Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Dėl Artimųjų Rytų konflikto pasaulis stuksena į medį

Vadimas Vileita
2006 07 20

Šiandien viso pasaulio dėmesį vėl pritraukė Artimieji Rytai. Ir vėl, deja, negera proga. „Hezbollah“ kovotojų išprovokuotas smurto protrūkis gresia virsti tikru karu tarp Izraelio ir Libano, o gal – pastuksenkime į medį – ir į regioninį karą dalyvaujant Sirijai bei Iranui.

Taika Libano ir Izraelio pasienyje truko neilgai – dabar čia vėl aidi sprogimai ir šūviai, žūva taikūs gyventojai, naikinami civiliniai objektai.

Šį nelemtą įvykių posūkį išprovokavo Libane lygiomis teisėmis su kitomis politinėmis partijomis veikiančios „Hezbollah“ grupuotės veiksmai – įsiveržę į Izraelį, judėjimo kovotojai iš pasalos puolė žydų kariškius. Per incidentą aštuoni kariai žuvo, o du buvo pagrobti ir išgabenti į Libaną, kur šiuo metu yra slepiami. Izraelis priėmė šią agresiją kaip karo aktą ir atsakė oro išpuoliais, apšaudymais ir jūros blokada, grasindamas ir karo operacija, kuri grąžintų Libaną į laikotarpį prieš 20 metų, tai yra į laikotarpį, kai visa šalis buvo sugriauta ir nuniokota.

Aiškintis, kas teisus, o kas kaltas tokiame konflikte, – lyg bandyti taikyti du susipešusius darželinukus. Libaniečių ir žydų ginčo esmę neblogai atpasakoja Rusijos interneto dienraščio „Lenta.ru“ apžvalgininkas Ivanas Jakovina: „Izraelis visiškai teisingai pareiškia, kad kovotojų puolimas nebuvo niekieno išprovokuotas ir anie, prasiskverbę į gretimą teritoriją ir surengę pasalą, įvykdė „agresijos aktą“. Kovotojai sako, kad Izraelis juos išprovokavo jau seniai – susodinęs už grotų tūkstančius arabų, „įskaitant moteris ir vaikus“. Izraelis teigia, kad visi kaliniai esantys „teroristai, susitepę rankas civilių gyventojų krauju“. <···> O arabai teigia, kad kaliniai yra ne teroristai, o „kovotojai dėl tėvynės nepriklausomybės, narsiai kovęsi prieš okupantus“. Į tai žydai atsako, kad yra skirtingų nuomonių, kas čia yra okupantai ir kam ši žemė yra gimtoji, – ir taip toliau, iki pat Abraomo ir jo sūnų, žydų ir arabų protėvių“.

Pirmoji pusė – ryžtingas, bet neapsisprendžiantis Izraelis

Izraelis nusiteikęs ryžtingai atsikirsti, bet kol kas, rodos, tiksliai nežino kam, todėl iš esmės tik beprasmiškai smurtauja. Izraelio vadovai pačioje konflikto pradžioje yra padarę daug perdėm garsių ir prieštaringų pareiškimų, kurie palieka vis mažiau erdvės manevruoti. Be jau minėto pažado „grąžinti Libaną į laikotarpį prieš 20 metų“ ir daugelio besaikių baudžiamųjų smūgių, žydai atmetė bet kokią galimybę derėtis su teroristiniu laikomu „Hezbollah“ judėjimu, įsipareigojo žūtbūt pasiekti, kad pagrobti žydų kariškiai būtų paleisti, ir tuo pat metu pažadėjo neišleisiantys nė vieno Izraelyje kalinamo arabo.

Izraelį drasko vidaus nesutarimai. Šalyje auga keršto nuotaikos, kurios yra natūralios Libano raketų atakų ir daugelio civilių žūčių akivaizdoje. Dešiniosios šalies jėgos ragina vyriausybę imtis kuo griežtesnių priemonių atsikirsti smurtui. Bet dar didesniu smurtu. Žydų kairieji šaukiasi daugiau lankstumo: bandymai išlaisvinti du kariškius įkaitus rizikuojant šimtų taikių gyventojų gyvybe, jų manymu, yra neprotingi; kairiosios jėgos linkusios nusileisti ir paleisti dalį šalies kalėjimuose liekančių arabų kovotojų.

Šalies ministras pirmininkas Ehudas Olmertas, kurio vyriausybėje yra ir kairiųjų, ir dešiniųjų atstovų, plėšosi, bandydamas įtikti abiem pusėms, bet kol kas neįtinka nė vienai. Jis vis dėlto linksta į viešajai nuomonei priimtinesnį variantą, taigi ir konflikto eskalavimas tęsiasi. Vis dėlto Izraelio spaudoje toks elgesys sulaukia prieštaringų vertinimų. BBC spaudos apžvalgininkai cituoja Izraelio kairiosios pakraipos dienraštį „Haaretz“: „Kiekviename kaime yra koks vienas chuliganas rėksnys, kurio geriau neužkabinti. Jį įžeidė? Tas ištrauks peilį. Jam spjovė į veidą? Jis imsis ginklo. Sumušė? Tas atsakys kulkosvaidžiu. Tas rėksnys lyg ir nėra neteisus – juk jį kažkas įžeidė. Bet jau kokia reakcija, kokia reakcija! Tikros pagarbos vertas yra stiprusis, neskubantis griebtis jėgos. Deja, Izraelio Savigynos pajėgos vėl pasirodo lyg kaimo chuliganas rėksnys. Pagrobė kareivį Gazoje? Teks atsiskaityti visai Gazai. Aštuoni kariškiai žuvo ir du pagrobti Libane? Gaus visas Libanas. Izraelis moka tik vieną vienintelę – prievartos – kalbą“.

Šalies dešinieji į tokį savikritiškumą nėra linkę. Pasak jų, Izraelis turi absoliučią neatimamą savigynos teisę ir pats renkasi jos formas. Ryžtingi karo veiksmų tęsimo ir plėtojimo šalininkai atsakomybę už konfliktą suverčia Libanui, toleruojančiam „Hezbollah“ grupuotės veiklą ir net įsileidžiančiam judėjimo atstovus į parlamento narių postus. Izraelyje kilo idėja kariauti iki visiško „Hezbollah“ sunaikinimo. Šalies susisiekimo ministras Shaulas Mofazas leidinyje „Yediot Ahronot“ pareiškė: „Pasaulis turi suprasti: „Hezbollah“ yra ta pati „al-Qaeda“, jo lyderis Hassanas Nasrallah yra tas pats Bin Ladenas. Ir niekas kitas. Ir turi būti visiškai aišku, kad nėra jokiam tokiam Hassanui atleidimo. Ne iš keršto, o tiesiog protingai priimant tikrovę. Izraelis nenurims, kol kariškiai sveiki gyvi bus grąžinti namo ir kol šiaurės pasienyje įsivyraus tvarka ir ramybė – šįkart visam laikui“.

Taigi Izraelis, regis, nusiteikęs vėl įsipainioti į ilgą ir daug aukų pareikalausiantį konfliktą štai jau antrame – Libano – fronte. Nors didžiosios pasaulio valstybės beviltiškai šaukiasi taikos, o Izraeliui vienareikšmiškos paramos neteikia net ir nuosekli globėja – Jungtinės Valstijos.

Antroji pusė – silpnas Libanas ir ambicinga „Hezbollah“ grupuotė

Libanas, nors ir su išlygomis, laikomas vienintele demokratine arabų valstybe pasaulyje. Būtent šiai valstybei Izraelis dabar kelia didžiulį pavojų, tad nenuostabu, kad viso pasaulio lyderiai prašo Izraelį bent jau būti atsargų. Libanas, nors ir įkūnija drovų ir nesutvirtėjusį konsensuso demokratijos modelį, iki šiol nėra išsprendęs teritorijos vientisumo problemos: valstybė yra per silpna, milicijai ir oficialiai kariuomenei nepavyksta kontroliuoti „Hezbollah“ grupuotės, turinčios nemažą autoritetą, išlaikančios savo karines pajėgas ir iš esmės kontroliuojančios šalies pietus. Judėjimui prijaučia Libano šiitų bendruomenė, kurią sudaro apie 40 proc. libaniečių.

„Bejėgiai libaniečiai moka už savo silpnumą“, – teigia Izraelio laikraščio „Haaretz“ korespondentas Zvi Barelis. Laikraštis cituoja libaniečių analitiką, kuris tikina, kad visas Libanas negali prisiimti atsakomybės už nusikalstamus „Hezbollah“ veiksmus: nors judėjimas yra legalus ir veikia šalyje kaip įtakinga politinė partija, jis negali atstovauti visiems libaniečiams ir būti jiems neatskaitingas.

„Jūs turite suprasti, – teigia libanietis, – kad Libane daug kas suvokia, kokią grėsmę kelia „Hezbollah“, bet nieko negali padaryti. Nejaugi galima tikėtis, kad piliečiai eis prie vyriausybės protestuoti ir reikalauti, kad valstybė nuginkluotų „Hezbollah“? Tai jau bandė padaryti Vašingtonas, Prancūzija ir Jungtinės Tautos savo 1559 rezoliucijoje, bet tai jiems nepavyko. Nejau tai gali padaryti beginklė Libano vyriausybė?“

Šie neįvardijamo libaniečių apžvalgininko žodžiai vargu ar yra tik izraeliečių propaganda, juolab kad juos pateikiantis laikraštis pasisako prieš karo eskalavimą. Apie tai, kad Libane išties kyla nemažas pasipiktinimas „Hezbollah“ veiksmais, įveliančiais šalį į naują jai nepakeliamą karą, praneša ir kiti šaltiniai. Pasak „Daily Star“ apžvalgininko Libane Michaelio Youngo, „vasara, turistų antplūdžio metas, retas šalies pajamų šaltinis, sužlugdyta. Net aršiausi „Hezbollah“ šalininkai, pietų Libano musulmonai šiitai, negali džiaugtis matydami, kad jų miestai ir kaimai virsta žmogžudysčių arena“.

Vis dėlto, pirma, nepasitenkinimas judėjimu nėra toks didelis, kad visuotinai nuteiktų libaniečius prieš kovotojus. Libaniečiai vis dar gerai pamena „Hezbollah“ judėjimo nuopelnus iškovojant nepriklausomybę, be to, jis gerbiamas kaip politinė partija už vykdomas socialines programas. Antra, vyriausybei kilti į kovą prieš „Hezbollah“ reikštų sukelti naują pilietinį karą, sunaikinti išsvajotą taiką ir pusiausvyrą tarp įvairių politinių šalies jėgų ir etninių bei religinių bendruomenių.

„Hezbollah“, panašu, dėl nieko nesigaili: grupuotės vadas Hassanas Nassralah sako, kad Izraelis, jeigu taip smarkiai nori atviro karo, jį galiausiai ir gaus. Kovotojai, turintys galingų rėmėjų ir užtarėjų Sirijoje bei Irane, toliau provokuoja Izraelio kariuomenę, kuri jau ir be to nebelabai renkasi priemones savo pagrobtiems kariams vaduoti.

„Beprasmiškas karas“ – šitaip konfliktą pavadina „Lenta.ru“ apžvalgininkas I. Jakovina. „Jeruzalei savo tikslą pasiekti tik taikant karinį spaudimą žydams bus nepaprastai sunku, ką jau pademonstravo padėtis Gazos ruože. Dar vienas sunkinantis veiksnys – pietų Libano lyderių ir kovotojų, taip pat ir vietos gyventojų religinė priklausomybė. Musulmonai šiitai visada daug labiau net už sunitus pasiryžę aukotis dėl savo tikslų, tad jų blokada ir su okupacija susiję sunkumai nebaimina. Taigi Jeruzalė pateko į labai keblią padėtį: masiškai paversti „Hezbollah“ šalininkus faršu tikriausiai bus beprasmiška, o oficialusis Beirutas nuo per didelio izraeliečių spaudimo tikriausiai bus apsaugotas Europos ir JAV. Daugiau Libane nelabai yra ką spausti. Smogti Sirijai ar Iranui dabartinėmis sąlygomis būtų logiška (šios šalys yra glaudžiai susijusios su ekstremistais), tačiau tai gali visiškai susprogdinti Artimuosius Rytus, tad net Izraelio ultradešinieji šio klausimo į dienotvarkę netraukia“, – rašo I. Jakovina.

Jis įžvelgia dvi galimas išeitis: „Izraeliui reikia dėti viltis į specialiąsias tarnybas, kurios surastų ir išgelbėtų belaisvius, arba, pamynus išdidumą, sutikti paleisti iš kalėjimų arabų kalinius. Pirmasis variantas atrodo pusiau fantastinis – rasti ir tuo pat metu išgelbėti du žmones, paslėptus nekontroliuojamoje teritorijoje, – be galo sudėtinga net profesionalams iš „Šin Bet“ ir „Mosado“. Antra galimybė neką tikroviškesnė, nes Izraelio vadovybė pareiškia jokiu būdu nesitarsianti su pagrobėjais. Kol kas tęsiami raketų išpuoliai, kurie tik stiprina abipusę neapykantą ir didina aukų skaičių abipus sienos“.

Tikėkimės, kad sprendimas vis dėlto bus rastas ir smurto protrūkis tarp Izraelio ir Libano galiausiai nuslops, taip ir neperžengęs tikrojo karo slenksčio.

„Dvi pusės“, „Žinių radijas“

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras