Po visiškai neproduktyvaus įsitraukimo į 2004 m. Ukrainoje vykusius rinkimus šiais metais Rusijos valdžia išlieka demonstratyviai abejinga politinei kovai svarbiausioje kaimyninėje valstybėje. Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas išskyrė Ukrainos prezidentą Viktorą Juščenko kaip žmogų, su kuriuo jis negalėjo imtis reikalų, ir laukė neišvengiamo jo fiasko. O premjeras Vladimiras Putinas teigė, kad nepalaiko Julijos Tymošenko kandidatūros vykstančiuose Ukrainos prezidento rinkimuose, taip pat užsiminė apie „ypatingus santykius“ „Vieningosios Rusijos“ ir Regionų partijos, o ne su Viktoru Janukovičiumi.

V. Janukovičius labai pasitiki savo pergale, tačiau, pagal viešąją nuomonę, Rusija tikisi J. Tymošenko pergalės. Pagrindinės žiniasklaidos priemonės Maskvoje laikosi nuomonės, kuri atitinka V. Putino, kad nė vienas kandidatas į prezidentus nėra prorusiškas. Tai iš dalies rodo, kad Ukraina, kuri daugiau siekia tapti Europos dalimi, nei reintegruotis į Rusiją, priima politinę realybę. Ukraina iki šiol traktuojama kaip pernelyg kultūriškai artima, kad būtų matoma kaip kita užsienio valstybė, tačiau nusivylimas kuriant „bendrą valstybę“ su Baltarusija, apnuodytas ekonominių ginčų ir politinių skandalų, informuoja apie progresyviai blaivią perspektyvą dėl buvusios slaviškos brolybės.

Daugiausia Rusijos žiniasklaidos dėmesio sulaukia aštrūs ginčai ir diskusijos dėl negatyvios rinkimų kampanijos rengimo. Ji pristatoma kaip politinės krizės dėl Oranžinės revoliucijos pasekmė. Visgi debatuose dar gali dominuoti neatsakingas populizmas, bet ekspertai pastebi, kad atsiranda kompromisų, taip pat iškyla naujos kartos politikai (pavyzdžiui, Sergejus Tigipko ir Arsenijus Jatsenjukas), kurie stengiasi sujungti „oranžinę versus mėlynai baltą“ pasidalijimą.

Pralaimėjimas šių metų rinkimuose tiek J. Tymošenko, tiek V. Janukovičiui būtų gerokai nuostolingesnis nei 2004 m., kadangi tai reikštų pasinėrimą į politikos užmarštį ir didelius juos remiančių interesų grupių materialinius nuostolius. Kadangi du svarbiausi priešininkai meta jėgas lemiamam mūšiui, įtampa neišvengiamai augs ir vietoj grakštaus susitaikymo su pralaimėjimu pralaimėtojas gali imtis desperatiškų priemonių. Visuomenėje esti pasidalijimas ir daug pykčio, todėl šis protestas gali būti mobilizuotas, sumaniai paskirsčius pinigus.

Tokios prognozės gali tapti realybe dėl ekonominio nuosmukio Ukrainoje. Politinis vyriausybės paralyžius užkirto kelią priimti aiškią antikrizinę politiką ir dėl šios priežasties šalis neturi patvirtinto 2010 m. valstybės biudžeto. Dėl mokėjimų Rusijai už dujų importą reikia didinti valstybės skolą, o Tarptautinis valiutos fondas sustabdė savo 11 milijardų JAV dolerių pagalbos teikimą, kadangi ji buvo nukreipiama politiniams tikslams.

Rusijos valdžia stebi šią gilėjančią recesiją su užslėptu pasitenkinimu ir tvirtina, kad chaosas yra Oranžinės revoliucijos tiesioginė pasekmė ir jos žlugimo galutinis įrodymas. Pačios Rusijos ekonominės problemos atrodo labiau suvaldomos, kol Maskva rimtai neapskaičiavo Ukrainos finansinių įsipareigojimų nevykdymo rizikos, kuri gali paveikti Rusijos ekonomikos atsigavimą ir tapti antros krizės bangos priežastimi.

Visgi Ukraina gali įveikti ekonominį nuosmukį ir įgauti naują politinį impulsą po rinkimų, palikdama „oranžines“ iliuzijas ir piktus kivirčus.

Pagal 2010 m. sausio 18 d. „Eurasia Daily Monitor“ informaciją parengė Kristina Puleikytė.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.