Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Izraelio ir Libano konfliktas: kur ieškoti ištakų?

Kristina Puleikytė
2006 07 31

Besitęsiantis Izraelio-arabų konfliktas pasižymi nuolatine politine įtampa ir atviru priešiškumu. Šis konfliktas apima Izraelio valstybės sukūrimą ir jos santykius su arabų valstybėmis. 1948 m. Arabų-Izraelio, 1956 m. Sueco, 1967 m. Šešių dienų, 1973 m. Yom Kippuro ir 1982 m. Libano karai buvo ilgalaikio konflikto tarp Izraelio ir arabų valstybių išdava. Dabartinis konfliktas tarp Izraelio ir Libano tėra ilgalaikio priešiškumo pasekmė.

Trumpa Izraelio-Libano konflikto istorija

Dabartinis konfliktas tarp Izraelio ir Libano (ir apskritai Izraelio bei arabų nesutarimai) yra susijęs su Izraelio-palestiniečių konfliktu. Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, Jungtinės Tautos (JT) suteikė žydų tautybės žmonėms žemės, kuri apėmė žydų šventas vietas, sukurti savo valstybę. Problema ta, jog tose žemėse buvo jau įsikūrusi musulmonų bendruomenė – palestiniečiai. Be to, tam tikros Izraelio valstybei suteiktos teritorijos yra šventos musulmonams (pavyzdžiui, Rytų Jeruzalė kontroliuojama Izraelio). Taigi palestiniečiai save traktuoja kaip okupuotą tautą, kurią karine galia okupavo ir kontroliuoja Izraelis. Kaip atsakas į „okupanto“ Izraelio veiksmus, ėmė formuotis ginkluotas pasipriešinimas.

Dar 1948 m. JTO rezoliucija numatė Palestinoje sukurti dvi – arabų ir žydų valstybes, tačiau 1948 m. ir vėlesnių karų, kuriuose arabų valstybės deklaravo siekius apginti palestiniečius, pasekmė – arabų valstybei numatyta teritorija palaipsniui atsidūrė Izraelio kontrolėje. Net ir šiuo metu arabų valstybės reikalauja Izraelio pasitraukimo iš šios teritorijos, tai įvardindamos kaip taikos derybų sąlygą. Tiesa, šio reikalavimo kaip taikos sąlygos atsisakė Egiptas (1978 m.) ir Jordanija (1994 m.), tačiau jie ir toliau palaiko šiuos reikalavimus kaip pilno santykių stabilizavimo sąlygą.

Po 1948 m. Arabų-Izraelio karo 110 tūkstančių palestiniečių pabėgo iš Izraelio į Libaną, o šiuo metu Libane yra apie 700 tūkstančiai pabėgėlių. Palestinos išsivadavimo organizacija (PIO) suvaidino svarų vaidmenį Libano pilietinio karo metu, o 1978 m. Izraelis įsiveržė į Libaną, jog sustabdyti Palestinos kovotojus, kurie pietinę Libano dalį naudojo vykdant operacijas prieš Izraelį. Po JT įsikišimo, Izraelis buvo priverstas išvesti savo karines pajėgas iš Libano teritorijos.

1982 m. Izraelio armija vėl buvo įsiveržusi į Libaną, tik tuo atveju dėl nepavykusio bandymo nužudyti Izraelio ambasadorių Shlomo Argov’ą. Izraeliui pavyko užimti pietinę Libano dalį. 1985 m. buvo išvestos Izraelio karinės pajėgos iš Libano, tačiau buvo paliktas 4-6 kilometrų ruožas pietų Libane – „saugumo zona“, kurios tikslas buvo apsaugoti šiaurinius Izraelio miestus nuo raketų atakų. Iki 2000 m., kai buvo galutinai išvestos karinės pajėgos, partizaninė kova nebuvo nutrūkusi ir buvo lydima tokių incidentų, kaip Sabra ir Shatila žudynės. Kariuomenės išvedimas buvo patvirtintas ir JT. Šį Izraelio armijos išvedimą iš Libano teritorijos kai kurie linkę vertinti kaip Libano, o ypač Libano šiitų islamistinės organizacijos „Hezbollah“ laimėjimą, nes po šio įvykio šios organizacijos populiarumas šalies viduje stipriai išaugo. 

Dabartinis konfliktas įsiplieskė, kai libaniečių armija suėmė kapralą Mahmoud’ą Abu Rafeh’ą, kuris, teigiama, yra susijęs su Izraelio Mossadu. Po nepavykusių derybų dėl kapralo paleidimo, Izraelis ėmėsi karinių veiksmų prieš pietų Libaną, tvirtindamas, jog realizuoja teisę į savigyną dėl „Hezbollah“ veiksmų.

Libano ir Izraelio santykiai

1976-2005 m. Izraelis oficialiai Libaną laikė Sirijos kontroliuojama teritorija, jam keliančia grėsmę. Nepaisant to, jog JAV, atnaujinusi santykius su Libanu netrukus po Oslo taikos susitarimo, nepritarė tokiai Izraelio pozicijai. 2005 m. kovo mėn., po buvusio premjero R. Harar’io nužudymo kilusių masinių protestų, atsistatydinus prosiriškai Libano vyriausybei bei pasitraukus Sirijos kariuomenei, atsirado pagrindas gerinti Izraelio ir Libano santykius.

Iki dabartinio konflikto Libanas buvo linkęs išlaikyti atšiaurius santykius su Izraeliu. Tą paliudija Libano Užsienio reikalų ir emigrantų reikalų ministerijos pateikta valstybės geografinės padėties „vizija“, kur buvo nurodyta, jog Libanas iš pietų ribojasi tik su Palestina. Taigi net pasikeitus vyriausybei, Beirutas ir toliau buvo linkęs vykdyti ignoravimo politiką Izraelio atžvilgiu, nepaisant savo tiek karinio, tiek ekonominio silpnumo. Dabartinis konfliktas tik, be abejo, paaštrins santykius tarp šių valstybių.

Nors Izraelis laiko Libano vyriausybę atsakinga už „Hezbollah“ atakas, Libanas atsisako prisiimti atsakomybę už šios islamistinės organizacijos veiksmus ir teigia, jog netoleruoja šių veiksmų. Anot Beiruto, yra neteisinga tai, jog Izraelis „baudžia“ Libaną už nekontroliuojamos „Hezbollah“ veiksmus. Tiesa, „Hezbollah“ yra ir politinė jėga Libane, kuri kaip partija dalyvavo rinkimuose ir turi atitinkamai vietų parlamente.

Tik prasidėjus 2006 m. liepos mėn. Izraelio atakoms, Libano ministras pirmininkas Fouad’as Siniora’s reikalavo paliaubų. Be to, Libano vyriausybė suvokia, jog negauna pakankamai tarptautinės bendruomenės paramos, spaudžiant Izraelį dėl paliaubų. Libano viduje kyla ne tik nepasitenkinimas Izraeliu ir JAV, kuri aiškiai proteguoja Izraelį ir pateisina jo dabartinius veiksmus, bet ir prieš „Hezbollah“, kuri provokuoja Izraelį.

Palestinos veiksnys gali būti laikomas viena iš esminių arabų priešiškumo Izraeliui prielaidų, nes Palestinos okupacija sukuria egzistavimo prielaidą tiek neigiamam arabų valstybių požiūriui į Izraelį, tiek ir radikalioms islamo grupuotėms bei ideologijai.  „Hezbollah“, kaip ir „Hamas“, susikūrimas yra būtent ilgalaikės Izraelio politikos, orientuotos į galios demonstravimą okupuotose teritorijose, pasekmė. Šių islamistinių organizacijų vienas pagrindinių tikslų yra Izraelio valstybės sunaikinimas, t.y. jos nepripažįsta Izraelio valstybės teisės egzistuoti. Toks požiūris pirmiausia susijęs su tai, jog Izraelio valstybė buvo sukurta teritorijoje, kurioje jau buvo įsikūrusios arabų bendruomenės. Taigi palestiniečiai ir kitos arabų valstybės yra įsitikinusios, jog palestiniečiai turi visišką teisę gyventi savo teritorijoje. Izraelio neleidimas palestiniečių pabėgėliams susigrąžinti buvusią nuosavybę ir sugrįžti, kartu nusižengiant ir JT rezoliucijoms, bei griežtas atsakas į „Hezbollah“ veiksmus provokuoja atitinkamą arabų visuomenių narių reakciją.  

Išorinių veikėjų vaidmuo konflikte

2006 m. liepos 15 d. JT Saugumo Taryba atmetė Libano prašymą dėl to, kad sušauktų greitas paliaubas tarp Izraelio ir Libano. Izraelio laikraštis „Haaretz“ pranešė, jog JAV buvo vienintelė iš penkiolikos JT institucijų narių, kuri priešinosi bet kokiems Tarybos veiksmams konflikto atžvilgiu. JAV reakcija į Izraelio veiksmus natūraliai buvo palanki šiai valstybei. JAV, Didžioji Britanija ir Kanada pripažįsta Izraelio teisę į savigyną. Neseniai vykusiame G8 susitikime Sankt-Peterburge JAV prezidentas George’as W. Bush’as pabrėžė, jog „problemos šaknys yra „Hezbollah“ ir „JAV niekada nesakys valstybei, kaip jai gintis“. Tai iš esmės reiškia besąlygišką JAV paramą Izraelio veiksmams.

JAV vaidina vieną svarbiausių vaidmenų Artimųjų Rytų regione. Siekdama išlaikyti Izraelio gyvybingumą šiame regione, JAV šiai valstybei teikia ženklią karinę, ekonominę bei mokslinę paramą (pavyzdžiui, JAV parama Izraeliui 1949-1997 m. siekė 133,132 mlrd. JAV dolerių). Toks JAV dalyvavimo regione poveikis Izraeliui pasireiškia tuo, jog pastarasis savo santykius su kaimyninėmis valstybėmis gali užmegzti ir vystyti tik atitinkamų JAV santykių pagrindu, t.y. JAV „priešai“ dėl politinių priežasčių automatiškai tampa Izraelio priešais.

Be abejo, JAV parama Izraeliui yra grindžiama strateginiais sumetimais. Efraim’as Inbar’as teigia: „JAV neturi nei politinės valios, nei imperinės politinės kultūros tam, kad Artimuosiuose Rytuose įtvirtintų Pax Americana”. Todėl šiai valstybei tenka remtis sąjungininkais, siekiant įgyvendinti savo interesus regione.  Be to, JAV dažnai yra taikos derybų iniciatorė arba, įsijungusi į prasidėjusį derybų procesą, veikia kaip katalizatorius  (pvz., 1978 m. Camp Davido derybos su Egiptu, Oslo taikos procesas, taikos sutartis su Jordanija). Šios valstybės dalyvavimas derybose suteikia Izraeliui papildomus derybinius argumentus, dažniausiai pasireiškiančius finansinės ir/ar karinės paramos forma (pvz., siekiant taikos su Egiptu arba Jordanija JAV pasiūlė ekonominę ir karinę paramą šioms valstybėms mainais už taiką).

Tuo tarpu Europos valstybės smerkė Izraelį, jog jis tokiais puolamaisiais veiksmais gali išprovokuoti karą. Prancūzijos prezidentas Jacques’as Chirac’as apkaltino Izraelį užpuolus Libaną, o užsienio reikalų ministras Philippe’as Douste-Blazy Izraelio veiksmus įvertino kaip neproporcingus karo veiksmus, turinčius negatyvias pasekmes ir galinčius Libaną sugrąžinti į pačius blogiausius laikus tuo metu, kai tik valstybė ėmė atsistatyti. Žinoma, Prancūzija jau senai pasižymi pakankamai artimais ryšiais su Libanu.

Be to, Europos Sąjunga (ES) dažniausiai veikia kaip Izraelio politinių ir strateginių tikslų įgyvendinimą ribojantis veiksnys, kadangi, kaip įtvirtinta Londono, Briuselio ir Venecijos deklaracijose, ji laikosi pozicijos, jog Artimųjų Rytų konfliktas gali būti išspręstas taikiai. Venecijos deklaracijoje palestiniečiai pripažįstami tauta, kuriai turi būti suteikta teisė įgyvendinti savo teisę į valstybę, nepripažįstant Izraelio teisės aneksuoti Jeruzalės ir kt. teritorijų. Visgi ES, neturėdama pakankamai karinių ir politinių svertų, nėra pajėgi pakreipti Izraelio politikos ir apskritai taikos proceso atitinkama linkme, o ekonominiai svertai ne visada išnaudojami.

Rusija taip pat išreiškė kritiką Izraelio atžvilgiu: Rusijos užsienio reikalų ministras Sergei’us Lavrov’as teigė, jog Izraelio veiksmai peržengė antiteroristinės operacijos ribas. Šiuo metu Rusijos vaidmuo Artimųjų Rytų regione yra sumažėjęs, lyginant su Šaltojo karo laikotarpiu. Rusija dalyvauja regiono reikaluose per prekybą ginkluote, jos atsarginėmis dalimis bei dalyvavimu ją modernizuojant ir tuo būdų Rusijos karinis kompleksas yra tapęs karinio balanso regione veiksniu. Tokios politikos pavyzdys yra branduolinių programų pardavimas Iranui, karinis bendradarbiavimas su Sirija, kuri iki šiol nėra pripažinusi Izraelio ir išlieka viena priešiškiausių Izraelio atžvilgiu valstybių. Tuo tarpu Rusijos vaidmuo pačiame Izraelio-arabų konflikte yra pakankamai menkas šiuo metu.

Taigi Iranas, Sirija ir Jemenas – priešiški režimai Izraeliui –suteikė paramą tiek Libanui, tiek „Hezbollah“. Be to, dažnai Iranas ir Sirija yra kaltinami dėl paramos „Hezbollah“. JAV prezidento G. W. Bush’o kalboje po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro aktų, Sirija buvo priskirta „blogio ašiai“. Tokias nuostatas skatina faktas, jog Sirija siekia įgyti vadovaujantį vaidmenį arabų pasaulyje ir suformuoti vieningą arabų valstybių frontą prieš Izraelį, kurį netgi bandė kelis kartus nesėkmingai įgyvendinti. Viena vertus, taip Sirija deklaruoja ginanti palestiniečių interesus, kita vertus, ji naudojo ir Libano gynimo argumentą. Tokias lyderystės ambicijas pavyko realizuoti Libano atžvilgiu, kuris nuo XX a. 8 dešimtmečio pradžios buvo faktiškai kontroliuojamas Sirijos. Tiek Iranas, tiek Sirija dėl savo regioninių ambicijų ir nepalankios retorikos bei politikos JAV atžvilgiu, Vašingtono yra įvardijami kaip priešiški režimai. Taigi savaime šie režimai palaiko ir skatina „Hezbollah“, kurios veikla yra nukreipta prieš Izraelį (vieną didžiausių JAV sąjungininkų Artimuosiuose Rytuose), veiklą.

Tuo tarpu Jordanija, Egiptas ir Saudo Arabija kritikavo „Hezbollah“ dėl to, jog kenkia arabų interesams ir apkaltino ją pradėjus konfliktą (kartu kritikuojant ir Izraelį už tolesnį eskalavimą). Jordanija aktyviai dalyvavo sprendžiant ir Palestinos klausimą. Po taikos sutarties pasirašymo 1994 m., Jordanijos parlamentas paskelbė apie arabų šalių boikoto Izraeliui nutraukimą. Po nesutarimų su Izraeliu, Egiptas su šia valstybe taip pat pasirašė taiko sutartį 1978 m., kas lėmė ir draugiškų santykių užmezgimą. Svarbus faktas tas, jog taikos sutartys su Jordanija ir Egiptu buvo pasiektos esant aktyviam JAV dalyvavimui, t.y. mainais už santykių su Izraeliu normalizavimą šios valstybės tebegauna nemažą materialinę ekonominę paramą. Natūralu, kad šio konflikto kontekste šios šalys linkusios išlaikyti daugiau ar mažiau neutralią poziciją.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (32)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (85)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras