Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Šiaurės šalių vaidmuo Baltijos valstybių saugume

Kristina Puleikytė
2006 07 24

Šaltojo karo pabaiga ir prasidėję dezintegraciniai procesai Sovietų Sąjungoje atvėrė galimybės Šiaurės šalims aktyviai įsitraukti į naujai susikūrusių Baltijos valstybių problemų sprendimą, o taip pat atvėrė galimybę šių šalių glaudesniam bendradarbiavimui. Apskritai, SSRS žlugimas atvėrė duris Šiaurės šalims veikti nepriklausomai nuo Baltijos valstybių, iškilusių kaip pagrindinė veikimo erdvė. Po nepavykusio pučo Maskvoje, Danija ir Islandija pripažino Baltijos valstybes 1991 m (pirmosios, pripažinusios šias valstybes). 1993 – 1994 m., išvedus Rusijos karinius dalinius iš Baltijos valstybių teritorijos, išorinis spaudimas Šiaurės šalių politikai šių valstybių atžvilgiu dar labiau sumažėjo.

Baltijos valstybėms atkūrus nepriklausomybę, Šiaurės šalys pirmiausia ėmė fokusuotis ties Estijos, Latvijos ir Lietuvos suvereniteto ir valstybingumo įtvirtinimu bei stiprinimu. Šiaurės šalių parama ėmė reikštis tiek per finansinę, tiek per materialinę (t.y. įrangos, ginkluotės ir pan.) pagalbos teikimą. Šiaurės šalys pagalbą Baltijos valstybėms teikia tiek daugiašaliu būdu, tiek dvišaliais susitarimais. Daugiašalė parama teikiama per tokias institucijas kaip Šiaurės šalių įsteigta Šiaurės Taryba ir Baltijos jūros valstybių taryba (BJVT). Dosniausios dvišalės pagalbos donorės buvo ir yra Danija su Švedija, o tuo tarpu Suomija didžiausią dėmesį teikia Estijai. Norvegija pakankamai ilgą laikotarpį nerodė didelio susidomėjimo parama Baltijos valstybėms, laikydamasi „Rusija pirmiau“ (Russia first) politikos.

Šiaurės šalių parama Baltijos valstybių saugumui

Po Rusijos kariuomenės išvedimo, Šiaurės šalys tiesiogiai rėmė Baltijos valstybių saugumo ir gynybos politiką tiek finansine, tiek materialine parama. Rėmė tokius projektus kaip Baltijos valstybių taikos palaikymo pajėgų (BALTBAT), oro erdvės stebėjimo ir kontrolės (BALTNET), Baltijos valstybių išminuotojų eskadrono (BALTRON) ir gynybos koledžo (BALTDEFCOL) kūrimas. Taigi parama Baltijos valstybių saugumui pasireiškė kaip pagalba Baltijos valstybėms kuriant individualias bei bendras gynybines struktūras ir sprendžiant „minkštojo“ saugumo problemas. Taip Šiaurės šalys pamažu prisiėmė atsakomybę už Baltijos valstybių saugumą bei stabilumą. Šiaurės šalys anaiptol nebuvo įsitikinusios, jog parama Baltijos valstybėms turi būti išskirtinis tik jų vaidmuo, skatindamos ir kitas Vakarų Europos valstybes atkreipti dėmesį į Baltijos valstybių problemas.

Nuo XX a. 10 dešimtmečio vidurio, kai Baltijos valstybės aiškiai deklaravo siekį tapti ES ir NATO narėmis, Šiaurės šalys ėmė remti jų tokius integracinius siekius. ES valstybės-narės Danija, Suomija ir Švedija su tam tikru pasisekimu bandė paveikti vieningą ES politiką Baltijos valstybių atžvilgiu. Šiaurės šalių parama Baltijos valstybių stojimui į ES siejama ne tiek su ekonominiais išskaičiavimais, kiek su „moraline ir istorine pareiga“. Ketvirtoji ES plėtra buvo įvardijama kaip istorinis šansas ES padėti užtikrinti stabilumą ir saugumą Europoje ir kartu didžiulė galimybė ne tik Baltijos, bet ir Rytų bei Vidurio Europos valybėms. Netgi Norvegija, neesanti ES narė, rėmė Baltijos valstybių integracinius siekius. Pagalba, pasiruošti narystei ES, buvo teikiama tiesiogiai ir netiesiogiai, buvo inicijuojamos įvairios programos tiek Šiaurės Tarybos (bendradarbiavimo tarp Šiaurės šalių institucija), tiek individualiai atskirų šalių.

Be to, Danija, NATO narė, aktyviai palaikė Estijos, Latvijos ir Lietuvos tikslą tapti NATO narėmis 1997 m. NATO viršūnių susitikime Madride Danija siekė, jog oficialiame pranešime būtų specialus užsiminimas apie Baltijos valstybių kandidatūrą. Nebuvo sulaukta palaikymo iš kitų NATO narių, tačiau Danijos tokia pozicija Baltijos valstybių atžvilgiu buvo palaikoma kitos NATO narės – Norvegijos. Šiaurės šalys ne tik teikė pagalbą Baltijos valstybių pasirengimui stoti į NATO ir ES, bet ir buvo šių valstybių „advokatės“ šiose Vakarų saugumo ir ekonominėse struktūrose.

Šiaurės šalys rėmė bendrus Baltijos valstybių gynybos projektus, kurių tikslas buvo padėti pasiruošti narystei NATO. BALTBAT, kuris buvo sukurtas siekiant paruošti Baltijos valstybių karius bendros taikos palaikymo misijoms, vadovaujanti remianti valstybė buvo Danija, o BALNET, kuris buvo įkurtas siekiant koordinuoti visų trijų Baltijos valstybių bendrą karinę ir civilinę oro erdvės stebėjimą ir kontrolę, vadovaujanti remianti valstybė – Norvegija.

Atkūrusios nepriklausomybę, Baltijos valstybės rėmėsi tradiciniu požiūriu į saugumą, manydamos, jog kolektyvinė gynyba gali išspręsti jų saugumo problemas. Tuo tarpu Šiaurės šalių saugumo diskurse dominavo „minkštojo“ saugumo problemos, tokios kaip aplinkos teršimas, nelegali migracija, tarptautinis organizuotas nusikalstamumas ir pan. Įsitraukdamos į Baltijos valstybių saugumą, Šiaurės šalys aktyviai bandė pakeisti tokį Baltijos valstybių politinio elito mąstymo būdą ir įnešė savo indėlį platesniam saugumo koncepcijos suvokimui, kuris atitinka Šiaurės šalių požiūrį į saugumą po Šaltojo karo pabaigos.

Nuo „5+3” iki „8+1“

Bendradarbiavimas tarp Šiaurės šalių ir Baltijos valstybių pamažu buvo labiau institucionalizuotas ir virto formule „5+3“ (5 Šiaurės šalys ir 3 Baltijos valstybės). Taip buvo pavadinti Šiaurės šalių ir Baltijos valstybių ministrų reguliarūs susitikimai. Galiausiai, 2000 m. rugpjūtį Šiaurės šalių ir Baltijos valstybių bendradarbiavimas buvo pervadintas į „Šiaurė-Baltija Aštuoni” (Nordic-Baltic Eight, NB8). „Šiaurė-Baltija Aštuoni“ reiškia iš esmės ta patį, ką ir formulė „5+3“, tačiau apima ne tik politinę, bet kartu ir ekonominę sferą. Baltijos valstybėms tapus NATO ir ES narėmis, Šiaurės šalių ir Baltijos valstybių bendradarbiavimas tiek saugumo, tiek ekonominėje srityje įgijo naują, institucinį formatą. „Šiaurė-Baltija Aštuoni“ bendradarbiavimo tikslai – prisidėti prie demokratijos, saugumo, stabilumo gerovės ir kultūrinių ryšių tarp aštuonių dalyvaujančių valstybių skatinimo. „Šiaurė-Baltija Aštuoni“ pasireiškia kaip tamprus bendradarbiavimas tarp Šiaurės šalių ir Baltijos valstybių ne tik padedant Estijai, Latvijai ir Lietuvai įstoti į ES, bet ir stiprinti jų saugumą.

Šiaurės šalių įsitraukimas į Baltijos valstybių saugumą susijęs su JAV interesais Baltijos valstybėse. Šiaurės šalys tapo savotiška JAV ir kitų Vakarų Europos valstybių priemone, sąsaja, per kurią šios šalys galėjo veikti procesus Baltijos valstybėse. Taip yra todėl, kad Šiaurės šalys, lyginant su kitomis Vakarų valstybėmis, turėjo žymiai didesnę veiksmų laisvę, kas leido joms aktyviai įsitraukti į Baltijos valstybių saugumą. Skirtingai nei JAV ir Vakarų Europos valstybės, Šiaurės šalių aktyvesni veiksmai Baltijos valstybių atžvilgiu negalėjo sukelti neigiamos Rusijos reakcijos.

Šiuo metu situacija santykiuose tarp Vakarų valstybių ir Rusijos bei Baltijos valstybėse pasikeitusi, lyginant su ta, kuri buvo susiklosčiusi XX a. 10 dešimtmečio pradžioje. Šiuo metu JAV aiškiai nori, jog Šiaurės šalys atliktų specialų vaidmenį, susijusį su Baltijos valstybių saugumu. Tokia yra dabartinė JAV politika ir viena iš naujausių jų inicijuotų programų yra e-PINE (the Enhanced Partnership in Northern Europe) iniciatyva. JAV inicijuota e-PINE programa yra jų priemonė skatinti bendradarbiavimą, kurio vienas iš tikslų – kooperacinio saugumo stiprinimas tarp JAV ir Šiaurės šalių bei Baltijos valstybių. Šis bendradarbiavimas, kaip ir „Šiaurė-Baltija Aštuoni“, paremtas vyriausybės pareigūnų susitikimais ir išplėstas į formulę „8+1“.

Kaimyninis internacionalizmas

Apskritai, Šiaurės šalių politika Baltijos valstybių atžvilgiu dar vadinama kaimyniniu internacionalizmu. Esminis argumentas, kalbant apie kaimyninį internacionalizmą, yra tas, jog „bendrai solidarumo vertybė išlieka svarbiausia Šiaurės šalių užsienio politikose ir motyvai bei varomosios jėgos, darančios įtaką Šiaurės šalių užsienio politikoms Baltijos šalių atžvilgiu nedaug skiriasi nuo jų internacionalistinių įsipareigojimų taikai, tvarkai ir ekonominio neišsivystymo mažinimui“. Ši kaimyninio internacionalizmo politika ne tik padėjo Baltijos valstybėms stiprinti saugumą bei palengvinti stojimą į euroatlantines organizacijas, bet taip pat skatino tarpusavio Šiaurės šalių ir Baltijos valstybių glaudų bendradarbiavimą. Be abejo, ekonominiai ir saugumo interesai nebuvo paskutinėje vietoje Šiaurės šalių kaimyninio internacionalizmo politikoje, tačiau šie interesai nėra patys svarbiausi ir lemiantys kaimyninio inernacionalizmo politikos priežastis bei pobūdį, nes „solidarumas“ Baltijos valstybių atžvilgiu perauga pragmatinius interesus.

Kaimyninio internacionalizmo vienas iš tikslų buvo pagelbėti Baltijos valstybėms įstoti į ES. Šios Šiaurės šalių politikos uždavinys yra parama Baltijos valstybių gynybos sistemai, tuo pačiu prisidedant prie jų besitęsiančio suvereniteto ir nepriklausomybės taip pat, kaip ir  mažinant senas skiriamąsias linijas Europoje. Pavyzdžiui, Šiaurės šalys suinteresuotos santykių tarp Baltijos valstybių ir Rusijos sureguliavimu, jog būtų kuo mažiau įtampos taškų.

Kaimyninio internacionalizmo procesas nėra sustojęs, nes vis dėlto tai suartino dvi valstybių grupes – Šiaurės šalis ir Baltijos valstybes – ir išplėtojo jų tarpusavio bendradarbiavimą. Kaimyninio inrernacionalizmo politika Šiaurės šalyse parodo ir tai, jog Šiaurės šalių įsitraukimas į Baltijos valstybių saugumo reikalus buvo nulemtas ne tik geostrateginių priežasčių, bet tai buvo ir pačių Šiaurės šalių normatyviniai sumetimai, o tiksliau solidarumo vertybės ir vertybės, jog turtingos visuomenės turi padėti besivystančioms šalims.

Šiaurės šalys Baltijos valstybes siekė įtraukti į naujai besiformavusią Europos saugumo architektūrą. Pačioms Šiaurės šalims reikėjo prisitaikyti ir sugebėti atspindėti globalius pokyčius, o naujai atsikūrusios Baltijos valstybės neturėjo patirties tarptautiniuose santykiuose  ir joms tai buvo žymiai sunkiau. Be to, Šiaurės šalys „mokė“ Baltijos valstybes atkreipti dėmesį ir į „minkštojo“ saugumo problemas, kylančias iš pačių šalių vidaus, subregione. Jos akcentavo ne tik karinio saugumo ir gynybinių galimybių plėtimą, bet ir tokias viršregionines grėsmes kaip nelegalios veiklos plitimas subregione ir ekologinės grėsmės.

Galbūt Šiaurės šalys ir negalėjo Baltijos valstybėms suteikti tiesioginių karinio saugumo garantijų, tačiau jos reikšmingos tuo, jog padėjo stiprinti Baltijos valstybių suverenitetą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras