Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kieno istorija – to ir valdžia? (1)

Marius Ėmužis
2010 01 06

Ukraina metų pradžioje rinks naują prezidentą. Realiausi pretendentai laimėti rinkimus yra vyriausybės vadovė Julija Tymošenko ir opozicijos lyderis Viktoras Janukovyčius, o dabartinis prezidentas Viktoras Juščenka didelių šansų būti išrinktas antrajai kadencijai neturi.

Šie rinkimai itin svarbūs tolesnei valstybės raidai, nes nuo to, kokios politikos laikysis išrinktasis prezidentas, priklausys Ukrainos ateitis ir užsienio politikos kryptis – ar Vakarai, ar Rytai, ar Rytai ir Vakarai. Politikos apžvalgininkas iš Maskvos A. Malašenka rašo, kad Europa supranta, jog Ukraina nuo jų niekur nepabėgs ir nesvarbu, kas taps jos prezidentu, vis tiek joje bus stengiamasi išlaikyti stiprius saitus su senuoju kontinentu.

Tačiau yra vienas svarbus aspektas: nuo to, kuria politine linkme kryps prezidento politika, priklausys labai opūs Ukrainos vidaus gyvenimo klausimai: rusakalbių mažumos galimybė įteisinti rusų kalbą kaip antrąją valstybinę, taip pat Krymo pusiasalio ir čia esančios Rusijos laivyno bazės tolesnis likimas po 2017 metų, kai pasibaigs nuomos sutartis.

V. Juščenka aiškiai yra provakarietiškas politikas, net kai kur prasiveržia jo antirusiškos nuostatos (arba tiesiog stiprus vien Ukrainos interesų paisymas), jis nori atitaisyti istorines klastotes, kurias paskleidė Rusijos imperija bei Sovietų Sąjunga ir palaiko dabartinė Rusija. Neseniai aukščiausioji Rusijos valdžia yra pasakiusi, kad su dabartine Ukrainos vadovybe (suprask – prezidentu V. Juščenka) bendradarbiauti neįmanoma. V. Janukovyčius yra atvirkštinis V. Juščenkos variantas – lyg ir ukrainietiškas politikas, tačiau orientuojasi labiau į Rusiją nei į Vakarus, į ES stipriai nesiveržia, jo „Regionų partija“ gana atvirai draugauja su valdančiąja Rusijos partija „Vieningoji Rusija“. Jis buvo pakviestas skaityti pranešimą šios partijos suvažiavime, be to, kalbama, kad per praėjusius prezidento rinkimus Rusija rėmė V. Janukovyčių ir tam tikslui paklojo gana apvalią sumą, tad dabar šis lyg ir yra skolingas buvusiems rėmėjams. Dabartinė Ukrainos ministrė pirmininkė J. Tymošenko šiame trio turbūt būtų centre, jos politika balansuoja tarp Vakarų ir Rusijos. Nesenai įvykusiame jos ir V. Putino susitikime Rusijos premjeras lyg ir leido suprasti, kad J. Tymošenko yra tinkama kandidatė į Ukrainos prezidento postą, nes „su ja galima tartis ir kalbėtis“.

Tarp Rusijos ir Ukrainos jau gana seniai vyksta tam tikri ginčai dėl istorijos, neretai pasiekiantys valstybių vadovus, istorija gana sumaniai naudojama ir politiniams tikslams, antraip jai nebūtų skiriama tiek valdžios dėmesio. Visas Ukrainos istorijos „surusinimas“ prasidėjo Rusijos imperijos laikais, kai iškilesnių ukrainiečių istorikų ir tautinės kultūros formuotojų dar nebuvo. Kijevo Rusia ir kazokai buvo laikomi Rusijos istorijos dalimi (toks rusų supratimas beveik nesikeičia iki šiol), be to, istoriniai įvykiai traktuoti iš rusų tautos pozicijų. Kaip rašo užsienyje dirbantis ukrainiečių istorikas S. Jekelčykas, netgi XIX a. daug ukrainiečių save suvokė kaip rusų tautos atšaką. Pirmasis ukrainiečių istoriją nuo rusų atskyrė M. Hruševskis XIX amžiaus pabaigoje, tačiau sovietmečiu ši istorija vėl buvo sujungta, ukrainiečių tauta pristatoma kaip jaunesnioji rusų tautos sesė, kuriai reikėjo vadovauti revoliucijos kovose ir kuriant socializmą. Po nepriklausomybės atkūrimo 1991 metais vakarinėje šalies dalyje gana sėkmingai vyko ideologinė desovietizacija, tačiau tiek Kijeve, tiek rytinėje Ukrainos dalyje vis dar stovi Lenino paminklai, tebėra gajos sovietinės šmėklos. Kartu su ideologine gyventojų desovietizacija prasidėjo ir istorijos desovietizacija bei jos tautinimas, tačiau tokie veiksmai oficialiosios valdžios paramos sulaukė tik po „oranžinės revoliucijos“.

Nuo pat nepriklausomybės atgavimo Ukrainos istorikai stengėsi ne tik pakoreguoti tam tikrų faktų interpretaciją, bet ir sukurti nacionalinę istorijos koncepciją, atsiriboti nuo sovietinių sampratų, kurios aukštino socialinius ir ekonominius aspektus ir visiškai pamiršdavo (aišku, tai darė specialiai) nacionalinius aspektus. Nacionalinė Ukrainos istorikų mokykla istoriją traktuoja kaip nuolatinius bandymus sukurti tautinę valstybę, o sovietinė mokykla pateikdavo kaip Rusijos istorijos dalį. Pagal naujas koncepcijas keičiasi ir istorinių asmenybių, tokių kaip Bohdanas Chmelnickis, traktavimas. Sovietiniai istorikai jį vaizdavo kaip rusų ir ukrainiečių tautų vienytoją, o Ukrainos nacionaliniai istorikai laiko jį nepriklausomos kazokų valstybės įkūrėju ir Tėvynės patriarchu, Perejeslavlio sutartis vertinama kaip diplomatinis manevras (nepavykęs) sąjungininkams kovai su lenkais pritraukti, taip oponuojant tiek oficialiosios Rusijos, tiek ir sovietinių istorikų nuomonei, kad ši sutartis suvienijo rusų ir ukrainiečių tautas. Panašiai atsitiko ir su Poltavos mūšio bei I. Mazepos vertinimu. Rusai pergalę Poltavos mūšyje sieja su savo galios didėjimu ir imperijos stiprėjimu, o ukrainiečiai tai laiko savo nepriklausomybės vilčių palaidojimu. Panašiai yra ir dėl Konotopo mūšio, kuriame ukrainiečių etmonas su armija nugalėjo rusus. Anksčiau šis įvykis visiškai nebuvo minimas, nes kirtosi su nuomone, kad ukrainiečių ir rusų tautos visada buvo viena kitai draugiškos. 350-osioms mūšio metinėms paminėti ruošta gana nemažai renginių, ir Rusijos užsienio reikalų ministerija apkaltino Kijevą, kad šis naudoja mūšio istoriją antirusiškoms tendencijoms propaguoti.

Kai kurių Ukrainos organizacijų ir asmenų veikla Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais taip pat yra didelių ir aštrių ginčų objektas: tokie veikėjai kaip Romanas Šukevičius ar Stepanas Bandera Ukrainoje laikomi patriotais ir didvyriais, o rusams jie nacionalistai ir fašistai. Ukrainos nacionalistų organizacija ir Ukrainos sukilėlių armija vertinamos kaip nacistinės organizacijos, nors iš tiesų jos kovėsi už nepriklausomą Ukrainos valstybę (neretai žiauriais metodais) su visais, kurie tam priešinosi (deja, šešėlis dėl kolaboravimo su naciais krinta – tad tai tyrinėtinas klausimas).

Pakitęs istorijos vertinimas tikrai nėra kas nors keisto, nes dėl Ukrainos istorijos sampratos pokyčių (perėjimo prie nacionalinės koncepcijos) keičiasi ir asmenybių bei įvykių traktavimas. Visa tai pykdo oficialiąją Rusijos valdžią ir paprastus rusus, kurie keikia tokias istorines „klastotes“, greičiausiai nesuprasdami, kad ukrainiečiai istoriją rašo iš savo pozicijų ir turi tam visą teisę. Teko skaityti 2008 metais išleistą knygą „Ukrainos banderizacija: didelis pavojus Rusijai“, kurioje teigiama, kad tolesnė „banderizacija“ greitai pavers šią šalį grėsminga ir pavojinga Rusijai, be to, knygos anotacijoje rašoma: „metas pasakyti tiesiai – tolesnė Ukrainos banderizacija yra grėsmė kilti atviram konfliktui tarp kitados buvusių broliškų tautų“. Ukrainos ir Rusijos istorija yra glaudžiai susieta, todėl ukrainiečių bandymas atsiskirti ir kurti nacionalinę istoriją, taip sakant, ieškoti ukrainiečių pozicijų Ukrainos istorijoje, automatiškai sukuria konfliktus su rusais, kurie mano, kad faktų interpretacijos pakeitimai yra daromi specialiai, siekiant įgelti Rusijai.

V. Juščenka ir jo politikos šalininkai visiems šiems procesams suteikė oficialumo ir mėgina, kaip sakė žurnalistas A. Čekuolis, išgryninti Ukrainos istoriją ir atsiriboti nuo sovietinės praeities. Ukrainos prezidentas ne kartą buvo giriamas už tai, kad į dienos šviesą iškėlė istorinius klausimus, tai net laikoma didžiausiu jo nuopelnu (cituota „Time“ žurnale 2009 05 22). Taip grindžiamas pamatas naujai, nacionalinei ir vakarietiškai Ukrainos istorijai (nors ir nutylint kai kuriuos tokios istorijos formavimui nepalankius momentus), ir čia nėra nieko nuostabaus: Vakarai, nors ir nevieningai, pripažįsta „holodomorą“ (1932–1933 metų badmetį Ukrainoje, manoma, tyčia sukeltą Stalino režimo) kaip genocidą, be to, Vakarai nesikėsina į Ukrainos istorinę atmintį, suvokia šią šalį kaip atskirą istorinį subjektą ir t. t. Lietuva ir Lenkija dabar nesikėsina į Ukrainos teritoriją (nors kadaise dalis Ukrainos žemių priklausė šioms valstybėms), o palaiko jos demokratizacijos procesą ir padeda žengti narystės ES ir NATO link. Rusija viską daro atvirkščiai ir, kaip jau minėta, siunta dėl „akivaizdžių istorijos klastojimo atvejų“ –net sukurta speciali prezidentinė komisija, kuri tirs antirusiškas istorijos „klastotes“, ir, atrodo, tirti bus ką, nes ne tik istorikai, bet ir aukščiausi abiejų valstybių pareigūnai neretai įsitraukia į batalijas, kurios, atrodytų, turėtų rūpėti tik istorikams. Istorijos politizavimas ypač akivaizdus Donbaso klausimu: tiek politikai, tiek ir istorikai ginčijasi, kam turi priklausyti šis galingas pramoninis Ukrainos regionas, kuriame gyvena rusų tautinė mažuma.

Galima drąsiai sakyti (nebūsim novatoriai): „Kieno valdžia – to ir istorija“, viskas teisinga, bet pažvelkime, kodėl valdžiai naudinga ta istorija, ir galbūt šią tezę galėsime apversti aukštyn kojom. Visi „ukrainizacijos“ veiksmai ir mėginimas pritraukti Ukrainos rusų diasporą (17 proc. gyventojų) ir rusiškai kalbančius ukrainiečius (per gyventojų surašymą rusų kalbą kaip pagrindinę deklaravo 29,6 proc. gyventojų) yra siekis ne paprastai vienyti tautą, o vienyti ją provakarietiškos politikos pagrindu, taip užsitikrinant politikams svaresnę paramą. Tad ar nebūtų galima teigti, kad Ukrainos atveju yra taip: „Kieno istorija – to ir valdžia“? Nereikia pamiršti ir to, kad istorija yra pirmasis žingsnis į tautinį tapatumą ir tik po jo seka kultūrinis susivokimas ir kiti su tautiškumu susiję dalykai. Juk V. Juščenka ir jo šalininkai bei vakarietiški Ukrainos istorikai bandė paneigti Rusijos istorikų skleidžiamas tiesas ne tik iš patriotinių ar nacionalistinių paskatų, bet ir vedini aiškaus noro, kad ta tautos dalis, kuri tebėra suklaidinta sovietinės istorijos, suprastų, jog Ukraina istorijoje visada buvo su vakarietiškais subjektais: LDK, Lenkija, Austrija-Vengrija, o į Rusijos imperijos sudėtį pateko priespaudos keliu. Suvokti Rusijos vietą Ukrainos istorijoje yra itin svarbu, nes tai, kaip šitai nušviečiama, formuoja ukrainiečių požiūrį į Rusiją šiandien. Negana to, jeigu pavyktų tuos gyventojus, kurie yra euroskeptikai ir nusiteikę prorusiškai, įtikinti, kad Sovietų Sąjunga atnešė ne tik modernizaciją, bet ir tautinę, kultūrinę priespaudą bei represijas, tie žmonės imtų kitaip žiūrėti į SSRS ir tuo pačiu į dabartinę Rusiją, kurioje gajos sovietinės istorijos reabilitavimo tendencijos ir sovietinis kultas. Nepritariu visiškam sovietinės istorijos pasmerkimui, tačiau ir aukštinti jos (ypač stalininių metų) nereikėtų.

Aišku, absoliutinti nuomonės, kad istorija ir jos „vakarietizavimas“ toks svarbus valdžiai, nevertėtų, tai tik viena iš tendencijų (tokiuose veiksmuose galima įžvelgti netgi dar didesnį tautos skaldymą). Vis dėlto sutikime, kad tarp rusų ir ukrainiečių istorijos, kalbos ir kultūros nėra tokio didelio skirtumo (tiksliau, jo nemato paprastas žmogus) kaip tarp rusų ir lenkų (ar kitų vakarų slavų) ir neretai galima žmogų sugluminti, įteigti (pasitelkiant istoriją, kultūrą, populiariąją muziką, humoro laidas ir kiną), jog jis yra visiškai kitos tautos „brolis“. O tada ukrainietis su šypsena veide varnelę būsimuose prezidento rinkimuose pažymėtų ties V. Janukovyčiaus, I. Bogoslovskos ar P. Symonenkos pavarde (visi jie yra kandidatai į Ukrainos prezidentus, gana priešiški V. Juščenkai ir turintys prorusiškų nuostatų). Pavyzdžiui, P. Symonenka ne tik atvirai neigia „holodomorą“ buvus suplanuotą genocidą, bet ir sako, kad jokio bado Ukrainoje 1932–1933 metais apskritai nebuvo. Tiesa, jo šalininkų Ukrainoje būtų ne daugiau kaip 5 procentai (sprendžiant pagal balsavusiųjų už jo partiją skaičių parlamento rinkimuose prieš porą metų).

Apibendrinant galima konstatuoti, kad istorijos traktavimas ir naudojimas politinei kovai šiame regione vaidina svarbų vaidmenį. Rusija ją pasitelkia kaip priemonę savo geopolitiniams tikslams įgyvendinti. Ukraina į tai atsako mėginimais paneigti „surusintą“ istoriją ir sukurti savą istorijos koncepciją, stengdamasi atsiriboti nuo Rusijos įtakos ir „ukrainizuoti“ rytinius ir pietinius šalies regionus, kad susikurtų dar stipresnį galimos integracijos į euroatlantines organizacijas placdarmą ir palaikymą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras