|
Rusija mąsto apie prezidento rinkimus Ukrainoje
2010 01 21

Po visiškai neproduktyvaus įsitraukimo į 2004 m. Ukrainoje vykusius rinkimus šiais metais Rusijos valdžia išlieka demonstratyviai abejinga politinei kovai svarbiausioje kaimyninėje valstybėje. Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas išskyrė Ukrainos prezidentą Viktorą Juščenko kaip žmogų, su kuriuo jis negalėjo imtis reikalų, ir laukė neišvengiamo jo fiasko. O premjeras Vladimiras Putinas teigė, kad nepalaiko Julijos Tymošenko kandidatūros vykstančiuose Ukrainos prezidento rinkimuose, taip pat užsiminė apie ypatingus santykius Vieningosios Rusijos ir Regionų partijos, o ne su Viktoru Janukovičiumi.
V. Janukovičius labai pasitiki savo pergale, tačiau, pagal viešąją nuomonę, Rusija tikisi J. Tymošenko pergalės. Pagrindinės žiniasklaidos priemonės Maskvoje laikosi nuomonės, kuri atitinka V. Putino, kad nė vienas kandidatas į prezidentus nėra prorusiškas. Tai iš dalies rodo, kad Ukraina, kuri daugiau siekia tapti Europos dalimi, nei reintegruotis į Rusiją, priima politinę realybę. Ukraina iki šiol traktuojama kaip pernelyg kultūriškai artima, kad būtų matoma kaip kita užsienio valstybė, tačiau nusivylimas kuriant bendrą valstybę su Baltarusija, apnuodytas ekonominių ginčų ir politinių skandalų, informuoja apie progresyviai blaivią perspektyvą dėl buvusios slaviškos brolybės.
Daugiausia Rusijos žiniasklaidos dėmesio sulaukia aštrūs ginčai ir diskusijos dėl negatyvios rinkimų kampanijos rengimo. Ji pristatoma kaip politinės krizės dėl Oranžinės revoliucijos pasekmė. Visgi debatuose dar gali dominuoti neatsakingas populizmas, bet ekspertai pastebi, kad atsiranda kompromisų, taip pat iškyla naujos kartos politikai (pavyzdžiui, Sergejus Tigipko ir Arsenijus Jatsenjukas), kurie stengiasi sujungti oranžinę versus mėlynai baltą pasidalijimą.
Pralaimėjimas šių metų rinkimuose tiek J. Tymošenko, tiek V. Janukovičiui būtų gerokai nuostolingesnis nei 2004 m., kadangi tai reikštų pasinėrimą į politikos užmarštį ir didelius juos remiančių interesų grupių materialinius nuostolius. Kadangi du svarbiausi priešininkai meta jėgas lemiamam mūšiui, įtampa neišvengiamai augs ir vietoj grakštaus susitaikymo su pralaimėjimu pralaimėtojas gali imtis desperatiškų priemonių. Visuomenėje esti pasidalijimas ir daug pykčio, todėl šis protestas gali būti mobilizuotas, sumaniai paskirsčius pinigus.
Tokios prognozės gali tapti realybe dėl ekonominio nuosmukio Ukrainoje. Politinis vyriausybės paralyžius užkirto kelią priimti aiškią antikrizinę politiką ir dėl šios priežasties šalis neturi patvirtinto 2010 m. valstybės biudžeto. Dėl mokėjimų Rusijai už dujų importą reikia didinti valstybės skolą, o Tarptautinis valiutos fondas sustabdė savo 11 milijardų JAV dolerių pagalbos teikimą, kadangi ji buvo nukreipiama politiniams tikslams.
Rusijos valdžia stebi šią gilėjančią recesiją su užslėptu pasitenkinimu ir tvirtina, kad chaosas yra Oranžinės revoliucijos tiesioginė pasekmė ir jos žlugimo galutinis įrodymas. Pačios Rusijos ekonominės problemos atrodo labiau suvaldomos, kol Maskva rimtai neapskaičiavo Ukrainos finansinių įsipareigojimų nevykdymo rizikos, kuri gali paveikti Rusijos ekonomikos atsigavimą ir tapti antros krizės bangos priežastimi.
Visgi Ukraina gali įveikti ekonominį nuosmukį ir įgauti naują politinį impulsą po rinkimų, palikdama oranžines iliuzijas ir piktus kivirčus.
Pagal 2010 m. sausio 18 d. Eurasia Daily Monitor informaciją parengė Kristina Puleikytė. |