ analitikai). Pavyzdžiui, Latvijos prezidentas Valdis Zatleras konferencijoje sakė, kad NATO valstybės privalo pasitikėti Aljansu, tačiau ir Aljansas savo veiksmais turi stiprinti šį pasitikėjimą. Kitaip tariant, tarptautinėse NATO operacijose dalyvaujančioms valstybėms negali kilti abejonių, ar jos pačios bus ginamos agresijos atveju.

Panašiai kalbėjo ir užsienio ekspertai. Pavyzdžiui, „The Economist“ analitiko Edvardo Lukaso nuomone, Baltijos valstybės turi ir pačios rūpintis savo saugumu, ir reikalauti Aljanso kolektyvinio saugumo garantijų. Be to, būtina plėtoti realų regioninį karinį bendradarbiavimą, nes Vakarų abejingumas viskam, kas vyksta posovietinėje erdvėje, bado akis. Verta atkreipti dėmesį ir į Latvijos užsienio reikalų ministro Mario Riekstinio pastabą: ES ekspertai, tyrę Gruzijos ir Rusijos karo 2008 metais priežastis, visų pirma paminėjo tarptautinės bendruomenės nesugebėjimą ir nenorą imtis prevencinių veiksmų. Liuksemburgo užsienio reikalų ministras Jeanas Asselbornas iš esmės teisingai apibūdino nelinksmą realybę – jo nuomone, jei Gruzija būtų NATO narė ir praėjusių metų rugpjūtį būtų reikalavusi ją apginti, Aljansas taip ir nebūtų sutaręs, kas yra agresorius ir ar teisinga veltis į konfliktą.

Marshalo fondo Vokietijoje (GMF) vykdantysis direktorius Ronaldas Asmusas Rygoje priminė  dar vieną įdomų faktą. Jo teigimu, prieš daugiau nei dešimtmetį derantis dėl JAV ir Baltijos šalių chartijos, Pentagonui JAV prezidentas jau buvo pavedęs parengti Baltijos šalių gynybos planą. Pentagonas parengė, ir ne pagal vieną scenarijų. Tačiau neorganizuota jokių šiems planams patikrinti ar patobulinti skirtų pratybų, nežengta nė vieno kito realaus žingsnio. Todėl nereikėtų stebėtis, kad Baltijos šalys tiek dėl realių iš skirtingų šaltinių kylančių grėsmių, tiek dėl Vakarų nesugebėjimo susitarti strateginiais klausimais jaučiasi nesaugios. Sunku nesutikti su Gruzijos nacionalinio saugumo tarybos sekretorės ir prezidento patarėjos nacionalinio saugumo klausimais Ekos Tkešelašvili nuomone: nors SSRS subyrėjo, Europoje vis dar yra valstybių, mąstančių senomis kategorijomis ir netgi įgyvendinančių šį mąstymą praktikoje. Todėl nors saugumo situacija regione galbūt ir yra „geriausia per visą istoriją“, mes turime teisės reikalauti gynybos planų – jie paskatintų Aljansą planuoti ir kitus konkretų poveikį saugumui turinčius žingsnius.

Tame pačiame kontekste Rygoje buvo diskutuojama ir dėl naujosios NATO strateginės koncepcijos. Nyderlandų karališkosios karo akademijos profesoriaus Juliano Lindley-Frencho nuomone, diskutuodami dėl naujojo dokumento, partneriai sprendžia ne tik tai, koks bus Aljansas ir kokią naują strateginę aplinką jis kurs. Iš esmės diskutuojama dėl to, kokios po tam tikrų „strateginių atostogų“ (pasibaigusių 2008 m. rugpjūtį) bus naujosios „raudonosios linijos“. Kitaip tariant, kokį ne visada draugiškų tarptautinių santykių veikėjų elgesį Aljansas toleruos ir kokiais būdais vykdys atgrasymo, prevencijos politiką. R. Asmuso teigimu, NATO šiandien tariasi, koks bus naujosios NATO strategijos turinys, kaip ji bus įgyvendinama – kokios pratybos ir kada bus vykdomos, kokia infrastruktūra sukurta, kas visa tai darys. Vokietijos kariuomenės generolo Klauso Wittmanno nuomone, NATO nėra išlankstomas šveicariškas peiliukas, galintis daryti beveik viską, todėl teks susitarti dėl prioritetų. Jei dėl politinės valios trūkumo to padaryti nepavyks – jokios strateginės koncepcijos ir jokie gynybos planai neturės prasmės.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 27)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras