1990 metai buvo „pertekliaus laikas“, teigia Brinkas Lindsey, knygos tokiu pavadinimu autorius. Tada pasaulyje pajamos didėjo, gausėjo pinigų ir investicijų srautai, o dėl technologinių laimėjimų vis daugiau informacijos tapo pigiai prieinama. Pertekliaus laiko politika buvo paremta vertybėmis. Amerikoje tada vyravo „kultūros karų“ periodas, pavyzdžiui, dėl abortų ar leidimo laikyti ginklą. Tarptautiniu mastu labai rūpintasi žmogaus teisėmis. 2010 metai, kartais sakoma, bus nepritekliaus laikas. Ženklai, įspėjantys apie pasikeitimą, gali būti maisto kainų šuolis 2007–2008 metais, Kinijos ir kitų šalių pastangos gauti priėjimą prie naftos bei visuotinis nuosmukis. Pagrindinės nepritekliaus problemos yra vandens ir maisto trūkumas, demografinis pokytis ir valstybių atsidūrimas ties žlugimo riba. Kyla klausimas, kaip tai pakeis politiką.

Turtingų demokratijų vidiniuose debatuose reikalai jau ima keistis. Vyriausybės susiduria su nenuspėjamomis problemomis. Teigiama, kad dabartinė visuotinė sistema netinka tokiam pasauliui, koks jis yra dabar. Svarbu ne tik tai, kad keičiasi didelių šalių užsienio politika. Būdas, kuriuo valstybės tvarkosi su naujomis grėsmėmis, yra neadekvatus. Kaip 2004 metais paskelbė Jungtinės Tautos, „finansų ministrai linkę dirbti tik su tarptautinėmis finansinėmis institucijomis“. Teigiama, kad reikia ne vien institucinio darbo, bet ir kitokio požiūrio. Vyriausybės turėtų mažinti riziką ir didinti gebėjimą atsispirti šokams, o ne galvoti apie suverenios galios padidinimą. Taip yra todėl, kad tokio pobūdžio galia neapsaugos nuo naujos grėsmės. Ji kyla ne iš kitų atskirų šalių, bet iš šalių tinklų, nevalstybinių veikėjų arba kaip visuotinių finansų ir technologijų srautų pasekmė. Kyla klausimas, ką tai reiškia praktiškai.

Iš institucijų reikalaujama naudoti techninę ekspertizę, paskatinti valstybes pripažinti visapusius interesus. Daug idėjų tiesiog pradingsta, nes labai puoselėjamas nacionalinis suverenumas. Visgi tiems, kas mano, kad pastangos bevertės, galima pasakyti, kad pagrindinė funkcija visada yra ieškoti alternatyvų egzistuojančioms politikoms, o paskui laikyti jas gyvas ir prieinamas, kol politiškai neįmanoma taps politiškai neįtikima.

Pagal 2010 m. sausio 28 d. „The Economist“ informaciją parengė Irma Baranauskaitė.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.