Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Opozicija Rusijoje: dabartis ir ateitis

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2006 07 25

Reikia bandyti būti stipriais net tada, kai prieš tave yra kovojama

Sergejus Mitrochinas (Jabloko)

Rusijos opozicijos padėtis šiuo metu yra nepavydėtina. Jos atstovai dažnai mėgsta kartoti, kad esama valdžia yra neefektyvi ir galiausiai žlugs, tačiau būtent esama valdžia (pirmiausia prezidentas) turi pakankamai plačią visuomenės paramą, o tiek kairioji, tiek dešinioji (ypač dešinioji) Rusijos opozicija yra kritinėje būsenoje (apklausos rodo, kad dešinieji, esant 7 proc. slenksčiui, šiandien nepraeina į Dūmą, ir patys jų lyderiai tai pripažįsta). Kyla natūralus klausimas – kokios yra tokios situacijos priežastys? Jų yra keletas.

Pirma, opozicija yra susiskaldžiusi. DJS (Dešiniųjų Jėgų Sąjunga) ir „Jabloko“ vis bando ir niekaip negali susivienyti. Pažymėtina, kad pačioje DJS egzistuoja kelios konkuruojančios pozicijos. Viena vertus, kaip pareiškė Borisas Nemcovas, yra skirtumas tarp tų, kurie mano, kad reikia bendradarbiauti su Kremliumi, siekiant patekti į Dūmą, ir nekonformistų. Kita vertus, kaip viename iš savo interviu pasakė Grigorijus Javlinskis, DJS yra grupė tikrų liberalų-demokratų ir norintys grįžti prie Boriso Jelcino oligarchinės Rusijos. Nėra vieningi ir kairieji.

Antra, ir to negalima paneigti, opozicija Rusijoje, jeigu ir nėra persekiojama, tai tikrai yra spaudžiama. Valdantis režimas pagrinde ignoruoja Rusijos opozicionierius kaip politinius „invalidus“, bet kai tik pamato konstruktyvaus jų bendradarbiavimo užuomazgas, griebiasi senos patikimos taktikos „skaldyk ir valdyk“ bei tiesioginio spaudimo. Kita vertus, jam būtų naudinga valdoma opozicija (tam, kad ne toks ryškus būtų Rusijos autoritarizmas ir kad valdžios partija „Vieninga Rusija“ neprarastų dinamikos), tačiau demokratinėms jėgoms kolaboravimo su valdžia pozicija yra beviltiška, nes (a) Kremlius tik įsakinėja, bet ne žaidžia pagal taisykles ir (b) net jis negali garantuoti dešiniems praėjimo į Dūmą dėl jų katastrofiškai mažo reitingo. Tad vienintelis kelias yra kova.

Trečia, tiek dešiniosios, tiek kairiosios Rusijos opozicijos problema yra aiškiai suformuluotos alternatyvios programos nebuvimas („Vieninga Rusija“ kada reikia yra liberali, o kada reikia sociali, t.y. ideologiškai universali, kas apsunkina oponentų galimybes sukurti išskirtinę programą) ir tie patys, arba save didžiąją dalimi diskreditavę arba nieko nepasiekę, veidai. Pastarasis programos ir lyderių aspektas, kaip rodo sociologinės apklausos Rusijoje, yra lemiamas, aiškinant opozicijos nepopuliarumą žmonių tarpe.

Už ir prieš

Kaip opozicija, visų pirma dešinioji, ruošiasi spręsti šias problemas? Borisas Nemcovas (DSJ), būdamas demokratų susivienijimo DSJ rėmuose komisijos vadovu, siūlo sekančius vienijimosi principus:

  • Pirma, opozicinių partijų ir judėjimų lyderiai turi suvokti, kad nei vienas iš jų neturi galvoti, kad jis yra tas vienintelis, kurį myli tauta ir aplink kurį reikėtų vienytis. B. Nemcovo nuomone, toks supratimas dešinių opozicionierių tarpe atsiranda. Kita vertus, pavyzdžiui G. Javlinskis siūlo demokratams vienytis „Jabloko“ pagrindu. Tad apie kažkokį ambicijų atsisakymą kalbėti, atrodo, dar anksti.
  • Antra, turi būti plati demokratinė koalicija, o ne kelių partijų būrelis. Šiame kontekste verta aptarti kairės ir dešinės opozicijos susivienijimo perspektyvas. Minėtas B. Nemcovas sunkiai įsivaizduoja bendradarbiavimą su komunistais, kuriems Leninas, Stalinas ir Miloševičius yra didvyriai. Kaip teigia B. Nemcovas, liberalių pažiūrų žmonėms būtų praktiškai neįmanoma paaiškinti, kodėl jie turėtų balsuoti už tokią neaiškios spalvos masę. G. Javlinskis mano: „Susivienyti prieš nėra didelė problema. Svarbiau ir sunkiau yra susivienyti už". Čia reikėtų pažymėti, kad Rusijos komunistinės partijos gretose, silpnėjant tradiciniam Genadijaus Ziuganovo komunistiniam pradui atsiranda taip vadinami „naujieji raudonieji“ (New Reds: Anatolijus Baranovas, Antonas Surikovas, Aleksejus Kondaurovas ir kt.), kurie yra pasiruošę susijungti su dešiniaisiais (veda dialogą su G. Kasparovu) prieš esamą režimą, galbūt, buriantis aplink Michailą Kasjanovą. Iš tikrųjų nėra nieko baisaus, kad Rusijos opozicinė kairė ir dešinė susivienytų per rinkimus (tuo labiau, kad kairieji kol kas dar praeina į Dūmą), kad, pasinaudodami valdžia, galėtų susikurti sąlygas sąžiningai politinei konkurencijai, bet „naujieji raudonieji“ labiau primena UAB „Darbo partija“ negu kairios ideologinės pakraipos politikus. Todėl analizuoti juos idėjiniame lygmenyje neverta.
  • Tačiau čia iškyla trečias momentas, minimas B. Nemcovo. Jis mano, kad suvienytos opozicijos lyderiu turi būti populiariausias žmonių tarpe žmogus. M. Kasjanovo kandidatūra šiame kontekste neatrodo labai perspektyvi. Irina Chakamada mano, kad M. Kasjanovo nemėgsta Kremlius, todėl susidėti su juo daugeliui (visų pirma tiems, kurie nori tartis su Kremliumi) reiškia iškasti sau duobę. Čia viskas ir baigiasi. Be to, kaip teigia G. Javlinskis, jis sunkiai įsivaizduoja M. Kasjanovą revoliucinio vado, kuris kažką šturmuoja, vaidmenyje (vedant paraleles su Viktoru Juščenka ir kalbant apie galimą „oranžinę“ revoliucijoje Rusijoje 2008 m.). Pagaliau radikaliai provakarietiška M. Kasjanovo pozicija atstumia nuo jo paprastus žmones.

Tokiu būdu M. Kasjanovas kaip opozicijos (dešinės ar suvienytos) netinka. Tačiau siūlymas ieškoti visiškai naujų lyderių irgi nėra visai pagrįstas. Kaip tiksliai pastebėjo dabartinis DSJ vadovas Nikita Belich, lyderiai neatsiranda iš niekur. Todėl turi dirbti tie žmonės, kurie yra. Svarbiausia, jo manymu, yra aiškiai suformuluoti išskirtinę alternatyvią programą. B. Nemcovo nuomone (kalbant supaprastintai), jos pagrindu galėtų tapti europietiškos Rusijos idėja, kardinaliai priešinga Vladimiro Putino kuriamam azijietiškam kapitalizmui: „Mes už Rusijos įstojimą į ES ir euroatlantines struktūras, konkrečiai taip“. Su tokia pozicija iš esmės sutinka ir G. Javlinskis, kuris teigia: „Svarbu, kad nugalėtų šiuolaikinės europietiškos valstybės kūrimo idėja“. Kitaip tariant, išryškėja įdomus momentas: gali įvykti grįžimas prie istorinės slavofilų (dabar eurazistų) ir taip vadintų zapadnikų priešpriešos. Tokiu būdu mes susidurtume su Rusijos politinės kultūros ypatybe, kad politinės partijos joje konkuruotų ne politinių ideologijų, bet civilizacinio apsisprendimo pagrindu.     

Toks politinės diferenciacijos principas yra žingsnis atgal demokratinės politinės sistemos kūrimo prasme, tačiau ar turi Rusijos dešinė opozicija kitą pasirinkimą?

Opozicija ir tauta

Kitaip suformulavus klausimą, ar gali dešinieji vis dar patraukti žmonių dėmesį liberalios demokratijos lozungais? Atrodo, kad jie patys jau tuo netiki.

Kad būtų aišku, kodėl taip yra, pradėti reikėtų nuo to, kad, kaip rodo sociologinės apklausos, Rusijos piliečiai apskritai nelabai vertina opoziciją kaip politinės sistemos atributą. Daugiausiai, ką, jų manymu, galėtų daryti opozicija, tai nurodyti valdžiai jos klaidas (įdomu, kad faktiškai tai yra V. Putino ir jo bendražygių nuomonės apie opozicijos vaidmenį Rusijos politiniame gyvenime atspindys), bet neformuluoti savo programą. O jeigu valdžia dirba gerai, tai opozicija visai yra nereikalinga.

Kaip ten bebūtų, paskutiniame XX a. dešimtmetyje opozicija Rusijoje vis tik išvedė žmones į gatves. Tačiau šis dešimtmetis tapo neišnaudoto istorinio Rusijos sudemokratinimo šanso laikotarpiu. Demokratiniai lyderiai diskreditavo save ir demokratiją kaip valdymo formą rusų akyse, padarydami iš jos keiksmažodį (дерьмократия).

Didžiausia demokratų nuodėmė buvo ta, kad jie susilpnino valstybę ir atėmė iš žmonių galimybę didžiuotis jos stiprybe, kaip tai buvo SSRS laikais. V. Putinas, atėjęs į valdžią su pergalingu lozungu „pribaigti tualete“ (мочить в сортире), per savo valdymo metus sugebėjo tą prarastą pasididžiavimo jausmą prikelti ir didesnei daliai žmonių nėra svarbu, kad tai buvo padaryta (ir yra daroma) demokratinių individo teisių ir laisvių ribojimo bei ekonomikos suvalstybinimo sąskaita. Ir čia mes priartėjame prie esminės demokratijos (atitinkamai ir demokratinės opozicijos) problemos Rusijoje: rusams svarbesnė yra pozityvioji (socialinių garantijų) laisvė ir valstybės stiprybė negu perspektyva būti „alkanais, bet laisvais“, kuri jiems po krizinio dešimtmečio asocijuojasi su demokratija ir jos šalininkais.

Pažymėtina, kad jeigu SSRS žlugimo metu šis įsitikinimas buvo susvyravęs, tai po 1991-1999 m. anarchijos jis tik sustiprėjo. Tokiu būdu demokratinių jėgų Rusijoje krizė yra ne autoritarų laimėjimo, bet jų pačių pralaimėjimo išdava.

Šiame kontekste prasmingas atrodytų dešiniųjų grįžimas prie europietiškos/eurazistinės Rusijos idėjos, taip, netiesiogiai (nes europietizacija lygu demokratizacija), nevartojant įgrisusio žmonėms „demokratijos“ termino, siekiant savo principinio išskirtinio tikslo – demokratinės Rusijos.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (4)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (10)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (53)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras