Kiekvienas karas kovojamas tris kartus. Pirmiausia vyksta politinė diskusija, ar jį pradėti. Toliau kyla klausimas, kaip kariauti. Ir pagaliau svarstoma, ko galima iš to karo pasimokyti. Šaltasis karas, trečiasis didžiulis XX a. konfliktas, yra ne išimtis. Buvo visos trys fazės ir visos jos kėlė daugybę debatų. Atsirado klausiančiųjų, pavyzdžiui, ar Šaltasis karas iš tiesų buvo reikalingas, ar Sovietų Sąjunga ir komunizmas tikrai kėlė grėsmę. Tokių revizionistų buvo mažuma ir, autoriaus manymu, tai gerai, nes nėra priežasties manyti, kad sovietai ir komunizmas buvo silpna jėga. Taigi Šaltasis karas, keturių dešimtmečių visuotinė kova, tapo realybe.

Per Šaltojo karo istoriją taip pat vyko diskusija, kaip geriausia kovoti. Egzistavo dvi pagrindinės mokyklos – sumažinimo (angl. roll-back) ir varžymo (angl. containment). Pirmoji buvo už režimo pakeitimą. Antroji manė, kad pastangos susilpninti komunizmą trumpuoju periodu per daug rizikingos, turint omenyje sovietų branduolinį arsenalą, todėl Jungtinės Valstijos ir Vakarai turėtų pasitenkinti sovietų galios ir įtakos apribojimu. Varžymo politika nugalėjo, bet ginčo neišsprendė, nes buvo diskutuojama, kur tai turėtų būti taikoma. Į galvą atėjo Vietnamas, Centrinė Amerika ir Artimieji Rytai. Taip pat – kaip viskas turėtų būti įgyvendinama, t. y. karinė galia, slapti veiksmai, diplomatija, ginklų kontrolė ir ekonominės sankcijos.

Ir dabar lygiai po 20 metų po Berlyno sienos griuvimo mes įžengiame į trečiąją fazę – diskusiją, kodėl, kada ir kaip baigėsi Šaltasis karas. Viena mokykla teigia, kad Šaltasis karas buvo laimėtas dėl subalansuoto Jungtinių Valstijų ir Vakarų spaudimo Sovietų Sąjungai ir jos sąjungininkams. Šis spaudimas skirtingu laiku įgaudavo branduolinių programų formą, tapdavo spaudimu Varšuvos pakto narėms, sprendimu ginti Pietų Korėją nuo Šiaurės Korėjos agresijos, karu Afganistane prieš sovietų pajėgas ir bandymu priversti sovietų vyriausybę bankrutuoti. Antroji mokykla mažiau pabrėžia tai, ką padarė Vakarai, ir daugiau tai, kas buvo pati Sovietų Sąjunga. Pagal šį supratimą, Šaltasis karas buvo ne tiek laimėtas Jungtinių Valstijų ir Vakarų, kiek pralaimėtas pačių sovietų, kaip neišvengiamas sovietų ekonominio silpnumo ir politinio žlugimo rezultatas.

Tai daug pasako ir apie dabartinius iššūkius. Aišku, nėra tokios visuotinės grėsmės kaip buvusi Sovietų Sąjunga, bet yra pavojingų iššūkių, kylančių iš tokių šalių kaip Iranas ar Šiaurės Korėja. Reikia visuotinės visuomenės politikos, kuri suderintų karinę jėgą ir norą derėtis. Tai būtų kolektyvinės jėgos ir lankstumo politika.

Pagal 2009 m. lapkričio 18 d. portalo www.project-syndicate.org informaciją parengė Irma Baranauskaitė.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.