Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Europos Sąjunga nutraukė sankcijas Uzbekistanui

Ainis Razma, VDU PMDI doktorantas
2009 11 23

Spalio 27 d. Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrai nusprendė nutraukti ginklų embargą Uzbekistanui ir užbaigti ketverius metus trukusią diplomatinę akciją, kuria buvo siekiama priversti šią valstybę gerbti žmogaus teises. Sankcijos buvo neveiksmingos, tad akcija vertintina kaip Europos Sąjungos diplomatijos nesėkmė Vidurio Azijoje. Per ketverius metus žmogaus teisių situacija Uzbekistane iš esmės nepagerėjo, o Vakarai ketveriems metams neteko svarbaus regioninio partnerio. Šios sankcijų istorijos pabaiga suteikia progą apžvelgti ją kaip visumą ir padaryti išvadas tiek apie tarptautinių santykių tikrovę, tiek ir apie Europos Sąjungos užsienio politikos principus.

Kas įvyko Andižane 2005 metų gegužės 13 dieną?

Tikslus atsakymas į šį klausimą taip ir liko užrakintas Uzbekistano valdžios olimpe. Visa tai, kas pasirodė ir iki šiol tebetvyro šiuo klausimu viešojoje informacinėje erdvėje, tėra nuomonės, prielaidos ir spėlionės. Tiesa, yra žinomi tam tikri faktai. Tą dieną Andižane vyko neramumai. Į miestą buvo įvesta kariuomenė, kuri atidengė ugnį į minią. Oficialiais duomenimis, žuvo apie 180–190 žmonių. Įvykių liudytojai sako, kad skaičius yra bent 8 kartus didesnis. Tačiau lieka neaišku, kas ir kokiu tikslu organizavo ir koordinavo neramumus, kas davė įsakymą kariuomenei įžygiuoti į miestą, kas liepė kareiviams šaudyti į minią ir ar ta minia buvo ginkluota. O Rusijos ir Uzbekistano žiniasklaida teigė, kad pagrindiniai gegužės 13-osios neramumų kaltininkai buvo prieš kelias dienas islamistinių ekstremistų ir nepatenkintos minios iš Andižano kalėjimo išvaduoti apie 2000 kriminalinių nusikaltėlių, į kurių veiksmus Uzbekistano vadovybė esą buvo priversta reaguoti panaudodama jėgą.

Vakarai nedelsdami sureagavo į įvykius Andižane ir pareiškė, kad Uzbekistane šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės. Tuo tarpu iš prezidento Islamo Karimovo aplinkos nutekėjo (o gal buvo nutekinta) informacija, kad I. Karimovas apie žudynes sužinojo jau joms įvykus. Taip esą buvo bandoma sukurstyti gyventojus prieš prezidentą. Yra ir daugiau versijų, lygiai tokių pat įtikinamų kaip ir ta, kad kariuomenė tiesiog iššaudė taikią demonstraciją. Kaip ten bebūtų, Vakarai savo požiūrį į įvykius Uzbekistane išsakė neturėdami tikros informacijos.

Sankcijų įvedimas

Praėjus 10 dienų po aptariamų įvykių, t.y. 2005 metų gegužės 23 dieną, Europos Sąjunga padarė pareiškimą, smerkiantį Uzbekistano valdžią ir reikalaujantį surengti nepriklausomą tarptautinį Andižano įvykių tyrimą. Toks tyrimas turėjo atsakyti į klausimą, kas iš tiesų įvyko. Taigi, ES diplomatijai pritrūko logikos: jei nėra aišku, kas įvyko, tai kuo remiantis smerkiamas Uzbekistanas? Žinoma, toks požiūris yra greičiau formalus, tačiau jis rodo, kad Europos Sąjungos diplomatija turėjo bent jau formalią galimybę tęsti konstruktyvius santykius su geopolitiškai svarbia valstybe. Tačiau taip neįvyko, ir po dar trijų panašaus pobūdžio pareiškimų 2005 metų lapkričio mėnesį ES įvedė Uzbekistanui sankcijas.

Uzbekistanas buvo kaltinamas atsisakymu surengti tarptautinį Andižano įvykių tyrimą. Ar tikrai toks kaltinimas pagrįstas? Kai 2007 metų spalio mėnesį ES dar kartą pratęsė sankcijų galiojimą, Uzbekistano užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą, kuriame, be kita ko, rašoma: „Nuo pat pradžių ES Tarybos išvados dėl tragiškų įvykių Andižane (...) buvo daromos neatlikus jokios preliminarios ekspertizės vietoje ir nesulaukus pačios ES diplomatų vertinimo...“ Be to, tame pačiame pareiškime minimi du ES diplomatinių grupių vizitai į Uzbekistaną. Pirmasis įvyko 2006 metų gruodį. Jam vadovavo Suomijos atstovas P. Oyninenas, o delegaciją sudarė specialistai iš Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Švedijos. Po pusės metų, 2007-ųjų balandį, įvyko antrasis ES diplomatų vizitas, kuriam vadovavo Vokietijos atstovas R. Schultze. Uzbekistano tvirtinimu, šių grupių veiklos ataskaitos patvirtina, kad įvykiai Andižane – kėsinimasis į konstitucinę valstybės tvarką. Kas iš tiesų parašyta Europos Sąjungos diplomatų ataskaitose, straipsnio autoriui sužinoti nepavyko. Vokietijos ambasada Taškente pasakė nežinanti apie tokias komisijas bei jų išvadas ir patarė kreiptis informacijos į Berlyną. Ne ką kalbesnės buvo ir kitų ES valstybių diplomatinės atstovybės Uzbekistane. Specialiojo ES atstovo Vidurio Azijai Pierre Morelio biuras per dvi savaites atsakė, kad R. Schultze‘ės delegacijos ataskaita esanti riboto naudojimo dokumentas, ir atsisakė jį pateikti.

Sankcijų pasekmės Europos Sąjungai, Uzbekistanui ir jų tarpusavio santykiams

Ši sankcijų istorija pasauliui parodė, kad ES kol kas nesugeba priimti vieningų sprendimų užsienio politikos klausimais. ES susiformavo dvi nuomonės dėl laikysenos Uzbekistano atžvilgiu. Pasak pirmosios, kurią aktyviai išsakė Vokietija ir Ispanija, sankcijos yra visiškai neproduktyvios, o jų įvedimas trukdąs pirmiausia pačiai ES siekti savo tikslų ne tik Uzbekistane, bet ir visoje Vidurio Azijoje. Kitokios nuomonės laikėsi Didžioji Britanija, Olandija ir Švedija. Pasak jų, žmogaus teisių situacija Uzbekistane beveik negerėja, kaltieji dėl Andižano įvykių vis dar nenubausti, šalyje varžoma žiniasklaidos laisvė, politinė opozicija persekiojama, kankinimai kalėjimuose yra įprasti, o medvilnės pramonėje naudojamas vergiškas vaikų darbas. Visą sankcijų galiojimo ir jų pratęsimo laikotarpį ES viduje vyko šių nuomonių kova.

Įvedusi sankcijas, ES nuolat jas švelnino, neatsižvelgdama į tai, kad Uzbekistano vyriausybė delsė gerinti žmogaus teisių situaciją šalyje. Jau 2006 metų lapkritį buvo nutrauktas dalinis ES ir Uzbekistano Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo sustabdymas, o 2007 m. gegužę keturi Uzbekistano vyriausybės pareigūnai buvo pašalinti iš vizų išdavimo draudimo sąrašo. 2007-ųjų spalį, pratęsusi sankcijų galiojimą dar 12 mėnesių, ES šešiems mėnesiams visiškai nutraukė vizų draudimą. 2008-ųjų spalį pasibaigė numatytas sankcijų galiojimo terminas ir jos turėjo būti automatiškai nutrauktos, paliekant galioti tik ginklų prekybos embargą. Šių metų spalį ir ši paskutinė sankcija buvo panaikinta.

Staigi ir kategoriška ES reakcija kruvinų įvykių akivaizdoje neabejotinai imponavo Vakarų visuomenei, tačiau paskesnis pozicijos švelninimas sukėlė piktus vertinimus žiniasklaidoje, net atviras patyčias iš ES kaip normatyvinės ir „švelnios“ galios. Geopolitiniu požiūriu sankcijų laikotarpis Vakarams buvo ypač skausmingas. Per šį laikotarpį Jungtinėms Amerikos Valstijoms buvo liepta uždaryti savo karinę bazę Karši Chanabade – svarbų Afganistano karo logistikos centrą. Uzbekistane buvo uždrausta beveik visų nepriklausomų nevyriausybinių organizacijų veikla, Vakarų valstybių verslo grupės susidūrė su nežabota vietinės valdžios savivale ir patyrė didelių sunkumų. Tokia situacija nedelsdamos pasinaudojo Rusija bei Kinija ir ženkliai sustiprino savo pozicijas regione.

Uzbekistanui ES sankcijos didesnės žalos, išskyrus „pagadintą“ tarptautinį įvaizdį, nepadarė. Net priešingai: autoritarinis režimas puikiai išnaudojo sankcijų laikotarpį savo stiprinimui ir visuomenės konsolidavimui išorės „priešo“ akivaizdoje.

Išvados

Apžvelgus šią sankcijų istoriją reikėtų padaryti keletą išvadų. Pirmiausia ES politikams, o juolab diplomatams, nederėjo pasiduoti žiniasklaidos formuojamam stereotipui, kad bet kokie neramumai autoritarinių režimų valdomuose kraštuose yra demokratinių permainų siekiančių jėgų veiklos apraiškos. Antra, kadangi nebuvo atliktas joks nepriklausomas tyrimas, Vakarams nebuvo formalaus pagrindo smerkti Uzbekistaną. Trečia, Europos reakcija parodė, kad senasis kontinentas praranda kadaise turėtą jautrią diplomatinę klausą ir nebesinaudoja savo turtinga, keletą šimtmečių kaupta diplomatine patirtimi regione. Šiame epizode atsiskleidė požiūrių asimetrija. Uzbekistanas save laikė Vakarų sąjungininku, o tiek JAV, tiek ES savo laikysena parodė, kad ši šalis, jų požiūriu, tėra finansinės pagalbos gavėja. Privačiuose pokalbiuose su prezidento I. Karimovo aplinkai artimais žmonėmis paaiškėjo, kad Vakarų moralizavimas Uzbekistano atžvilgiu buvo priimtas kaip išdavystė ir asmeninis įžeidimas. Juk tokia I. Karimovo reakcija bei aikštingas užsienio politikos posūkis link Rusijos ir turėjo būti prognozuotas kaip labiausiai tikėtinas, jei būtų buvę atsižvelgta į visą „didžiojo žaidimo“ diplomatinę praktiką.

Apeliavimas į „didįjį žaidimą“ visada sulaukia idealistų kritikos, esą Europa savo užsienio politikoje šiandien vadovaujasi vertybėmis, o ne interesais. Turbūt taip ir yra, tačiau tai menkas argumentas: vertybinė užsienio politikos paradigma nepanaikina nei geopolitinių realijų, nei politikų atsakomybės prieš piliečius dėl nevykusios diplomatijos pasekmių.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras