Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Užmirštas Jemeno karas (2)

Giedrė Šabasevičiūtė
2009 11 30

Toli nuo Vakarų žiniasklaidos antraščių ir tarptautinės bendruomenės dėmesio – Jemene – vyksta karas. Net du konfliktai – vienas šiaurėje, kitas pietuose – spaudžia prezidento Ali Abdullah Saleho vadovaujamą vyriausybę ir verčia apžvalgininkus prognozuoti, kad Jemenas taps antrąja žlugusia valstybe po kitoje Adeno įlankos pusėje esančio Somalio. Situaciją dar labiau komplikuoja dėl naftos gavybos bei kainos smukimo ir vis didėjančio gyventojų skaičiaus byranti ir taip skurdžiausios Arabijos pusiasalio šalies ekonomika. Prie viso to prisideda ir islamistinių grupuočių, skelbiančių pasaulinį džihadą (tokių kaip „Al Qaeda“ tinklo padalinys Arabijos pusiasalyje QAP), problema. Šios grupuotės Jemeną yra pasirinkusios kaip užnugario bazę, jų veikla pastaruoju metu įgauna vis daugiau dinamizmo. [1]

Kalnuotoje šiaurės vakarų Saados provincijoje karas tarp vyriausybės kariuomenės ir sukilėlių tęsiasi jau nuo 2004 metų. Viskas prasidėjo nuo gana banalios priežasties – žlugus politiniam kompromisui tarp prezidento A. Saleho ir tuometinio parlamentaro bei įtakingo Saados provincijos religinio lyderio šeicho Husseino al Huthi (nuo jo pavardės ir kilo sukilėlių pavadinimas huthi). Po 1962 metų revoliucijos, kuri nutraukė šimtmečius trukusį Zaidi imamato valdymą, šiaurės Jemene valdžios balansas buvo pagrįstas politinės kooptacijos principu, integruojant politinius priešininkus į valstybės valdymo aparatą. Šis principas, užtikrinęs jaunos Jemeno valstybės stabilumą, ėmė griūti dėl keleto veiksnių, iš jų vienas svarbiausių arba gal net lemiamas  – JAV invazija į Iraką 2003-aisiais. Irako okupacija suteikė progą politiniams A. Saleho oponentams, tarp kurių buvo ir H. al Huthi, vis aštriau kritikuoti ilgametę prezidento politinę draugystę su Jungtinėmis Valstijomis. Nepasitenkinimas Jemeno užsienio politikos prioritetais visuomenėje buvo itin jaučiamas, ypač Saados provincijoje, kur veikė H. al Huthi įkurta įtakinga religinė asociacija „Tikintysis jaunimas“ (Shabab alMuminun). Beje, paplitusi nuomonė, kad šios grupės veiksmai ir išprovokavo Saados karą. [2] Per įsiplieskusį konfliktą H. al Huthi žuvus, pradinis nepasitenkinimas virto plačiu ideologiniu judėjimu, siekiančiu apginti šiitų atšakos zaidizmo religiją nuo Saados regione stiprėjančios salafistų įtakos. [3]

Atrodytų, sukilėlių reikalavimai yra labiau susiję su religiniu identitetu nei su politika. Tokį konflikto aiškinimą propaguoja A. Saleho režimas, kaltindamas sukilėlius siekiu atkurti Zaidi imamatą ar net sukurti islamišką šiitų valstybę pagal Irano pavyzdį (o tai ir atgraso Vakarų valstybes užtarti sukilėlius ar kitaip kištis į karą). Tačiau Saados konfliktą aiškinti kaip religinį ar pilietinį karą tarp sunitų ir zaiditų yra klaidinga. Visų pirma pats Jemeno prezidentas A. Salehas yra zaiditas. Be to, nė viena kariaujanti pusė – nei sukilėliai, nei Jemeno kariuomenė – negali būti apibrėžta kaip išskirtinai zaiditų ar sunitų tikėjimo, kiekvienoje iš jų galima rasti ir vieno, ir kito tikėjimo atstovų. Norint suprasti Saados konfliktą, reikėtų nepamiršti, kad religinio identiteto, kaip ir ideologijų, įsigalėjimas būna kokio nors įvykio ar situacijos pasekmė ir tik retai kada tampa jų priežastimi. Religijos ir ideologijos, nubrėždamos ribą tarp „jie“ ir „mes“, padeda paaiškinti ir suprasti tam tikras situacijas, kurios kai kam atrodo socialiai ar istoriškai neteisingos. Be to, religijos ir ideologijos yra dažniausiai naudojamos kaip priemonė pateisinti savo kovą už socialinį ar politinį pokytį ir mobilizuoti nepatenkintųjų energiją. Tad reikia ieškoti kitų Saados konflikto priežasčių, kurios paskatino „atsiminti“ savo religinį ypatumą ir stoti į kovą su neteisybe.

Tikrosios konflikto priežastys, mano nuomone, yra socialinės ir ekonominės. Saados regionas yra vienas skurdžiausių Jemene, jame valstybės buvimo praktiškai nesijaučia (po 1962 metų revoliucijos Saados provincijoje šiauriniame Jemene prezidentas apsilankė tik po 20 metų). Regione itin trūksta elementariausių infrastruktūros elementų – kelių, ligoninių, mokyklų. Kita priežastis buvo tam tikros socialinės grupės, kuriai priklausė ir Huthi klanas, socialinio statuso ir prestižo netekimas po Zaidi imamato valdžios nuvertimo 1962-aisiais ir respublikos paskelbimo. Ir paskutinė – svarbi, bet ne lemiama priežastis – iš Saudo Arabijos sklindanti vahabizmo įtaka, pasireiškianti finansuojamų religinių mokyklų kūrimu, ypač netoli Saados esančiame Damadžo (Damaj) mieste. [4] Šios priežastys ir lėmė, kad Saados regionas tapo pagrindiniu Jemeno vyriausybės politiniu oponentu, kuris pamažu prisiėmė zaiditų religijos gynimo tikslus.

Naujasis karo etapas, prasidėjęs šių metų rugpjūčio viduryje, pasižymi ypatingu žiaurumu. Jemeno kariuomenė nevengia naudoti sunkiosios artilerijos, aklai bombarduoti gyvenamąsias vietoves. Pavyzdžiui, rugsėjo viduryje Jemeno kariuomenė subombardavo al Talch gyvenvietės turgų (turgaus dieną!), po keleto dienų „netyčia“ numetė kelias bombas ant pabėgėlių stovyklos... Užuot išsprendę konfliktą, tokiomis represijomis dar labiau skatina pasipriešinimą: tie, kurie pradžioje gal ir buvo abejingi religinėms huthi idėjoms, dabar masiškai dedasi prie sukilimo, kad apgintų savo kaimus ir šeimas. Be to, laikui bėgant karas tampa vis sudėtingesnis, ypač kai labiau ėmė reikštis gentinis veiksnys, kuris Jemeno visuomenėje yra lemiamas solidarumo svertas. Tarpusavyje nesutariančios genčių konfederacijos prisijungia prie skirtingų kariaujančių pusių ir taip konfliktas įtraukia net tuos veikėjus, kurių tikslai neturi nieko bendro su zaidizmo religijos atgaivinimu.

Kyla klausimas: kodėl apie tokį ilgą, sudėtingą ir žiaurų karą beveik nieko negirdime ir nežinome? Viena to priežasčių galbūt yra nepriklausomų informacijos šaltinių trūkumas, nes Jemeno vyriausybė neleidžia vykti į karo zoną nei žurnalistams, nei humanitarinėms organizacijoms. Bet turbūt svaresnė priežastis yra ta, kad niekas ir nenori žinoti apie šį karą. Platinti informaciją ar kištis į konfliktą Vakarų valstybėms, ypač Jungtinėms Amerikos Valstijoms, kurios yra A. Saleho sąjungininkės, nėra paranku. Galima palyginti, kiek daug buvo šnekėta apie šią vasarą Irane vykusį protesto judėjimą, kai JAV ir Vakarų valstybių interesai sutapo su protestuotojų tikslais. O šiuo atveju svarbiausias JAV interesas yra Jemeno valstybės vienybė ir stabilumas, nes to reikia didėjančiam džihado kovotojų aktyvumui stabdyti. Todėl Vakarų valstybės tarsi pritaria Jemeno vyriausybės propagandai, siekiančiai sumažinti huthi sukilimo mastą ir jo padarinius. Be to, Vakarų valstybės dalyvauja Artimųjų Rytų šaltajame kare tarp Saudo Arabijos ir Irano, kuris pasireiškia kiekviename regiono konflikte. Sukilėliai yra įsitikinę, kad Saudo Arabija teikia karinę pagalbą Jemeno vyriausybei, o ši kaltina sukilėlius priimant Irano paramą, nors jokių įrodymų nė viena pusė pateikti negali. Todėl Vakarų valstybėms nėra paranku priminti Jemeno vyriausybei, kad aklos represijos prieš Saados gyventojus prieštarauja žmogaus teisėms, arba rūpintis katastrofiška karo pabėgėlių padėtimi. Galima pridurti, kad Vakarų valstybių Artimųjų Rytų politika ne tik dviveidiška, bet ir trumparegiška: Jemeno vyriausybė karo prieš huthi tikrai nelaimi ir greitu laiku tikriausiai nelaimės. Tokia besitęsiančio karo padėtis yra ypač palanki Jemeno džihadistams, o tai ilgainiui pakenks JAV interesams regione. Ypač žinant, kad QAP taikosi į Saudo Arabijos valdančiąją šeimyną, vieną patikimiausių JAV interesų sergėtojų Artimuosiuose Rytuose...

____________________

[1] Paskutinė QAP ataka buvo įvykdyta prieš Saudo Arabijos princą Muhammadą Ben Nayefą, vidaus reikalų ministro sūnų ir šios ministerijos pareigūną, atsakingą už kovą su terorizmu. Ji pasižymėjo ypatingu išradingumu: iš Saudo Arabijos kilęs savižudis apsimetė norįs pasiduoti tiesiogiai princui jo namuose Džidoje. Sėkmingai perėjęs Jemeno ir Saudo Arabijos sieną, jis buvo įsodintas į privatų princo lėktuvą ir, perėjęs net keturis saugumo patikrinimus, sugebėjo įsinešti sprogmenis į princo namus ir susisprogdinti. Vėlesni tyrimai išaiškino, kad savižudis sprogmenis buvo paslėpęs savo išeinamojoje angoje. Nors aukų, be savižudžio, nebuvo, atakos būdas, ypač moderniausių saugumo aparatų nesugebėjimas susekti sprogmenų, verčia nerimauti.

[2] Manoma, kad Saados konfliktą išprovokavo „Tikinčiojo jaunimo“ grupuotės narių šūksniai Saados mečetėje: „Dievas yra didis, Dievas yra didis, mirtis Amerikai, mirtis Izraeliui, prakeikti žydai, pergalė islamui!“

[3] Zaidizmas yra šiizmo atšaka, kuri pagal islamo doktriną yra artimesnė sunizmui negu šiizmui. Manoma, kad Jemene gyvena trečdalis šiitų-zaiditų ir du trečdaliai sunitų.

[4] Pavyzdžiui, Dar al Hadith religinę mokyklą įkūrė septintame dešimtmetyje Saudo Arabijoje religijos mokslus krimtęs Muqbil al Wadi.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (27)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (81)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras