Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Euroatlantinės organizacijos
 
  Europos Sąjungos integracijos problematika: skirtingi mažųjų ir didžiųjų valstybių interesai karinio saugumo klausimu (3)

Jurgita Jakevičiūtė
2010 02 05

2009 m. gruodžio 1 d. Čekijai, paskutinei iš Europos Sąjungos valstybių, ratifikavus įsigaliojo Lisabonos sutartis, kurios svarba nekelia abejonių. Vieni svariausių iš numatomų Lisabonos sutartyje yra struktūriniai pokyčiai (nuolatinio Europos Vadovų Tarybos pirmininko pareigybės įsteigimas, Bendrųjų reikalų ir išorės santykių tarybos padalijimas, nauji Europos Parlamento įgaliojimai, nacionalinių parlamentų vaidmens pokyčiai, Europos Komisijos ir Europos Teisingumo Teismo reformos ir kt.). Lisabonos sutartyje įtvirtintas ES interesų vyravimas nacionalinių interesų atžvilgiu (ES teisės aktais reguliuojamų sričių plėtra, didesnių galių ES institucijoms suteikimas) rodo ES integracijos tendencijų stiprėjimą.

ES, esančiai svarbia tarptautinės ekonominės ir politinės sistemos dalyve, integracija vien socialinėje ekonominėje srityje nėra pakankamas saugumo garantas šiandieninėje tarptautinėje sistemoje, kurioje ryškėja galios pusiausvyros pokyčiai. ES, siekdama disponuoti ne vien ekonomine, bet ir karine galia bei turėti svarų balsą priimant tarptautinius politinius sprendimus naujai besiformuojančioje daugiapolėje tarptautinėje sistemoje, kurioje atsiranda nauji galios centrai – Rusija, Kinija, Indija, – turėtų vienytis taip pat ir karinėje srityje. Šiuo metu daugumai ES valstybių (išskyrus Airiją, Austriją, Švediją ir Suomiją, kurios yra ES, bet ne NATO narės) saugumą garantuoja priklausymas NATO struktūroms, tačiau Lisabonos sutarties įsigaliojimas rodo, kad ES siekia tapti savarankiška saugumo veikėja tarptautinėje arenoje.

Pirmosios iniciatyvos ES saugumo ir gynybos srityje siekia dar XX a. šeštąjį dešimtmetį. 1952 m. įsteigus Europos anglių ir plieno bendriją buvo mėginta įsteigti ir Europos gynybos bendriją, tačiau iniciatyva nebuvo įgyvendinta, nes Prancūzijos parlamentas neratifikavo steigimo sutarties. Iki pat dešimtojo dešimtmečio nebuvo pastebima jokių reikšmingesnių pokyčių šioje srityje. ES saugumo ir gynybos politikos (ESGP) integracija yra grindžiama tarpvyriausybinio bendradarbiavimo modeliu, tačiau valstybės nebuvo linkusios perleisti su nacionaliniu suverenitetu susijusių sričių ES kompetencijai. Esminis proveržis karinio saugumo srityje buvo 1998-aisiais. 1998 m. gruodžio mėn. St. Malo mieste (Prancūzija) dvi didžiosios, geriausiai parengtas karines pajėgas, bet skirtingus interesus turinčios valstybės – Prancūzija ir Didžioji Britanija paskelbė bendrą iniciatyvą, raginančią ES turėti nepriklausomas krizių valdymo karines pajėgas. Nuo to laiko vyksta nuolatinis ES karinių pajėgumų plėtojimas.

Vis dėlto ES plėtra turi ir neigiamų pasekmių. Karinio saugumo srityje viena didžiausių problemų yra takoskyra tarp didžiųjų ir mažųjų valstybių pozicijų vieningos ES karinio saugumo sistemos kūrimo klausimu. ES plėtra, t. y. valstybių narių skaičiaus didėjimas, o kartu ir interesų įvairovė, lemia didėjantį Sąjungos nevienalytiškumą. Mažosiomis valstybėmis laikomos tos, kurios dėl santykinės galios ar/ir geopolitinės padėties yra nepajėgios apginti savo nacionalinių interesų ir įtvirtinti geopolitinių tikslų. Prie tokių priskirtinos Estija, Slovėnija, Lietuva, Latvija, Danija, Slovakija, Čekija ir kt. Šioms šalims oponuojančios valstybės dažnai politologinėje terminijoje įvardijamos kaip branduolio valstybės – tai Prancūzija, Didžioji Britanija ir Vokietija.

Tarptautiniu lygmeniu branduolio valstybės, siekdamos sustiprinti ES vaidmenį, plėtoja ES saugumo ir gynybos politiką ir stengiasi sumažinti JAV įtaką Europoje. Europos lygmeniu branduolio valstybėms yra būdingas eurokontinentalizmas, t. y. šios valstybės ESGP plėtrą vertina kaip savo įtakos ES viduje stiprinimą. Todėl branduolio valstybės tiek dėl ES vaidmens sustiprinimo tarptautiniu lygmeniu, tiek dėl savo pačių galios didinimo ES viduje yra suinteresuotos sukurti nepriklausomas nuo NATO ES karinio saugumo struktūras. Didžiosioms ES valstybėms oponuojančios mažosios yra suinteresuotos euroatlantinių ryšių išlaikymu ir stiprinimu. Bent jau artimiausioje ateityje vieninteliu saugumo garantu jos laiko priklausymą NATO struktūroms ir todėl pasisako už JAV įtakos ES išlaikymą. NATO, kaip saugumo garanto, pasirinkimą vietoj ES saugumo struktūrų visų pirma lemia ekonominiai veiksniai. Išėjimas iš NATO ir įsitraukimas į naujas ES karinio saugumo struktūras pareikalautų didelių finansinių išlaidų, o tai pasaulinės ekonominės krizės sąlygomis yra neįmanoma. Be to, kiltų dubliavimo problema, ją dar labiau padidintų išlaidų klausimas: JAV nereikalauja griežto apsisprendimo (NATO ar ES), tačiau pageidauja, kad ESGP sustiprintų, o ne dubliuotų NATO, nes tai susiję su papildomu finansavimu. Sukūrus ES vieningą karinio saugumo sistemą ES valstybės, kurios priklauso ir NATO, turėtų rinktis, kieno operacijose dalyvauti (NATO ar ES). Pažymėtina, kad šiuo metu ES valstybės dalyvauja ES vadovaujamose operacijose (taikos palaikymo operacijoje Kosove, prie Somalio krantų vykdant operaciją „Atalanta“ ir kt.). Tačiau šis dalyvavimas yra labiau simbolinis nei turintis realios reikšmės. Todėl tikėtina, kad mažosios valstybės toliau išliks lojalios NATO.

2004 m. Lietuva tapo visaverte NATO bei ES nare. Mūsų šalies, esančios ES mažųjų valstybių gretose, priklausymas dviem savą specifiką saugumo klausimu turinčioms struktūroms, tikėtina, ateityje gali sukelti problemų. Akivaizdu, kad ES tampant ne vien ekonomine, bet ir vis aktyvesne veikėja karinio saugumo srityje, Lietuvai kils lojalumo klausimas. Viena vertus, priklausymas Europos bendrijai Lietuvai teikia ekonominę naudą. Viešosios nuomonės 1997–2007 metais tyrimų duomenimis [1], Lietuva vertinama kaip viena iš ES atžvilgiu optimistiškiausiai nusiteikusių valstybių. Kita vertus, prioritetus saugumo klausimu mūsų šalis teikia NATO, todėl pasisako už ES buvimą integralia euroatlantinio Aljanso dalimi, o ne jam lygiaverte organizacija. Susiklosčius situacijai, kai priklausoma dviem saugumo palaikymo operacijose dalyvaujančioms organizacijoms, Lietuva, būdama pereinamojoje zonoje tarp Rytų ir Vakarų, buvo ir tebėra svarbi tarptautinės saugumo sistemos dalyvė.

Šiuo metu vieningos ES karinio saugumo sistemos kūrimas tėra labiau vizija nei realybė. Yra pavienių ES valstybių iniciatyvų plėtoti Europos karines galimybes (galima paminėti NATO pasiūlytą Berlyno plius susitarimą, Mastrichto, Lisabonos sutarties įsigaliojimą). Tačiau realaus pagrindo jos neįgauna dėl keleto esminių priežasčių. Visų pirma – dėl skirtingų valstybių interesų, kuriems neretai daro įtaką skirtingi valstybių euroatlantiniai ryšiai bei finansavimo sunkumai. Pastaruosius dar būtų galima įveikti efektyviau perskirstant ES biudžetą ar persvarstant institucinę bazę, o pirmasis veiksnys, labai tikėtina, išliks stabilus dėl esminės priežasties – geoistorinio valstybių rakurso ir iš to kylančio istoriškai susiformavusio tapatumo. Todėl ES vieningos karinio saugumo sistemos sukūrimo uždavinys lieka neišspręstas. Įvykius netikėta linkme ateityje gali pakreipti prieštaringai vertinama vienašališka JAV vykdoma politika ar naujai kylančios grėsmės tarptautiniam saugumui (Šiaurės Korėjos branduolinė programa, Gruzijos pavyzdys).


[1] Gaidys V. Lietuva Europos Sąjungoje: viešosios nuomonės tyrimų 1997–2007 metų duomenys. Politologija, 2007/4 (48).

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 3)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (29)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (82)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras