Žvelgiant iš geopolitinės perspektyvos, glaudi dvišalė Rusijos ir Baltarusijos sąveikos perspektyva atrodo pagrįsta. Remiantis vienu iš garsiausių šių dienų geopolitikos teoretikų S. Cohane‘u, tiek Rusija, tiek Baltarusija priklauso tai pačiai geopolitinei zonai – heartlandui. Tai savo ruožtu kuria palyginti didelio šių valstybių artumo galimybę tiek plačiąja (geopolitine), tiek siaurąja (geoekonomine, geoenergetine, geokultūrine ar geostrategine) prasme.

Visgi tenka pripažinti, kad tokia, glaudžiai sąveikai palanki abiejų valstybių padėtis nepagrindžia Baltarusijos realizuojamos (geo)politikos – šiame procese ji veikiau gali būti įvardinta kaip priemonė, o ne tikslas. Tuo tarpu argumentų, galinčių atskleisti šio proceso tikslus, tenka ieškoti analizuojant Baltarusijos strategines intencijas Rusijos vaidmens regioninėje ir viršregioninėje (geo)politikoje kontekste.

Rusijos strateginė reikšmė Baltarusijai

Žvelgiant iš strateginės perspektyvos, aiškiai pastebimas Baltarusijos, t.y. valdančiojo A. Lukašenkos režimo, siekis palaikyti gerus santykius su Rusija yra pagrįstas. Galima skirti kelias kintamųjų grupes, grindžiančias šią prielaidą.

Viena vertus, glaudi sąveika su Rusija šiai valstybei užtikrina, nors ir nedidelį, politinį svorį tarptautinėje arenoje bei tuo pačiu formuoja laipsniško jo augimo galimybę. Įvertinant aplinkybę, kad nuo 2000 m. rinkimų į Baltarusijos prezidento postą šios valstybės valdantysis režimas vis dažniau „neįtinka“ tarptautinei bendruomenei, „didžioji Rytų kaimynė“ išlieka vienu iš nedaugelio politinių ramsčių, gelbstinčių A. Lukašenkos režimo valdomą Baltarusiją nuo visiškos izoliacijos. Tad užsitikrinusi stabilią Rusijos paramą, Baltarusija taptų atsparesnė tarptautinės bendruomenės spaudimui. Šiuo argumentu iš dalies galima paaiškinti valdančiojo Baltarusijos režimo nuolat deklaruojamą „nekintantį“ siekį institucionalizuoti dvišalius Rusijos ir Baltarusijos santykius Sąjunginės valstybės pagrindu.

Iš kitos pusės glaudūs ryšiai su Rusija Baltarusijai suteikia ir papildomas socialinio-ekonominio bei karinio saugumo garantijas. Pažymėtina, jog vadovaujantis Rusijos-Baltarusijos Sąjunginės valstybės kūrimo, trunkančio jau daugiau nei dešimtmetį, prielaida, pasirašyta virš šimto dvišalių susitarimų. Jų pagrindu, ilgainiui pilnu tempu pradėjus veikti muitų sąjungai, įvedus bendrą valiutą, sureguliavus socialinę politiką bei ją reglamentuojančią teisinę bazę, ėmusis kitų priemonių, orientuotų į intensyvią socialinę-ekonominę dvišalę sąveiką, Baltarusija, jau šiuo metu esanti vienu iš Rusijos „tranzito koridorių“, pagrįstai galėtų siekti Rusijos „ekonominių vartų“ Vakarų kryptimi statuso. Šios perspektyvos realizacijos galimybės, įvertinant gerai išvystytą Baltarusijos geležinkelių ir kelių tinklą, kuriuo jau dabar rieda apie 80 proc. Rusijos krovinių, gabenamų į Vakarus, yra išties didelės.

Dar vienu Baltarusijai priimtinu glaudžios sąveikos su Rusija rezultatu galima laikyti jos karinio potencialo stiprinimo galimybę Rusijos turimų karinių išteklių pagrindu. Kaip antai, neva didinant Sąjunginės valstybės, kuri vargu ar greitu metu bus sukurta, vakarinio pasienio gynybinius pajėgumus.

Greta šio, galima skirti ir ypač reikšmingą Baltarusijai dvišalį bendradarbiavimą karo pramonės, inžinerijos ir kt. srityse, prisidedantį prie šios valstybės turimos ginkluotės modernizavimo, taigi ir santykinės karinės galios didinimo. Kitaip sakant, pasitelkdama tinkamą politinę retoriką, neprieštaraujančią Rusijos strateginiams interesams, Baltarusija jau šiuo metu minimaliais kaštais didina savo karinį-gynybinį potencialą, t.y. stiprina vieną iš svertų, ateityje galintį sąlygoti VRE regioninės galios balanso pokyčius šiai valstybei naudinga linkme.

Galiausiai strateginiu požiūriu Rusija reikšminga Baltarusijai ir kaip energetinių išteklių importo ar/ir tranzito šaltinis. Šiuo metu Baltarusija iš Rusijos naftos tranzito ir iš jos pagamintų produktų eksporto gauna apie 1/3 savo užsienio pajamų. Tuo tarpu įvertinant tą aplinkybę, kad ši valstybė už naudojimąsi savo naftotiekiais ir dujotiekiais iš Rusijos ima gerokai mažesnį mokestį nei, tarkim, Ukraina bei, atsižvelgiant į vis didėjančius Rusijos ir Ukrainos nesutarimus energetinių išteklių importo ir tranzito klausimu, pagrįsta atrodo prielaida, kad Baltarusija jau greitu metu gali tapti vienu iš pagrindinių Rusijos energetinių išteklių tranzito koridorių į Vakarus. Tuo pačiu Baltarusija neabejotinai įgautų papildomų svertų derybose dėl jai būtinų Rusijos tiekiamų energetinių išteklių importo. 

Tad, kaip matyti, Rusija reikšminga Baltarusijai dvejopai: šios valstybės teikiama socialinė-ekonominė, politinė, karinė ir kt. parama A. Lukašenkos režimo valdomai Baltarusijai žymia dalimi prisideda prie šios, dideliais ekonominiais-energetiniais ištekliais nepasižyminčios valstybės vystymosi, kaip vienos iš svarbiausių režimo išlikimui valdžioje sąlygų; taip pat ši parama svarbi ir kaip Baltarusijos nacionalinės galios didinimo regioninių (pirmiausia VRE) procesų kontekste. Dėl šių priežasčių Rusijos faktorių galima įvardinti kaip vieną iš svarbiausių kintamųjų Baltarusijos strateginių tikslų realizavimo kontekste.

2006 m. Baltarusijos prezidento rinkimai – kas pasikeitė?

Po 2006 m. kovo mėn. įvykusių rinkimų į Baltarusijos prezidento postą Rusijos strateginė reikšmė Baltarusijai tikrai nesumažėjo, veikiau padidėjo. Pagrindinė to priežastis – didėjanti tarptautinės bendruomenės opozicija valdančiajam A. Lukašenkos režimui.

Pažymėtina, jog šių rinkimų metu, kai akivaizdžiai buvo pažeistos tarptautinės rinkimų bei žmogaus teisių normos, A. Lukašenkos pasiektą pergalę pripažino vos kelios valstybės, kurių tarpe skirtinos Kinija, Iranas, Kuba ir, žinoma, Rusija. Savo ruožtu demokratiškasis Vakarų pasaulis, išreikšdamas negatyvią poziciją akivaizdžiai neteisėto A. Lukašenkos perrinkimo klausimu, pasirinko ekonominių ir politinių sankcijų, žymia dalimi padidinusių skirtį tarp Vakarų ir Baltarusijos, kelią.

Tokiomis aplinkybėmis Rusijos kaip vieno iš nedaugelio Baltarusijos strateginių partnerių reikšmė įgauna papildomą atspalvį. Stiprėjančios izoliacijos sąlygomis Rusija tampa bene vieninteliu Baltarusijos ramsčiu regione, galinčiu padėti „perlaukti“ A. Lukašenkai nepalankios Vakarų valstybių politikos bangą.

Iš kitos pusės, minėtų įvykių kontekste Rusija įgyja ir vieno iš svertų, galinčių prisidėti prie A. Lukašenkos režimo vykdomos politikos legitimacijos, vaidmenį. Šios valstybės teikiamos paramos pagrindu, A. Lukašenka gali tikėtis sumažinti gresiančių naujų ES ir kitų valstybių ekonominių sankcijų neigiamą vaisių bei subalansuoti šiuo metu dideliu stabilumu nepasižyminčią šalies ekonominę sistemą. Tikėtina tokios paramos taikymo pasekmė – pagal daugumą reikšmingų parametrų besivystančios Baltarusijos regimybė, galinti patvirtinti A. Lukašenkos režimo vykdomos politikos „efektyvumą“.

Šiame kontekste klausimas gali kilti nebent dėl to, kaip ilgai ir kokiu mastu Rusija bus linkusi prisidėti prie A. Lukašenkos valdomos Baltarusijos „efektyvaus vystymosi“ iliuzijos kūrimo, o tuo pačiu, kaip ilgai jai bus būtinas jau šiuo metu „nepageidautinu (geo)politiniu svoriu“ virstantis A. Lukašenkos režimas?

Vargu ar kas galėtų ginčytis, kad, praradus šios valstybės paramą, A. Lukašenkos režimas neišvengiamai susidurtų su išnykimo grėsme.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.