1990 metais NATO plėtra į posovietines šalis vis dar atrodė rizikinga, pavojinga ir nereali, tačiau negrabi Rusijos taktika skatino tai daryti. Jevgenijus Primakovas, senas sovietų šnipas, būdamas užsienio reikalų ministru mėgo kartoti, kad negalima šių valstybių įleisti į Aljansą. Tačiau jo ir kitų tuo metu valdančių politikų pastabos pasirodė duodančios priešingų rezultatų. Kuo labiau Kremlius reiškė nepasitenkinimą dėl nelaisvėje buvusių šalių savarankiško apsisprendimo, tuo sunkiau tapo paneigti tų valstybių baimes. Kai kurie aštrialiežuviai teigė, kad reikėtų įsteigti „Primakovo prizą“, kuris pažymėtų narystės paskatinimą to nenorint.

Dabar vėl veikia ta pati taktika. Tamsi skylė NATO saugumo garantijose yra ta, kad nėra formalaus specialiojo plano ginti silpniausias nares – Baltijos šalis. Jeigu Rusija yra NATO draugė – o taip buvo manoma šį dešimtmetį – vadinasi, tokių planų nereikia. Amerika turi savo karinius planus – išdėstyti karines jūrų pajėgas Šiaurės Atlante, kad, jeigu reiks, skandintų rusų karinius laivus ir numuštų lėktuvus, keliančius pavojų Baltijos šalims. Tačiau NATO bijo, kaip, beje, ir Prancūzija su Vokietija, kad realus karinis planavimas išprovokuos Rusiją destruktyviems veiksmams.

Susidūrus su didelėmis pajėgomis, protingas Rusijos atsakymas galėtų būti labai atsargi taktika. Galima teigti, kad karas Gruzijoje buvo atsakas į provokaciją. Ji turėtų stengtis nesuteikti Baltijos šalims ir Lenkijai pagrindo nerimauti. Ekonominiai ryšiai galėtų būti naudojami įtakai didinti, tačiau Rusija elgiasi priešingai. Ji pažeidinėja Baltijos valstybių oro erdvę, naudoja propagandą, pavyzdžiui, Briuselyje kritikuodama šių šalių kalbos ir pilietybės įstatymus. Rusijos naujausias politinis žingsnis taip pat įžeidžia. Ji formaliai pasiūlė NATO naują saugumo sutartį, kuri uždraustų Aljansui kurti Rusijai nepatinkančius karinius planus ir dislokuoti pajėgas jai nepriimtinu būdu. Tai vėliausias „Medvedevo plano“ pakartojimas. Tas planas – tai idėja sukurti naują realizmo politika paremtą Europos saugumo statinį, kuris susilpnintų NATO, aplenktų Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją ir išvestų iš rikiuotės Ameriką.

Pagal 2009 m. gruodžio 10 d. „The Economist“ informaciją parengė Irma Baranauskaitė.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.