Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Rusija pristatė Europos saugumo sutarties projektą (4)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2010 01 04

Prieš kurį laiką Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pristatė Europos saugumo sutarties projektą (jį galima rasti adresu <http://www.kremlin.ru/news/6152>). Apie šią sutartį Rusija kalbėjo gana ilgai, tačiau jos tekstas viešam svarstymui buvo pateiktas tik neseniai. Svariausias Maskvos argumentas šiuo atveju yra tas, kad veikiantys euroatlantinės erdvės saugumo mechanizmai (NATO, ESBO ir kiti) yra neveiksmingi, tą tariamai parodė karas Gruzijoje. Todėl Rusija ir imasi iniciatyvos, siekdama sukurti naujus teisinius institucinius galimų konfliktų ir nesutarimų sprendimo rėmus, kurie apimtų strategines platybes nuo Vankuverio iki Vladivostoko.

Kaip mano NVS šalių instituto direktoriaus pavaduotojas V. Žarichinas, Rusijos pusė paruošė gerą dokumentą, kurį galima lyginti su Helsinkio sutartimi. „Po to, kai Europos šalys pasirašys šią sutartį, ESBO turėtų išnykti, ir niekas dėl to pernelyg nenusimins“ , – sako jis. Kita vertus, jo teigimu, sutartis nebus pasirašyta, kol Europoje nebus galutinai išspręsti Kosovo, Abchazijos ir Pietų Osetijos klausimai. Savo ruožtu Strateginių vertinimų ir analizės instituto prezidentas A. Konovalovas priminė, kad, kai pasirašoma bet kokia sutartis, turi egzistuoti bendrų grėsmių supratimas. „Vargu ar tai yra mėginimas primesti Europai įsipareigojimus ginti Rusiją, jeigu mes turėsime nemalonumų Rytuose, – pareiškė jis. – Tačiau pagrindinė sutarties problema yra ta, kad (...) kyla daugybė klausimų: kokia veikla mažina kaimyno saugumą, kas tai nustato, kur skųstis, – ir atsakymų nėra. O nepuolimo principas yra užfiksuotas JT įstatuose.“

„The Wall Street Journal“, komentuodamas D. Medvedevo pasiūlymą, rašė: „Vakarų diplomatai ir analitikai teigia, kad Jungtinėse Valstijose ir kitose NATO šalyse šis projektas bus skaitomas atidžiai ir atsargiai, nes sutartis gali būti panaudota kaip esamų saugumo struktūrų – pavyzdžiui, NATO – destabilizavimo instrumentas.“ Kaip pažymėjo S. Flanaganas iš Vašingtono Strateginių ir tarptautinių tyrimų centro (Center for Strategic and International Studies), ji gali suteikti Rusijai daugiau galimybių blokuoti NATO veiklą savo narių iš Centrinės ir Rytų Europos teritorijoje. Apskritai paėmus, Vakarų reakcija į naują Maskvos iniciatyvą yra šaltai santūri: jie žada sutarties projektą išstudijuoti ir apsvarstyti, bet iš esmės neketina atsisakyti esamos Europos saugumo sistemos, kurios ramsčiai yra NATO, ES ir ESBO.

Įdomiausia yra tai, kad siūloma sutartis iš esmės nėra naudinga pačiai Rusijai. Niekam ne paslaptis, kad Maskva aktyviai bando sustiprinti savo pozicijas Ukrainoje ir Gruzijoje, prieš pastarąją jau panaudojo karinę jėgą. O sutarties 7 straipsnio antrame punkte aiškiai teigiama, kad „sutarties dalyvis gali vertinti karinį kito sutarties dalyvio užpuolimą kaip karinę agresiją prieš jį patį (...) ir turi teisę, užpultam sutarties dalyviui sutikus, suteikti jam būtiną pagalbą, taip pat ir karinę (...)“. Praktiškai tai reiškia, kad, jeigu, pavyzdžiui, JAV, Rusija, Gruzija ir Ukraina prisijungs prie sutarties, Amerika galės be jokių problemų suteikti karinę pagalbą Gruzijai ir Ukrainai (kurios nėra NATO narės), jeigu Rusija užpultų vieną iš šių valstybių. Be to, Rusija sutartyje akivaizdžiai leidžia suprasti, kad NATO plėtra neturėtų vykti be diskusijų su ja. Tačiau pasirašę sutartį Vakarai savo ruožtu gali suabejoti Rusijos veiksmais ŠBO ar KSSO (teoriškai, pavyzdžiui, Irano priėmimas į ŠBO kelia grėsmę JAV saugumui), o Rusijai vargu ar to reikia.

Žinoma, galima teigti, kad Maskvai galimybė kontroliuoti NATO plėtrą yra svarbesnė už ką tik minėtus minusus. Tačiau, net jeigu Vakarų valstybės sutiktų pasirašyti sutartį, jos a) galės pareikšti, kad Aljanso plėtra „rimtai neliečia“ Rusijos interesų (jie ir dabar teigia, kad ji nėra nukreipta prieš Maskvą); b) sutartyje numatyta, kad visi sprendimai turėtų būti priimami konsensusu, o jis yra labai abejotinas (Rusija versus Vakarai); c) kaip problemos sprendimo mechanizmas sutartyje yra numatyta konferencija, ir jos sprendimai yra privalomi, tačiau jokios sankcijos už sprendimų pažeidimą nėra numatytos. Taigi, net jeigu Vakarų valstybės pasirašytų sutartį, tai dar nereiškia, kad ji leistų Rusijai sustabdyti NATO plėtrą.

Trumpai sakant:

1. Sutartis yra palyginti neapibrėžta (pavyzdžiui, ką reiškia – veiksmai, „rimtai paliečiantys“ sutarties dalyvių interesus?);

2. Vakarų reakcija į ją yra gana skeptiška, ir vargu ar ji bus pasirašyta;

3. Sutartis iš esmės yra nenaudinga pačiai Rusijai.

Pagaliau, paskutiniame (14) sutarties projekto straipsnyje rašoma: „Kiekvienas dalyvis turi teisę pasitraukti iš šios sutarties, jeigu jis nuspręs, kad išskirtinės aplinkybės, susijusios su šios sutarties turiniu, kelia grėsmę jo svarbiausiems interesams.“ Perskaičius šį punktą, iš karto ateina nusivylimas, ir iki tol buvęs silpnas entuziazmas dingsta galutinai. Kitaip tariant, tarptautinė politika rėmėsi, remiasi ir remsis realizmo paradigmos principais, o tai reiškia, kad, kai tik sutartis taps nenaudinga, Rusija iš jos pasitrauks pirmoji (kaip kad Amerika pasitraukė iš 1972 m. PRGS sutarties). Tai kam tada reikalingi visi šie žaidimai?

Manytina, kad Rusijos tikslas šiuo atveju yra labai paprastas. Jį tiksliai suformulavo fondo „Peterburgo politika“ prezidentas M.  Vinogradovas. Jo teigimu, Maskvos iniciatyva gali tapti jos „papildomu koziriu santykiuose su ES [ir JAV]: mes siūlėme, jūs atsisakėte“. Kitaip tariant, Rusija puikiai supranta, kad sutartis yra iš anksto pasmerkta: Vakarai jos niekada nepasirašys, nes ji yra jiems akivaizdžiai nenaudinga. Tačiau jų faktinis atsisakymas ir yra tai, ko Maskva siekia, kad dar kartą galėtų pareikšti, kokia „nekonstruktyvi“ yra Amerika ir Europa; dar daugiau, jeigu jos nenori pasirašyti tarpusavio pasitikėjimu pagrįstos sutarties, vadinasi, laiko Rusiją priešu ir puoselėja jos atžvilgiu agresyvius planus, kurių nenori atsisakyti.

Todėl svarbiausia Vakarų užduotis yra „permesti kamuolį“ į Rusijos pusę, t. y. parodyti, kad veikiantys euroatlantinio saugumo mechanizmai yra veiksmingi, o jeigu Rusija mano priešingai, tai tikriausiai dėl to, kad pati elgiasi nekonstruktyviai ir taip griauna tarpusavio pasitikėjimo pamatus.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 4)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (33)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras