Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Euroatlantinės organizacijos
 
  Lisabonos sutarties ydos (9)

Jurgita Laurinėnaitė
2009 11 27

Nuo 2009 metų žiemos Europos Sąjungoje turėtų prasidėti ryškios permainos. Gruodžio 1-ąją įsigalioja Lisabonos, arba Europos Sąjungos reformų, sutartis. Kalbos, kad tokios sutarties reikia, prasidėjo dar 2001-aisiais, kai buvo iškeltas klausimas dėl ES ateities ir būtinybės reorganizuoti Bendriją. Tuomet kaip galimas sprendimas buvo pristatyta idėja sukurti ES Konstituciją. Deja, per referendumus Prancūzijoje ir Olandijoje siūlymas priimti tokį dokumentą buvo atmestas. Tačiau Europa nebuvo linkusi taip paprastai pasiduoti – Konstituciją pakeitė didumą jos nuostatų perėmusi Lisabonos sutartis, kurios ratifikavimui vėliau nepritarė airiai, taip dar kartą užkirsdami kelią sklandžiam ES reformavimui.

Kaip mėgsta teigti euroskeptikai, ES šalininkams airių ištartas „ne“ buvo nepriimtinas sprendimas – Airijos piliečių balsas buvo įvertintas kaip klaida, kurią reikia ištaisyti. Per antrąjį referendumą reikalinga korekcija įvyko, tačiau Lisabonos sutartis sulaukė pasipriešinimo iš trijų kitų valstybių – Lenkijos, Čekijos ir Didžiosios Britanijos. Lenkija, išsiderėjusi išlygų dėl šeimos politikos ir moralinių klausimų, tokių kaip abortai, kovoje su Lisabonos sutartimi krito pirmoji. Čekijos prezidentas Vaclavas Klausas ES šalininkus įtampoje laikė kiek ilgiau, tačiau Konstituciniam teismui ypatingos skubos tvarka patvirtinus, kad Lisabonos sutartis nekelia grėsmės šalies suverenumui, didysis euroskeptikas buvo priverstas šį dokumentą pasirašyti. Beje, čekams taip pat buvo suteikta galimybė netaikyti savo šalyje vienos ES Pagrindinių teisių chartijos nuostatos, kuri leistų pokariu iškeldintiems vokiečiams mėginti atgauti turėtą turtą.

Grėsmė, kurios priežastis buvo Didžiosios Britanijos konservatoriai, išnyko, kai tik Čekija ratifikavo Lisabonos sutartį. Kitąmet rinkimus besiruošianti laimėti Konservatorių partija rinkėjams buvo pažadėjusi, kad, atėjusi į valdžią, surengtų referendumą dėl Lisabonos sutarties ratifikavimo. Anot konservatorių, Britanijos gyventojai turėtų patys nuspręsti, ar tokia sutartis jiems reikalinga. Tačiau partijos vadovas Davidas Cameronas, išgirdęs Čekijos prezidento sprendimą, buvo priverstas šios minties atsisakyti. Jo žodžiais tariant, „nebegalima surengti referendumo ir stebuklingai priversti Lisabonos sutartį išnykti, lygiai taip pat kaip negalima referendumu priversti saulę nebepatekėti“.

Po tokios ratifikavimo istorijos, trukusios aštuonerius metus, kyla natūralus klausimas: ar tikrai Lisabonos sutartis padarys ES vieningesnę, demokratiškesnę ir skaidresnę? Analitikų nuomone, naujosios reformos daugiausia naudos atneš didžiosioms ES valstybėms – Prancūzijai ir Vokietijai, taip pat dažnai jas palaikančiai Italijai. Nereikia pamiršti ir dviejų Beniliukso šalių – Belgijos ir Liuksemburgo, kurios, būdamos mažosios valstybės, už įgytą didesnę svarbą tarptautinėje arenoje turi būti dėkingos Bendrijai. Šios penkios valstybės turės galimybę lengvai blokuoti joms nepalankius ES sprendimus, mat bendras jų gyventojų skaičius sudaro 43,6 proc. ES gyventojų (sprendimui blokuoti pakanka 35 proc.).

Tuo metu ES valstybių, skeptiškiau nusiteikusių Lisabonos sutarties atžvilgiu (Čekijos, Didžiosios Britanijos, Lenkijos ir kt.) bei mažųjų ES šalių, tarp jų ir Lietuvos, tikimybė susivienijus su kitomis surinkti blokavimui būtinus 35 proc. yra komplikuota. Pagal kol kas dar galiojančios Nicos sutarties sąlygas kvalifikuotos balsų daugumos sistema suteikia Lietuvai teisę disponuoti 2 proc. visos ES balsų. Tačiau pagal Lisabonos sutartį šis skaičius, keičiantis balsų pasiskirstymo sistemai, mažėja iki 0,7 procento. Žinoma, galima sutikti, kad toks pasikeitimas neleis mažosioms valstybėms perdėtai naudotis sprendimų blokavimo teise ir taip suteiks ES daugiau lankstumo. Tačiau įsigaliojus Lisabonos sutarčiai itin didelių galių įgis minėtasis šalių penketukas, o toks disbalansas sukuria įspūdį, kad ES taps vieninga nebent per prievartą, tai yra pralaimėjusių valstybių sąskaita.

Teiginys, kad Lisabonos sutartis padidinsianti Bendrijos demokratiškumą, dar labiau kritikuotinas. Didžiausia problema ta, kad po tokio sudėtingo ratifikavimo maratono Lisabonos sutartis ES piliečių akyse vargu ar atrodys teisėta. Ne tik euroskeptikas V. Klausas vadina ją „nesustabdomu traukiniu“, lekiančiu į priekį nepaisant nesėkmingų referendumų. Viena iš pirminės ES Konstitucijos rengėjų, Didžiosios Britanijos leiboristų partijos narė Gisela Stuart yra apibūdinusi Lisabonos sutartį kaip problemą, skatinančią demokratijos deficitą. Anot politikės, nebepaisoma svarbiausio demokratijos principo – kai rinkėjai gali pašalinti iš valdžios tuos, kurių vadovavimu yra nepatenkinti. Be abejonės, ši pastaba skirta siekiant sukritikuoti dvi naujas pareigybes, ES atsirandančias pagal Lisabonos sutarties nuostatas. Europos Sąjungai po gruodžio 1-osios atstovaus du nauji asmenys: pustrečių metų kadencijai renkamas Europos Vadovų Tarybos pirmininkas, vadinamasis ES prezidentas*, bei ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai, kuris tikriausiai bus vadinamas ES užsienio reikalų ministru.

Galiausiai diskutuotinas ir kai kurių ES institucijų veiklos skaidrumo klausimas. Spalio 31-ąją baigėsi Europos Komisijos įgaliojimų laikotarpis, trukęs penkerius metus. Tačiau eurokomisarai savo darbą dirba ir toliau, t. y. jų kadencija pratęsta – tol, kol įsigalios Lisabonos sutartis, bus išrinktas ES prezidentas ir įgaliotinis užsienio bei saugumo politikos klausimais ir teisiškai susiklostys aplinkybės suteikti naujus įgaliojimus Europos Komisijai. Kritikai teigia, kad tokia Lisabonos sutarties įsigaliojimo pradžia tikrai nedidina ES skaidrumo: jei panaši situacija susiklostytų kurioje nors ES valstybėje ir vyriausybė pratęstų savo darbą neturėdama tam įgaliojimų, neabejotinai kiltų skandalas. Tačiau šį kartą tas „skaidrumo trūkumas“ bus pervažiuotas sustoti jau nebegalinčio Lisabonos sutarties traukinio.

* Lapkričio 19 d. pirmuoju ES prezidentu buvo išrinktas Belgijos premjeras Hermanas van Rompuy.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 9)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (94)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras