Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Ukraina kryžkelėje. Ir vėl (2)

Laura Kirvelytė
2009 12 12

Sausio 17-ąją Ukraina rinks šalies vadovą. Kandidatams į prezidentus teks susidurti su gerokai daugiau „nepatogių” klausimų nei prieš penkerius metus.

Ukrainos centrinės rinkimų komisijos duomenimis, 2010 m. sausio 17 d. dėl šalies prezidento posto susikaus net 18 kandidatų, tarp kurių – dabartinis šalies vadovas Viktoras Juščenka, ministrė pirmininkė Julija Timošenko, parlamento pirmininkas Vladimiras Litvinas, Regionų partijos vadovas Viktoras Janukovičius, buvęs užsienio reikalų ministras Arsenijus Jaceniukas ir daugybė nelabai žinomų politikų, papildančių gausų kandidatų sąrašą.

Nors šiuose prezidento rinkimuose kandidatų į prezidento postą sulaukta šiek tiek mažiau nei „oranžinės“ revoliucijos priešaušryje (tuomet dėl šalies vadovo posto rungėsi 24 kandidatai), apklausos rodo, kad didžiausia kova vyks tarp dabartinės ministrės pirmininkės Julijos Timošenko, pirmajame rinkimų ture galinčios gauti iki ketvirtadalio rinkimuose dalyvausiančiųjų balsų, ir Regionų partijos lyderio Viktoro Janukovičiaus, pretenduojančio į trečdalio elektorato palaikymą.

„Oranžinės“ revoliucijos šešėlyje

Prieš penkerius metus, 2004-ųjų rudenį, vykę Ukrainos prezidento rinkimai peraugo į „oranžinę“ revoliuciją. Šį kartą tokio scenarijaus vargu ar galime laukti – didžiausia kova tarp kandidatų vyks ne dėl to, kuris iš jų pasiūlys ambicingesnę revoliuciją, o dėl to, kuris įrodys sugebantis vesti Ukrainą politinės ir ekonominės evoliucijos keliu.

Šiandien Ukrainos padėtis yra ne visiškai tokia, kokią po penkerių metų tikėjosi išvysti „oranžinės“ revoliucijos autoriai ir gausus juos palaikančiųjų būrys. Pasidalijimo tarp Rytų ir Vakarų Ukrainos taip ir nepavyko peržengti, Vakarų „petys“ šaliai nepakeitė Rusijos „tvirtos rankos“ (kuri pastaraisiais metais susigniaužė į kietą kumštį). „Oranžinės“ revoliucijos autoriai, iškėlę ambicingą viziją, taip ir nesugebėjo susitarti dėl elementarių kasdienio politinio gyvenimo principų, todėl šalį visą tą laiką kankino aukščiausios valdžios funkcijų „nepakankamumas“. Negana to, praėjusiais metais šalį užklupo pasaulinė ekonominė krizė, o paskui ją, šiek tiek primindamas viduramžius, atsėlino ir pandeminis gripas, pasėjęs dar daugiau nerimo visuomenėje.

Kampaniją prieš rinkimus apsunkina ir dar keletas situacijos pokytį rodančių požymių. Visų pirma, kitaip nei prieš penkerius metus, šiandien kandidatams nebeužtenka savęs pateikti tiesiog kaip „provakarietiškų“ ar „prorusiškų“, nes rinkėjus šiuo metu vidaus politikos klausimai domina ne mažiau nei šalies užsienio politika. Antra, per šiuos rinkimus, kitaip nei per „oranžinę“ revoliuciją, abi konkuruojančios stovyklos yra gerokai išsibarsčiusios, todėl įtikinti rinkėjus savo vizijos tinkamumu bus kur kas sunkiau. Ir galiausiai priešrinkiminės kovos favoritai jau nebeturi galimybių gauti tokio „pasitikėjimo avanso“ kaip „oranžinės“ revoliucijos įkarštyje. Tuomet pats kandidato laimėjimo faktas jau buvo laikomas dideliu laimėjimu, dabar rinkėjai lauks rezultatų dar prieš būsimajam prezidentui tariant priesaikos žodžius.

Keblūs ekonomikos klausimai

Pirmasis ir rimčiausias klausimas, į kurį rinkėjams turės atsakyti kandidatai į šalies vadovus, – kada ir kaip šaliai pavyks išsikapanoti iš užgriuvusių ekonominių sunkumų. Iš tiesų Ukrainą galima drąsiai vadinti viena labiausiai sunkmečio paveiktų Rytų Europos šalių.

Sudėtingai padėčiai papildomos įtampos suteikia ir kaimyninės Rusijos spekuliacijos. Ukraina yra stipriai veikiama Rusijos informacinės erdvės, taigi ukrainiečiai negalėjo nesureaguoti į Rusijos premjero Vladimiro Putino praėjusios savaitės pareiškimą, esą Rusijos vyriausybė peržiūrėjo prioritetus ir nutarė didinti pensijas, nes verslas esą dar rodo gebėjimą pats „kapanotis“ iš sudėtingos padėties. Taigi, V.Putinui iškilmingai pareiškus, kad pensininkų skurdas pagaliau bus ryžtingai įveiktas, ukrainiečiai sukluso, o kodėl jų valdžia nėra tokia rūpestinga.

Ekonomikos klausimais, kurių svarba šiuo metu abejonių nekelia, V.Janukovičius turi nemenką pranašumą prieš J.Timošenko. Pirma, jau vien tik V.Janukovičiaus „prorusiškumas“ (nors iš tiesų jis vargu ar yra prorusiškesnis už pačią J.Timošenko) duoda vilties, kad „ir Ukrainoje bus taip, kaip Rusijoje“, t.y. rinkėjai viliojami stabilumo iliuzija. Antra, jo rinkimų programoje yra pabrėžiamas dėmesys eiliniam piliečiui ir jo sunkumams. Įdomu prisiminti, kad paskutinis nemažas pensijų padidinimas yra siejamas būtent su V.Janukovičiaus vardu – tai buvo padaryta per jo premjeravimą. Negana to, papildomų „balų“ jam neabejotinai duos ir tai, kad jis ir jo vadovaujama Regionų partija buvo nuoseklūs „oranžinių“ stovyklos kritikai – vadinasi, jis dėl sunkios dabartinės padėties „nekaltas“.

Tarp dviejų Ukrainų?

Kitas sudėtingas klausimas, su kuriuo susidurs kandidatai į prezidentus, yra pasidalijimas į prorusišką Rytų Ukrainą ir provakarietišką vakarinę šalies dalį. Prieš penkerius metus šis pasidalijimas atvedė šalį prie revoliucijos, tačiau per visą tą laikotarpį šios perskyros sumažinti taip ir nepavyko.

Dvi Ukrainos dalys nesutaria nacionaliniu klausimu, visų pirma dėl valstybinės kalbos. Rusakalbių vyraujama Rytų Ukraina reikalauja valstybinės kalbos statuso suteikimo rusų kalbai (tai ypač aktualu Krymui), o Vakarų Ukrainoje nacionalinės nuotaikos yra kur kas stipresnės. J.Timošenko dar šią vasarą griežtai pareiškė, kad, jai valdant, rusų kalbai valstybinės kalbos statusas suteiktas nebus. Tuo tarpu jos oponentas V.Janukovičius pergalės atveju rusų kalbai žada valstybinės kalbos statusą. V.Janukovičius dėl tokios pozicijos neabejotinai gaus tvirtą Rytų Ukrainos palaikymą. Tačiau J.Timošenko nacionalinę politiką remia gausi ukrainiečių diaspora, kurios palaikymas kandidatei yra didelis privalumas.

Prie Rytų ir Vakarų Ukrainos susipriešinimo prisideda ir skirtingi regionų interesai – Rytų Ukrainoje vyrauja sunkioji pramonė (anglių kasyba, metalurgija), o jos produkcijai realizuoti būtinas platus išėjimas į Rusijos rinkas. V.Janukovičiaus, kaip Rusijos „draugo“, įvaizdis padės jam užsitikrinti didžiųjų pramonininkų palaikymą. Kita vertus, J.Timošenko siūlomas „europietiškas kelias“ šalies pastangomis taip pat yra patrauklus, nes žada rinkėjams „europietišką“ gyvenimą dar iki ES atėjimo į Ukrainą.

Į Rytus ar į Vakarus?

Ir galiausiai ne paskutinę vietą rinkėjų „klausimyne“ užima ir kandidatų užsienio politikos vizija. Šiuo metu Ukraina yra pasimetusi Rytų ir Vakarų pusiaukelėje, o gal net ir šalikelėje. Penkeri metai po „oranžinės“ revoliucijos parodė, kad gerų norų neužtenka, reikia ir atkaklaus darbo, ir... truputį sėkmės. O šios, sutikime, Ukrainai kartkartėmis vis pritrūkdavo. 2008-ųjų pavasarį NATO viršūnių susitikime Bukarešte Ukraina išgirdo „ne“ dėl Narystės veiksmų plano su NATO. Tai dar labiau sustiprino ir taip nemenką opoziciją šalies narystei Aljanse. Tais pačiais metais pasibaigęs bendradarbiavimo su ES susitarimas naujuoju nepakeistas iki šiol. Rusijos fronte taip pat nieko gera – normalūs dvišaliai santykiai egzistuodavo tik nuo dujų krizės iki krizės, pastaroji vyko prieš metus.

V.Janukovičiaus programa dėl užsienio politikos atrodo nykiai – jis siūlo daugiavektorinę užsienio politiką, kuri sėkmingai neveikė nuo pat Ukrainos nepriklausomybės laikų. Tuo tarpu pastarojo meto Ukrainos užsienio politikos nesėkmės tapo J. Timošenko programos „arkliuku“. Nors narystės NATO perspektyva jau neminima, ES motyvas eina per visą programą. J. Timošenko skuba ištaisyti pagrindinę kolegų klaidą – Ukrainos geopolitinės svarbos veiksnio pervertinimą, ir pateikia šalies ėjimo į ES per vidaus pažangą viziją. Ši idėja ne tik žada nemažą rinkėjų palaikymą, bet ir mažina pavojų, kad Ukrainos ES politiką gali ištikti narystės NATO siekio likimas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras