Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Turkmėnija: įvaizdis yra viskas (1)

Viktoras Denisenko
2009 12 24

Šiandieninę Turkmėniją galima apibrėžti labai paprastai – tai šalis, turinti įspūdingus dujų išteklius, tačiau dauguma jos gyventojų gyvena baisiame nepritekliuje. Šios šalies valdantysis režimas įkūnija net ne autoritarinės ar totalitarinės valdžios, o greičiau klasikinės Rytų despotijos pavyzdį. Kitaip sakant, iš visų posovietinių respublikų ši galbūt mažiausiai pažengė demokratinių žmogaus teisių ir laisvių įtvirtinimo keliu, net, ko gero, parodė stulbinantį regreso pavyzdį. Menki ir silpni demokratijos daigai čia buvo visiškai sutrypti dar 1992–1993 metais.

Tai, kad Turkmėnija tapo rytietiškos pasakos su bloga pabaiga pavyzdžiu, didžiąja dalimi yra vieno žmogaus – Saparmurato Nijazovo – nuopelnas. Atėjęs į valdžią dar sovietmečiu, jis vadovavo šiai respublikai iki pat savo mirties 2006 metų pabaigoje. Praėjusio amžiaus dešimtame dešimtmetyje Turkmėnijoje įsigaliojo savotiškas S. Nijazovo asmenybės kultas, šalies vadovas buvo vadinamas Turkmėnbaši, t. y. „visų turkmėnų tėvu“. 1999 metais jis be didesnių skrupulų paskelbtas šalies prezidentu iki gyvos galvos. Nors S. Nijazovo valdžia visą laiką atrodė monolitinė ir nepajudinama, kai kurie ekspertai nurodo, kad 1998–2004 metais politinis Turkmėnijos stabilumas buvo stipriai susvyravęs (Федоров, 94). Kaip panašiems režimams įprasta, vidinės siauro valdančiojo elito intrigos buvo paženklintos netikėtais areštais ir paslaptingomis mirtimis.

Paslaptinga yra ir paties S. Nijazovo mirtis 2006 metų gruodžio 21 dieną. Pasak oficialiosios versijos, nepakeičiamasis Turkmėnijos lyderis mirė nuo staigaus širdies smūgio. Žinoma, iškart pasklido gandai, kad S. Nijazovas buvo pašalintas pagal slaptų oponentų iš to paties politinio elito sumanymą. Tarp politikos apžvalgininkų ir analitikų yra ir vienos, ir kitos versijos šalininkų. Vieni jų (pavyzdžiui, Арутинян) nurodo, kad politinis Turkmėnijos elitas buvo visiškai nepasiruošęs S. Nijazovo mirčiai, kuri užklupusi netikėtai. Kiti (pavyzdžiui, Федоров), iš esmės analizuodami tuos pačius faktus, nurodo, jog „netekę tėvo“ Turkmėnijos valdžios atstovai veikė pernelyg tiksliai ir apgalvotai. Kaip ten bebūtų, drąsiai galima teigti tik viena – staigi bet kurios uždaros ir nelaisvos šalies lyderio mirtis sukelia kalbas apie galimą sąmokslą; tokių kalbų atsiradimas yra natūralus procesas.

Šiandien Turkmėniją jau beveik trejus metus valdo naujas vadovas – Gurbanguly Berdymuchamedovas. Įdomu tai, kad jis buvo išrinktas per vadinamuosius „alternatyvius“ rinkimus, kai jam teko „susirungti“ dar su penkiais kandidatais. Iš tikrųjų dėl šių rinkimų laisvumo ir demokratiškumo niekam didesnių iliuzijų nekyla, tačiau svarbiausia yra kita: šalies politinis elitas, nusprendęs grįžti prie „imitacinės demokratijos“ elementų, kurių faktiškai buvo galutinai atsisakyta 1999 metais, pasiuntė tikslų signalą (pirmiausia Vakarams), kad Turkmėnija mėgina grįžti į pasaulinės politikos areną ir todėl vėl sutinka priimti tam tikras žaidimo taisykles.

Valdant S. Nijazovui, šalis faktiškai atsidūrė savanoriškoje izoliacijoje. Kraštutinė despotiška valdymo forma stipriai atstūmė Turkmėniją nuo Vakarų pasaulio. Be to, politinis uždarumas, dujų ir naftos ištekliai bei propaguojama „Turkmėnijos neutralumo“ koncepcija leido Ašchabadui pernelyg nepasiduoti ir Maskvos įtakai (įdomu ir tai, kad Rusija beveik niekaip nereaguoja į šiurkščius savo tėvynainių teisių pažeidimus šioje šalyje). 2005 metais Turkmėnija net savotiškai atsiribojo nuo Nepriklausomų Valstybių Sandraugos, pakeitusi savo statusą šioje organizacijoje – ji tapo asocijuotąja nare.

G. Berdymuchamedovo išrinkimas šalies prezidentu buvo vertinamas skirtingai. Iš pat pradžių į jį buvo žiūrima kaip į nelabai patyrusį politiką, tačiau, kita vertus, nereikėtų pamiršti, kad iki S. Nijazovo mirties G. Berdymuchamedovas buvo jau apie dešimt metų išsilaikęs politiniame Turkmėnijos elite ir sėkmingai išvengęs visų vidinių politinių valymų, o tai byloja apie nemenką patyrimą užkulisinių žaidimų srityje ir tam tikrą politinį talentą. Be to, per savo valdymo metus G. Berdymuchamedovas jau parodė savo sugebėjimus. Iš pradžių jo išrinkimas šalies vadovu buvo vertinamas su tam tikru skepsiu – nemažai kalbėta apie tai, kad jis taps savotiška marionete, kurios virveles tampys įvairios šešėlinės politinio elito jėgos, tačiau šiandien galima teigti, jog tos prognozės nepasitvirtino. Dabartinis Turkmėnijos vadovas įrodė, kad yra gana savarankiškas politinis veikėjas, daugmaž susitvarkantis su sistema, kurią paveldėjo iš S. Nijazovo.

Kai paaiškėjo, kad G. Berdymuchamedovas yra visavertis šalies vadovas, su jo asmenybe buvo siejama ir kitų vilčių. Tikėtasi, jog valdžios pasikeitimas gali sankcionuoti realų Turkmėnijos demokratizacijos procesą. Iš tikrųjų ir pats G. Berdymuchamedovas padarė keletą žingsnių, kurie galėjo paskatinti patikėti, kad tai yra įmanoma. Tačiau šiandien konstatuojama, jog tos viltys neišsipildė. Kaip nurodoma, naujoji valdžia atšaukė tik pačius nereikšmingiausius S. Nijazovo sprendimus, kurie „skausmingai atsiliepdavo ir taip sudėtingai visuomenės būklei ir dar labiau gilino techninį Turkmėnijos atsilikimą“ (Федоров, 101). Be to, buvo kiek desakralizuotas (bet nepanaikintas) Turkmėnbaši kultas. Kitaip sakant, įvykdyti tik tam tikri kosmetiniai režimo pokyčiai, svarbiausias jų tikslas buvo pagerinti šalies įvaizdį Vakaruose. O bendra žmogaus teisių ir laisvių situacija, „Human Rights Watch“ duomenimis, Turkmėnijoje lieka katastrofiška. Nors G. Berdymuchamedovas paleido į laisvę kai kuriuos S. Nijazovo epochos politinius kalinius, dauguma jų tebėra už grotų. Be to, realių ar tik numanomų politinių oponentų „medžioklė“ nėra nutraukta, ši praktika nepamiršta.

Bet kurio atveju galima tikėtis, kad šalies įvaizdžio žaidimai tęsis ir toliau. Jau minėjome, kad Turkmėnija ilgą laiką buvo savanoriškoje tarptautinėje izoliacijoje. G. Berdymuchamedovas radikaliai pakeitė šią strategiją. Kaip nurodo Turkmėnijos užsienio reikalų ministerija, šalies užsienio politikos strategija šiandien realizuojama dvišalių susitarimų ir glaudaus bendradarbiavimo su tarptautinėmis organizacijomis pagrindu (http://www.turkmenembassy.ru/?q=node/40). Turkmėnijos suaktyvėjimą užsienio politikos srityje rodo ir G. Berdymuchamedovo vizitų į užsienį bei kitų šalių oficialių atstovų vizitų į Turkmėniją statistika. Remiantis tuo pačiu Turkmėnijos URM pranešimu, 2008 metais šią Centrinės Azijos respubliką aplankė net 422 užsienio šalių ir tarptautinių organizacijų delegacijos, o Turkmėnijos vadovas vyko į 15 oficialių užsienio vizitų (tarp jo aplankytų šalių buvo ne tik artimiausios kaimynės ar panašaus valdymo stiliaus valstybės, bet ir ES narės – Rumunija, Vokietija, Austrija).

Tarp aktualiausių užsienio politikos uždavinių, kuriuos sprendžia G. Berdymuchamedovas, yra ir santykių su artimiausiomis kaimynėmis gerinimas. Odiozinis S. Nijazovas buvo rimtai susipykęs su Azerbaidžanu ir Uzbekija. Su Baku dar praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio antroje pusėje Ašchabadas nesugebėjo pasidalinti Kaspijos jūros sektorių. Diplomatiniai santykiai su Uzbekija nutrūko 2002 metais, kai S. Nijazovas apkaltino šią šalį kišimusi į Turkmėnijos vidaus reikalus. G. Berdymuchamedovui pavyko atkurti santykius su abiem respublikomis, ir tai yra neabejotinas šiandieninio Ašchabado laimėjimas.

Iš tikrųjų Turkmėnijai grįžti į tarptautinės politikos areną nebuvo sudėtinga. Ši šalis turi to, kas domina daugelį – dujų. Skirtingais skaičiavimais, pagal turimas žemės gelmėse dujų atsargas Turkmėnija gali būti net ketvirtoje vietoje pasaulyje po Rusijos, Irano ir Kataro (kuklesniais skaičiavimais – 6–7 vietoje). Tai leidžia Ašchabadui pretenduoti į svaresnį vaidmenį ekonominiuose pasaulio reikaluose. Kaip teigia J. Fiodorovas, „įveikusi ankstesnio režimo sukurtą tarptautinę izoliaciją, Turkmėnija tapo svarbia žaidėja geopolitinėje pietinėje buvusios Sovietų Sąjungos periferijos scenoje“ (Федоров, 91).

Nors ir įkūnijanti kraštutinį despotizmą, Turkmėnija atsiduria skirtingų tarptautinių jėgų interesų centre. Tarp šalių, kurios suinteresuotos Turkmėnijos dujų ištekliais, yra ir Rusija, ir Kinija, ir Vakarų Europos valstybės (Turkmėnijos vaidmuo svarbus įgyvendinant „Nabucco“ dujotiekio projektą). Sugrįžusi į tarptautinę politinę areną, Turkmėnija vis labiau ima suprasti savo galimybes. Be to, atrodo, kad dabartinis politinis Turkmėnijos elitas yra pasiryžęs skirti nemažai dėmesio sąveikai su Vakarais (kol kas labai silpnai) – vargu ar lengvas „demokratizacijos makiažas“, kurį po S. Nijazovo absoliutaus despotizmo epochos demonstruoja G. Berdymuchamedovo režimas, yra skirtas Rusijai ar Kinijai. Be jokių abejonių, tai dekoracija, kurios reikia investicijoms iš Vakarų pritraukti.

Pagrindinė literatūra

1. Human Rights Watch report: Human Rights Reform in Turkmenistan. Rhetoric or Reality? // November 2007, nr. 1.

2. Арутюнян, Саргис. Смерть Туркменбаши и развития вокруг Туркмении // interneto prieiga: http://www.noravank.am/ru/?page=theme&thid=4&nid=550

3. Лукьянов, Федор. Россия вновь опаздывает. Перемены в Туркмении и Белоруссии открывают новый раунд «большой игры» // interneto prieiga: http://www.centrasia.ru/newsA.php?st=1168584900

4. Федоров, Юрий. Туркмения: время перемен? // Индекс безопасности, 2009 nr. 3–4 (90–91), p. 91–113.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras