Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Euroatlantinės organizacijos
 
  NATO plėtra kaip geopolitinis iššūkis Rusijai

Dovilė Bajoraitė
2006 07 28

 

Šiuo metu, vis labiau garsėjant kalboms apie būsimą NATO plėtrą, auga ir kritikos banga Vašingtono užmojams išplėsti aljanso sienas. Realiausiomis ir geriausiai narystei pasirengusiomis kandidatėmis laikomos trys Balkanų valstybės: Kroatija, Albanija ir Makedonija, kurios, tikėtina, bus pakviestos įstoti į aljansą 2008 m. vyksiančiame viršūnių susitikime. 2008 m. NATO durys gali būti atvertos ir dviems posovietinės erdvės valstybėms – Ukrainai ir Gruzijai.

Vašingtonas pastaraisiais mėnesiais ne sykį tvirtai parėmė Ukrainos ir Gruzijos siekį įstoti į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją. Šių valstybių politinis elitas, pasirinkęs provakarietišką orientaciją ir šių metų gegužės mėnesį svarstęs galimybę pasitraukti iš NVS, atvirai deklaruoja siekį įstoti į ES ir NATO. Šalims, kurių dabartiniai santykiai su Maskva yra gerokai komplikuoti, tai, be abejonės, lemtų padidėjusius saugumo ir stabilumo standartus.

Tuo tarpu Maskva, į NATO plėtrą niekuomet negalėjusi žiūrėti pro pirštus, išreiškia atvirą priešiškumą aljanso plėtros užmojams. Ypatingo Kremliaus susirūpinimo objektu tapo dviejų posovietinių respublikų bandymas ištrūkti iš tradicinės Rusijos įtakos zonos. O būsima dar viena NATO plėtros banga šiandien Rusijoje suvokiama kaip grėsmė saugumui bei įtakai „artimajame užsienyje“.

Žvilgsnis į praeitį

Šaltojo karo pabaiga ir Sovietų Sąjungos žlugimas – įvykiai, radikaliai pakeitę saugumo sąlygas Europoje. Sovietų Sąjungos – pagrindinės NATO priešininkės – iširimas lėmė ilgainiui pakitusį aljanso vaidmenį bei saugumo vakuumo susiformavimą Vidurio ir Rytų Europoje.

Jelcino eros metu Rusijos santykiai su NATO toli gražu nepriminė idilės. Prieštaringos Rusijos politinio elito deklaracijos bei prieš Vakarus nukreipti veiksmai ne kartą įrodė, jog Šiaurės Atlanto aljansas Rusijoje tuomet vis dar buvo laikomas Šaltojo karo reliktu. Geriausias to pavyzdys – atkakli Rusijos opozicija NATO plėtrai, priimant buvusio sovietinio bloko valstybes. Praktiškai visą paskutiniąją XX a. dekadą 1999-2004 m. aljanso sienų plėtra į rytus Rusijoje buvo suvokiama kaip grėsmė šalies saugumui. Ne kartą teigta, jog išsiplėtęs aljansas reikš geopolitinę Rusijos izoliaciją bei eventualų santykių su Vakarais blogėjimą.

Situacija ir Rusijos nuostatos ženkliai ėmė keistis po 1999 m. Kosovo krizės metu išryškėjusios Rusijos politinės izoliacijos. 1999 m. aljanso narėmis tapus Lenkijai, Vengrijai ir Čekijai, plėtros sąvoka Rusijos Federacijoje įgavo naują prasmę. Ekonominių ir karinių pajėgumų, galėjusių leisti įtakoti Vakarų politiką bei NATO plėtros procesus, neturėjusi ir Vakarų politinėje izoliacijoje atsidūrusi Rusija ilgainiui plėtrą ėmė suvokti kaip neišvengiamą procesą. Tuo tarpu Putinui tapus Prezidentu ir deklaravus solidarumą su JAV po rugsėjo 11 d. teroro išpuolių, radikaliai pakito ir Rusijos požiūris į antrąją aljanso plėtros bangą. Putino eros pradžia, žymėjusi naujos diplomatijos Vakarų atžvilgiu strategiją, atspindėjo ir pakitusią oficialią retoriką dėl septynių buvusio komunistinio bloko valstybių priėmimo į aljansą 2004 m.

Taigi NATO plėtra (ypač Baltijos valstybių priėmimas) naujo tūkstantmečio pradžioje buvo nustota suvokti kaip tiesioginė grėsmė Rusijai. Kremlius ramino save mintimis, kad išsiplėtęs aljansas susilpnės, o pati Rusija neprarasianti įtakos naujose NATO narėse. Energetinės strategijos įgyvendinimas užsienio politikoje Rusijai leisiąs kontroliuoti naujas NATO nares ekonominėje plotmėje.

Dideliu plėtros bei paties aljanso laimėjimu tapo tai, kad, net ir priėmus naujas nares, NATO tuo pat metu užmezgė glaudesnį dialogą su pačia Rusija. Maskva netruko suvokti naują NATO vaidmenį (ypač kovoje prieš terorizmą), reikalaujantį abipusės partnerystės su Rusija. Putinas taip pat puikiai suvokė būtinybę keisti santykių su Vakarais ir aljansu kryptį, suteikiant pačiai Rusijai daugiau svorio tarptautinėje arenoje.

Ir nors po 2002 m. viršūnių susitikimo Romoje, kur buvo oficialiai susitarta dėl abipusio bendradarbiavimo bei įkurta NATO-Rusijos taryba, NATO santykiai su Rusija pastebimai pagerėjo, šiandien stipriai tebejaučiama įtampa dėl būsimos aljanso plėtros į rytus.

Problemos

2004 m. įvykusi didžiausia istorijoje aljanso plėtra, atvėrusi duris septynioms buvusio komunistinio bloko valstybėms, pareikalavo nelengvų integracinių procesų. Tarp NATO narių Europos valstybių vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad aljansas ir taip per didelis, taigi vertėtų stiprinti pajėgumus bloko viduje, o ne plėsti ir taip jau didelį NATO narių skaičių. Daugelis pažymi, kad 2008 m. data – per ankstyva; dar kiti baiminasi perdėto Rusijos antagonizmo plėtros atveju.

Dėl trijų Balkanų valstybių pasirengimo narystei klausimų kyla mažiau – jos yra jau ne kartą prisidėjusios prie NATO misijų visame pasaulyje, sėkmingai vykdo Narystės veiksmų plano (MAP) įsipareigojimus. Taigi tolimesnis logiškas žingsnis neabejotinai būtų Albanijos, Kroatijos ir Makedonijos pakvietimas tapti aljanso narėmis.

Tuo tarpu Ukrainos bei Gruzijos naryste labiausiai suinteresuota išlieka JAV. Nors šių šalių techninis pasirengimas narystei yra stipriai diskutuotinas, Vašingtonas atvirai deklaruoja siekį artimiausiu metu į Šiaurės Atlanto sutarties „draugiją“ pakviesti ir šias NVS valstybes. Pirmiausia, žinoma, šios šalys turėtų pradėti Narystės veiksmų plano įgyvendinimą, kas tikėtina, jog jos tai galėsiančios padaryti 2006 m.

Gruzinai yra tvirtai pasiryžę tapti aljanso nariais, bet dar toli gražu nėra pasirengę narystei. Tuo tarpu Ukraina atrodo kur kas geriau tinkama įžengti į aljansą, išskyrus faktą, kad dauguma V. Juščenkos tėvynainių nenori priklausyti NATO. Ukrainos parlamentinė krizė, neseniai vykę prieš NATO nukreipti protestai Kryme, daugumos gyventojų nepritarimas šalies narystei aljanse – nemažas abejones aljansui keliantys klausimai.

Augantis Rusijos spaudimas

Kol kas vienu svarbiausių NATO plėtros į rytus aspektų išlieka Ukrainos bei Gruzijos santykiai su Rusija. Bušas išreiškė paramą Saakašviliui vis didėjančios įtampos tarp Maskvos ir Tbilisio kontekste. Kremliui artimas Maskvos analitikas teigia, kad „jei Gruzija kada nors įstos į NATO, ji galėsianti pamiršti Pietų Osetiją ir Abchaziją“ – regionus, kuriuose valdo Maskvos remiamos sukilėlių vyriausybės.

„Dujų karas“ su Ukraina, ekonominės sankcijos Gruzijai, kivirčai dėl konfliktų Abchazijoje ir Pietų Osetijoje – visa tai rodo, kad Kremlius neketina lengvai taikstytis su Vakarų mėginimu toliau plėsti savo įtakos sferą į posovietinių kraštų erdvę.

NATO plėtra ilgą laiką buvo suvokiama kaip tiesioginė grėsmė Rusijos interesams. Panašu, jog paskutiniąją XX a. dekadą Kremliaus vartota arši retorika vėl sugrįžta naujos kritikos bangos, skirtos Vakarams ir maištingoms NVS valstybėms, pavidalu. Rusija atvirai nepritaria Gruzijos ir Ukrainos siekiams įstoti į NATO, sakydama, kad aljanso plėtra neabejotinai pakenks Maskvos santykiams su Tbilisiu ir Kijevu. Praėjusį mėnesį Rusijos diplomatijos vadovas S. Lavrovas teigė, kad Ukrainos ar Gruzijos priėmimas į NATO gali lemti milžiniškus geopolitinius pokyčius.

Akivaizdu, kad tokių pokyčių Maskva netrokšta. Žiūrint iš Rusijos pozicijų, NATO plėtra ima atrodyti begalinė ir panašėja į planuojamą Maskvos apsuptį. Taigi aljanso skubėjimas geopolitiškai „apsupti Rusiją pareikalaus atsakomųjų priemonių“ – sako D. Peskov, Kremliaus atstovas.

Maskva nerimauja dėl savo Juodosios jūros laivyno likimo bei, svarbiausia, dėl būsimo geostrategiškai svarbių teritorijų – Gruzijos ir Ukrainos – kontrolės praradimo. Tuo tarpu Vašingtono noras aljanso duris atverti kol kas prastai narystei pasirengusioms, bet geostrateginę reikšmę turinčioms valstybėms taip pat atrodo logiškas. 2004 m. birželį Stambule vykusiame NATO viršūnių susitikime 26 narių aljansas deklaravo savo naujus interesus strateginiuose Kaukazo ir Centrinės Azijos regionuose. Rusijai, kaip buvusiai imperinei posovietinių kraštų valdytojai, tai kelia rimtą nerimą ir svarbų uždavinį – žūtbūt neleisti Vakarų saugumo aljansui įkurti geopolitinį forpostą savo pašonėje.

Tiek Vakarų analitikai, tiek Rusijos saugumo ir gynybos strategai sutinka, kad Gruzija ir Ukraina yra geostrategiškai svarbios sritys geografinės teritorijos bei energetinių išteklių kontrolės atžvilgiu. Tiek Maskvai, tiek Vašingtonui šių teritorijų kontrolė reikštų geopolitinį dominavimą Juodosios jūros, Užkaukazės bei iš dalies Artimųjų rytų regione.

Nepaisant institucionalizacijos ir kooperacijos tarp Rusijos ir NATO per NATO-Rusijos Tarybą, Rusijos politinis elitas aiškiai supranta NATO plėtrą į rytus kaip virvės traukimo varžybas tarp Maskvos ir Vašingtono dėl buvusių respublikų kontrolės. Daugelis Rusijos analitikų mano, kad Kremlius pralaimėjo pirmąjį mūšį ties šiaurine Rusijos siena, įstojus į NATO Baltijos valstybėms (ir NATO karinėms struktūroms priartėjus prie Rusijos šiaurinių sienų). Dabar Rusijoje sakoma, kad aršus mūšis tęsiasi Rusijos pietinių sienų pakraštyje. Štai kodėl Rusija jau kurį laiką stengiasi kaip įmanydama vilkinti NATO įsitraukimą į NVS erdvę.

Tuo tarpu Vašingtonas NATO plėtra į rytus suinteresuotas dar ir dėl to, kad aljanso sienų išsiplėtimas bei minėtoji Rusijos apsuptis apribotų Rusijos galimybes dar kartą iškilti supergalybės pavidalu. Kremlius visa tai akivaizdžiai supranta ir plėtrą mato ne tik kaip tiesioginę grėsmę Rusijos Federacijos teritoriniam integralumui, bet ir kaip geopolitinį iššūkį, potencialiai lemsiantį galios pokyčius regione ir globalios politikos kaitą. Todėl sunku tikėtis, kad šįsyk Kremlius susitaikytų su esama padėtimi taip, kaip iš dalies susitaikė ankstesnių NATO plėtros etapų metu.

Kol kas sunku vienareikšmiškai prognozuoti galimą Maskvos atsaką būsimos NATO plėtros atveju. Nors daugelis Vakarų analitikų nemano, jog Rusija ryžtųsi konfrontuoti su išsiplėtusiu aljansu (NATO-Rusijos partnerystė šiandien svarbi abiems pusėms), panašu, kad ankstesnių NATO plėtros etapų metu santykių su Vakarais nutraukimu grasinti negalėjusi Maskva, dabar jaučiasi galinti žaisti kiek stipresnėmis kortomis. Viena jų – alternatyvių strateginių partnerių paieškos, siekiant atsverti besiplečiančią Vakarų įtaką. Glaudesni Maskvos ryšiai ar net karinis bendradarbiavimas su Deliu ir Pekinu; tolimesnis „įšaldytų konfliktų“ eskalavimas Pietų Osetijoje bei Abchazijoje; ekonominio, energetinio spaudimo priemonės, taikomos Ukrainai ir Gruzijai; pastangos sustiprinti dominavimą likusioje NVS teritorijoje; bendradarbiavimo su NATO ir Vakarais stabdymas – toks galėtų būti Maskvos atsakas į naują geopolitinį iššūkį – NATO plėtrą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras