Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Ukrainoje – prezidentinė karštligė (5)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2009 11 20

Ukrainoje egzistuoja toks paradoksas, kad neeiliniai rikimai šalyje vyksta dažniau už eilinius. Šį kartą viskas lyg ir pagal taisykles, nors kelis kartus (dėl faktiškai nevykusio parlamentinio darbo, kuris ir dabar kartkartėmis stringa dėl įvairių tribūnos blokadų ir kitų protesto akcijų) buvo iškilusi bendrų pirmalaikių Aukščiausiosios Rados ir prezidento rinkimų galimybė. Taigi prezidentinė kampanija Ukrainoje prasidėjo daug anksčiau, negu buvo paskelbta oficialiai. Kalbant konkrečiau – nuo įnirtingų ginčų dėl rinkimų datos.

Šalies prezidentas Viktoras Juščenka iš pradžių pasiūlė rengti rinkimus 2010 m. sausio 17 dieną. O šalies parlamentas buvo priėmęs sprendimą, pagal kurį jie turėjo įvykti 2009 m. spalio 25-ąją. Tačiau vėliau Konstitucinis teismas pripažino šį Rados sprendimą nekonstituciniu. Galiausiai buvo sutarta dėl prezidento siūlytos datos, nors Julija Tymošenko dar bandė prastumti 2009 m. gruodžio 27 d. variantą, bet, kaip tiksliai pažymėjo Regionų partijos lyderis Viktoras Janukovyčius, balsavimas prieš pat Naujuosius metus būtų tikras „cinizmas“. Visų šių peripetijų esmė yra labai paprasta. V. Juščenka, kurio populiarumas tarp ukrainiečių jau seniai yra minimalus, nori išlikti valdžioje kuo ilgiau. O opozicinė Regionų partija ir pusiau opozicinis, pusiau pozicinis J. Tymošenko blokas (JTB), atvirkščiai, siekė kuo ankstesnių prezidento rinkimų, kad galėtų greičiau jį nuversti ir pasidalinti/monopolizuoti valdžią. Pastarąjį mūšį V. Juščenka kaip ir laimėjo, bet karas laukia sunkus.

Pagrindiniai kandidatai

Šiuo metu realūs pretendentai į aukščiausiąjį šalies postą yra keturi. Pirmiausia tai pagrindinis Ukrainos opozicionierius V. Janukovyčius, kurio reitingai, įvairių tyrimų ir skaičiavimų duomenimis, bent jau šiuo metu yra aukščiausi (reitingų dinamiką galima sekti, pavyzdžiui, tinklapyje http://strateger.net/). Tačiau tuo pat metu jo reitingas, pasak ekspertų, yra ir nestabiliausias. Didžiausias V. Janukovyčiaus koziris, žinoma, yra esamos šalies valdžios kritika. Jo šūkis – „oranžiniai“ save diskreditavo ir įstūmė šalį į gilią krizę (praktiškai atvedė prie bankroto slenksčio). Be to, V. Janukovyčius žada glaudesnius santykius su Rusija (taip pat ir suteikti rusų kalbai valstybinės kalbos statusą). Didžiausi jo kandidatūros trūkumai, nepaisant palyginti užtikrintų finansinių pozicijų, yra charizmos (nebent „žmogaus iš liaudies“, nors labiau „pliušinio meškiuko“ įvaizdis) ir aiškios nuomonės įvairiais klausimais nebuvimas, orientavimasis į nuolatinį (daugiausia prorusiškai nusiteikusį Rytų Ukrainos) elektoratą bei, kaip parodė ankstesnės rinkimų kampanijos, nepakankamai stiprus politinių technologijų paruošimas (kūrybiškumas).

Didžiausia V. Janukovyčiaus varžovė yra J. Tymošenko, kuri šiuo metu yra patekusi į gana keblią padėtį. Viena vertus, ji yra valdžios dalis (jau kurį laiką užima ministrės pirmininkės postą) ir turi savo rankose tam tikrus „administracinius resursus“. Kita vertus, kaip premjerė, ji yra tiesiogiai atsakinga už sunkią šalies padėtį. Tačiau Julija nebūtų Julija, jeigu nesugebėtų išsisukti. Jos logika tokia: ji dirba, bet jai trukdo (tiek opozicija, tiek prezidentas). Svarbiausi jos pranašumai (ką jau kalbėti apie pakankamai tvirtas finansines galimybes), kuriais ji sugeba patraukti savo pusėn net, atrodytų, stabilius varžovų rinkėjus – stipri charizma ir gera politinių technologų komanda. Tačiau praktika rodo, kad jai gerai sekasi kovoti rinkimuose, bet sunkiai sekasi dirbti (efektyviai valdyti šalį). Tai yra didžiausias jos minusas, ir nuo to jos rinkėjai jau pavargo. Bet per rinkimus svarbiausia yra priversti rinkėjus balsuoti ne protu, o akimis ir širdimi, o tai J. Tymošenko visada sekėsi ir gali pasisekti vėl, juolab kad, kaip jau minėta, V. Janukovyčiaus rinkėjas yra sąlyginai nestabilus.

Trečiasis (ženkliai atsiliekantis nuo pirmų dviejų) pretendentas į prezidentus yra buvęs Aukščiausiosios Rados pirmininkas Arsenijus Jaceniukas. Jis iš esmės bando save pristatyti kaip visiškai naują politinę figūrą ir žada viską pakeisti (pavyzdžiui, rinkimų sistemą) taip, kad būtų gerai, nes taip kaip anksčiau toliau gyventi nebegalima. Trumpai sakant, standartinis populistinis tariamai naujo politiko rinkinys. Tačiau, atrodo, Ukrainos rinkėjams jo permainų pažadai įspūdžio nedaro. Apskritai jis tik dar labiau skaldo vadinamąjį „oranžinį“ elektoratą, nes atima balsus pirmiausia iš J. Tymošenko ir V. Juščenkos, o ne iš V. Janukovyčiaus. (Šiam reitingą gali pagadinti Volodimyras Litvynas, staiga pareiškęs, kad Rusijos Juodosios jūros laivynas turi likti Ukrainoje ir po 2017 m. ir tapti jos saugumo garantu, o prisijungimo prie NATO kursas yra klaidingas. Tačiau V. Janukovyčius žada iš esmės tą patį, tad prorusiškai nusiteikę rinkėjai turėtų balsuoti už jį kaip už didesnius šansus laimėti turintį kandidatą.)

Pagaliau, nors dauguma ekspertų pažymi, kad dabartinis Ukrainos vadovas V. Juščenka jau yra „politinis lavonas“, kategoriškai teigti, kad jis neturi jokių šansų laimėti prezidentines lenktynes, nederėtų. Šiuo atveju pravartu prisiminti Boriso Jelcino pavyzdį, kai jis faktiškai „pakilo iš pelenų“ ir sugebėjo nugalėti komunistą Genadijų Ziuganovą. Kita vertus, V. Juščenkos situacija yra labai sudėtinga. Jo politikos akcentai – gana aršus nacionalizmas ir politinių barikadų nuo Rusijos, kaip pagrindinės grėsmės Ukrainos teritoriniam vientisumui ir apskritai nepriklausomybei, statymas – ne vienija, o labiau kiršina visuomenę ir yra populiarūs tik radikalių Ukrainos nacionalistų (tokių kaip UNA-UNSO) tarpe. Čia galima prisiminti garsią frazę iš filmo „Operacija „Y“: „Nuo revizijos mus išgelbės tik apiplėšimas.“ Kitaip tariant, nuo visiško politinio fiasko V. Juščenką gali išgelbėti tik labai išskirtinės aplinkybės, kuriomis pasinaudodamas jis galėtų įvesti šalyje nepaprastąją padėtį ir taip išlikti valdžioje. Tokiomis aplinkybėmis galėtų tapti, pavyzdžiui, realūs neramumai, paskatinti kokios nors V. Juščenkos  (arba Rusijos) surengtos provokacijos Krymo pusiasalyje (neatsitiktinai jo šalininkai atkakliai pučia tikėtinos Rusijos karinės intervencijos į jį burbulą), kur nacionalinė įtampa tarp rusų, totorių ir ukrainiečių tik didėja ir separatistinės nuotaikos yra akivaizdžios. Šioje vietoje galima pereiti prie užsienio galių bei interesų ir galimo vaidmens Ukrainos prezidento rinkimuose analizės.

Tolimojo ir artimojo užsienio faktorius

Kalbant trumpai ir aiškiai, Ukrainos geopolitinė svarba jau seniai visiems yra puikiai žinoma. Kaip pažymėjo JAV politologas Zbigniewas Brzezinskis, be Ukrainos visos Rusijos neoimperinės ambicijos yra tuščios svajonės. Savo ruožtu Rusija pastaruoju metu visiškai neslepia savo pozicijos, kad ji turi gyvybinių interesų „artimajame užsienyje“ ir nori turėti Ukrainoje normalią (suprask, prorusišką) valdžią (prisiminkime agresyvų Dmitrijaus Medvedevo laišką V. Juščenkai). Dar labiau neramina tai, kad savo veiksmais Gruzijoje Kremlius pademonstravo ryžtą siekti savo interesų ginklu, o Rusijos parlamentas greitai priims įstatymą, leidžiantį naudoti Rusijos karines pajėgas už šalies ribų. Pagaliau, Rusijoje dabar be perstojo vyksta plataus masto kariniai mokymai, ir natūraliai norisi paklausti: „Su kuo ruošiamasi kariauti?“ Juk jei pirmoje spektaklio dalyje ant sienos kabo šautuvas, tai paskutinėje jis būtinai iššauna. Preteksto „iššauti“ Ukrainoje net kurti nereikia. Ten užtenka uždegti degtuką, ir įvyks didžiulis sprogimas (blogiausiu atveju – įsižiebs pilietinis karas).

Taigi Rusija demonstruoja jėgą ir ambicijas, tačiau ar ji ryšis tiesioginei intervencijai į Ukrainą, kad galutinai išspręstų jos dvilypės tapatybės problemą? Manytina, kad sprendimas priklausys nuo dviejų momentų.

Pirmasis – žiūrint kuria linkme pakryps prezidento rinkimai. Sprendžiant iš dabartinės situacijos, į antrąjį turą turėtų patekti V. Janukovyčius ir J. Tymošenko (nebent V. Juščenka, remiamas Vakarų, kuriems jis yra gana patogus kandidatas, surengtų kokią nors avantiūrą). Taigi Rusijai yra pasirinkimas tarp dviejų blogybių. Nors V. Janukovyčius dažnai yra suvokiamas kaip prorusiškas politikas, realiai jis, kaip pažymi ekspertai, jau tapo ukrainietišku politiku (tai daryti jį verčia vidinės aplinkybės), ir apskritai Ukrainoje nėra nei prorusiškų, nei antirusiškų (išskyrus galbūt V. Juščenką) politikų. Pagaliau, vieną kartą Maskva jau aiškiai parėmė V. Janukovyčių ir kartu su juo skaudžiai pralaimėjo. Manytina, kad dabar ji vadovausis amerikietišku posakiu ir „nedės visų kiaušinių į vieną krepšį“. Kitaip tariant, ji, siekdama savo interesų, dirbs ir su V. Janukovyčiumi, ir su J. Tymošenko. Blogiausia Kremliui yra tai, kad Ukrainos politikai yra meistrai dalinti pažadus, bet neskuba jų laikytis. Todėl nei V. Janukovyčius, nei J. Tymošenko negarantuoja Rusijai pergalės, bet ir pralaimėjimo nežada. Todėl manytina, kad jeigu laimės kuris nors iš jųdviejų, Maskva jėgos varianto nesiims, nes ir esama situacija jai bus gana patogi: arba tam tikri Rusijai palankūs sprendimai, arba galimybė toliau skatinti Ukrainoje chaosą, žaidžiant V. Janukovyčiaus ir J. Tymošenko priešprieša.

Antrasis momentas, kuris irgi gali sulaikyti Rusiją nuo karinių veiksmų Ukrainos atžvilgiu, yra tvirta Amerikos pozicija šiuo klausimu. O ką gi Amerika? Šiandien tikimybė, kad JAV aktyviai parems V. Juščenką ar palaimins jo krizinės situacijos sukūrimo ir nepaprastosios padėties šalyje įvedimo planą, yra palyginti maža (o be tokio palaiminimo V. Juščenka nieko nedarys). Tai lemia kelios priežastys. Pirma, šiuo metu didžiausias Amerikos rūpestis yra vidinė ekonominė krizė ir situacija Afganistane. Antra, šiuo metu JAV ir Rusijos santykiai gerėja ir apskritai susidaro įspūdis, kad Maskva už tam tikrus žingsnius gavo iš Vašingtono carte blanche veiksmams NVS erdvėje (prisiminkime labai santūrią Amerikos reakciją Rusijos ir Gruzijos karo atveju bei aktyvesnę Maskvos paramą JAV politikai Irano atžvilgiu, įskaitant sprendimą atidėti priešlėktuvinės gynybos kompleksų S-300 pardavimą Teheranui; pagaliau, D. Medvedevas negalėtų nei iš šio, nei iš to imti ir paskelbti V. Juščenkai laišką-ultimatumą, kuris, beje, buvo paskelbtas greitai po B. Obamos vizito į Maskvą). Taigi tikėtina, kad karo tarp Rusijos ir Ukrainos nebus, nebent Kremlius pats nuspręstų forsuoti įvykius, kas yra abejotina, nes tai būtų labai rimta krizė su labai rimtomis pasekmėmis be jokios „pergalės“ garantijos.

Išvados

Apibendrinant galima spėti, kad prezidento rinkimus Ukrainoje laimės arba V. Janukovyčius, arba J. Tymošenko. Kiekvienas iš jų turi rimtų pranašumų ir trūkumų ir tvirtai pasakyti, kas nugalės, yra gana sunku: viską lems „žaidimas“, kuris jau prasidėjo. V. Juščenką nuo valdžios „revizijos“ galėtų išgelbėti tik avantiūra, kuri savo ruožtu gali paskatinti Rusijos karinį įsikišimą ir pilietinį karą Ukrainoje. Jeigu jis ryšis jai pats vienas, be Amerikos palaiminimo, tikrai pralaimės. Kadangi Amerikos palaiminimas, sprendžiant iš paskutinių tarptautinės politikos tendencijų, yra mažai tikėtinas, jėgos scenarijaus Ukrainoje artimiausiu metu greičiausiai nebus, nes jis yra neprognozuojamas, vadinasi, – ir labai pavojingas (tai pačiai Rusijai). Po rinkimų, žiūrint realistiškai, labiausiai tikėtinas, jeigu taip galima pasakyti, „istorijos tęsinys“ – tai yra tolesnė J. Tymošenko ir V. Janukovyčiaus priešprieša (jų sąjunga po prezidento rinkimų yra neatmestina, bet abejotina, o jeigu bus, tai bus trumpalaikė, ypač jei nugalės J. Tymošenko, turinti akivaizdžių visiško dominavimo valdžioje ambicijų), kurios drumstame vandenyje bandys „gaudyti savo žuvį“ Rusija.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 5)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (33)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras