Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Porinkiminiai Ukrainos keliai

Viktoras Denisenko
2010 02 17

Prezidento rinkimai Ukrainoje įvyko. Sunkią kovą dėl šalies prezidento kėdės laimėjo Viktoras Janukovyčius, vos kelių procentų persvara įveikęs savo oponentę Juliją Timošenko. Pastaroji vis dar nepripažįsta pralaimėjimo. Ji ir jos partija ruošiasi apskųsti rinkimų rezultatus teisme, tačiau vargu ar tai ką nors gali pakeisti. Visi tarptautiniai stebėtojai patvirtino, kad rinkimai Ukrainoje praėjo be didesnių pažeidimų, buvo laisvi ir demokratiški. Be to, jų rezultatai daugmaž atitinka rinkimų dieną vykusių apklausų (vadinamųjų exit-poll) rezultatus. Tad, nepaisant viso jaučiamo apmaudo, J. Timošenko, ko gero, vertėtų pripažinti savo pralaimėjimą, o politiniam Ukrainos gyvenimui – judėti į priekį.

Rinkimai Ukrainoje ir jų reikšmė

Rinkimų Ukrainoje rezultatai leidžia apsvarstyti kelis svarbius klausimus.

Kodėl šiems rinkimams skiriama tiek daug dėmesio? Tikrai ne vien dėl to, kad prieš penkerius metus viskas baigėsi vadinamuoju Maidanu. Ukraina yra didelė europinė šalis ir jos vaidmens geopolitinėje regiono situacijoje negalima ignoruoti. Kaip pažymi Europos politikos analizės centro analitikas ir „The Economist“ redaktorius Edwardas Lucasas, Ukraina yra svarbi tranzitinė šalis. Tai spėjo pajusti ir Europos Sąjungos valstybės, praeitą žiemą nukentėjusios nuo energetinių Rusijos (tiekėjos) ir Ukrainos (tranzitinės šalies) karų. Antra vertus, pasak E. Lucaso, ši šalis yra svarbus posovietinės erdvės indikatorius. Galbūt – net lemtingas indikatorius. E. Lucasas nurodo, kad jeigu politinė ir ekonominė Ukrainos istorija bus sėkminga, tai taps rimtu argumentu prieš Rusijos propaguojamą „autoritarinio kapitalizmo projektą“ kaip vienintelį geriausią pasirinkimą didelei posovietinei šaliai organizuoti ir valdyti. Ir priešingai – Ukrainos pastangų žlugimas tik sustiprins šiandieninio Kremliaus pozicijas. Trečias veiksnys – galima Ukrainos integracija į ES ir NATO (nors ir tolimoje perspektyvoje) reikštų jos pasitraukimą iš tiesioginio Rusijos traukos lauko ir, tikėtina, pakeistų Rusijos įtakos balansą visoje buvusios sovietinės imperijos erdvėje. Šie trys faktoriai yra pakankamai svarbūs, kad rinkiminės kovos Ukrainoje rimtai patrauktų ne tik Rusijos, bet ir suvienytos Europos ir JAV dėmesį.

Ar Viktoro Janukovyčiaus pergalė reiškia oranžinės revoliucijos idealų žlugimą? Iš pirmo žvilgsnio atrodytų – taip (tačiau su išvadomis siūlyčiau neskubėti). Baigiantis savo kadenciją prezidentas Viktoras Juščenka tapo savotišku nusivylimo oranžine revoliucija simboliu. Jo valdymo laikotarpio įvertinimą Ukrainos piliečiai jau pateikė: už dabartinį prezidentą balsus atidavė tik penki procentai visų balsavusių pirmame ture, jis nepateko tarp rinkimų lyderių. Ukrainos gyventojų nusivylimas oranžine revoliucija nebuvo didelė naujiena, tačiau tai pavadinčiau nusivylimu jos rezultatais, o ne idealais. Dauguma šalies gyventojų taip ir neperprato svarbios tiesos: demokratija nėra burtažodis, kurį vos ištarus jau kitą dieną visoje šalyje išaušta tas išsvajotas šviesus rytojus, o vien priemonė (sėkmingai taikoma daugelio Vakarų pasaulio šalių) gerovei pasiekti. Tai gali būti ilgas procesas, tačiau greitai viskas vyksta tik pasakose.

Faktiškai kova tarp oranžinės revoliucijos ir jos oponentų tęsėsi ir antrame rinkimų ture. Nominaliai provakarietiška J. Timošenko kovojo su nominaliai prorusišku V. Janukovyčiumi. Jo pergalė lyg ir reikštų visišką oranžinio projekto žlugimą, vis dėlto, kaip bebūtų paradoksalu, šiuos rinkimus galima pavadinti oranžinės revoliucijos triumfu. Po Maidano praėjo penkeri metai – laikotarpis lyg ir neilgas, tačiau šie rinkimai parodė, kad demokratijos principai Ukrainoje sėkmingai prigijo ir net subrandino vaisius. Kad šalies prezidentas, turintis savo rankose visus vadinamuosius administracinius resursus, gauna vos penkis procentus balsų, kad intriga rinkimuose išlaikoma iki galo, kad antrame ture kandidatai, vartojant sporto terminus, rungiasi taškas į tašką ir kad valdžia pereina iš vienos politinės jėgos rankų į kitos politinės valdžios rankas taikiu civilizuotu būdu – tai demokratijos principų išraiška. Numanu, kad be Maidano ir oranžinės revoliucijos, be Ukrainos gyventojų ryžto įrodyti savo aktyvųjį pilietiškumą šiandien viso to galėjo ir nebūti.

Reziumuodamas šią straipsnio dalį, sakyčiau, kad V. Janukovyčiaus laimėti rinkimai kaip tik ir įtvirtino oranžinės revoliucijos pergalę, piliečių pozicijos, jų pilietinio aktyvumo ir per rinkimus atiduotų balsų reikšmę. Taip pat nereikia pamiršti, kad J. Timošenko atsiliko nuo nugalėtojo vos keliais procentais, vadinasi, ji tebėra stipri ir svarbi žaidėja politinėje Ukrainos scenoje. Dar vienas svarbus ir džiuginantis veiksnys: šie rinkimai Ukrainoje „pagimdė“ mažų mažiausiai vieną naują politinės scenos veikėją – Sergejų Tihipko, kuris netikėtai aplenkė dauguma kitų Ukrainos politikos senbuvių ir pirmame rinkimų ture užėmė aukštą trečią poziciją.

Ukraina po rinkimų

Svarbiusias ir iš esmės vienintelis šios straipsnio dalies klausimas: Kokie pokyčiai laukia Ukrainos po rinkimų? Kaip jau minėta, V. Janukovyčius yra laikomas prorusišku politiku. Kiek tiksliau ir korektiškai jį galima būtų apibūdinti kaip politiką, orientuotą į Rytus (t. y. į tą pačią Maskvą). Jo priešrinkiminėje retorikoje dominavo pažadas stiprinti sąveiką su Rusija, siekti, kad rusų kalbai Ukrainoje būtų suteiktas antrosios valstybinės kalbos statusas ir pan. Taip pat ir pirmąją savo prezidentinę kalbą – kitą dieną po antro rinkimų turo – jis pasakė rusiškai. Tai neliko nepastebėta. Tačiau V. Janukovyčiaus prorusiškumas turi ir savo natūralias ribas. Dabar, išrinktas Ukrainos prezidentu, V. Janukovyčius atsiduria sudėtingesnėje situacijoje negu būdamas opozicijos lyderiu. Jo retorika turėtų tapti (ar taps – kitas klausimas) labiau subalansuota. Rusija niekada neslėpė, kad Ukraina yra jos tiesioginių interesų akiratyje, o tai reiškia, kad Maskva gali nepasitenkinti vien gerais kaimyniniais santykiais su šalimi, kuriai dabar vadovaus jai nominaliai lojalus kandidatas. Kremliaus retorika Ukrainos atžvilgiu tikriausiai kuriam laikui sušvelnės, tačiau problema yra ta, kad V. Janukovyčiui, demonstruojančiam lojalumą Maskvai, reikės dar didesnį lojalumą demonstruoti savo šaliai – Ukrainai. Šiuo atveju daugelis apžvalgininkų sutaria, kad V. Janukovyčiui prezidento poste bus sunkiau, negu būtų buvę J. Timošenko. Ypač jeigu tarp Ukrainos ir Rusijos įsiplieks naujas dujų karas arba paaštrės diskusija dėl Krymo.

Integracinių Ukrainos procesų laukia sąstingis. V. Janukovyčius, kaip ir dauguma šalies gyventojų, neprieštarautų dėl Ukrainos integracijos į Europos Sąjungą. Tačiau dėl sudėtingos ekonominės situacijos ir kitų problemų (pavyzdžiui, aukšto korupcijos indekso) vargu ar apie tokios integracijos galimybę įmanoma būtų kalbėti kaip apie greitą perspektyvą. Pasvarstymai apie stojimą į ES tikrai nedominuos V. Janukovyčiaus politinėje dienotvarkėje. Abejonių nekyla tik dėl to, kad kur kas realesnis Ukrainos ir NATO suartėjimo procesas bus sustabdytas. Artimiausius penkerius metus apie tai nebus kalbama arba kalbama tik „anti-NATO“ kontekste. Tačiau nematyti didelių perspektyvų ir kitame integracijos vektoriuje. Tarkim, vedama geriausių prorusiškų savo prezidento ketinimų Ukraina gali paskelbti prisijungianti prie vadinamosios Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės, kuri iš esmės egzistuoja tik popieriuje. Tai, ko gero, būtų stiprus propagandinis Rusijos laimėjimas, tačiau matant, kaip sąjunginės valstybės idėja realizuojama šiandien, realiai tai nieko nereikštų. Todėl galima konstatuoti, kad artimiausiu metu Ukrainos greičiausiai laukia Leonido Kučmos laikus primenantis balansavimas tarp Rytų ir Vakarų.

Kalbant apie Ukrainą po rinkimų, nereikia pamiršti ir to, kad V. Janukovyčiaus persvara yra tik minimali. Vadinasi, jis negalės ignoruoti opozicijos, kuri šiandien yra kaip niekad stipri, nuomonės. Tai turi tapti svarbiu saugikliu, garantuosiančiu, kad Ukraina iš esmės išliks šalimi su demokratine valdymo forma. Kol kas J. Timošenko išsaugo premjerės postą, nes pagal Ukrainos įstatymus vyriausybė negrąžina savo įgaliojimų naujai išrinktam prezidentui, o prezidentas negali atstatydinti vyriausybės be parlamento pritarimo. Jeigu V. Janukovyčiui vis dėlto pavyktų parlamentiniu keliu atstatydinti J. Timošenko ir jos ministrų kabinetą, Ukrainos politikos „geležinė ledi“ vis vien laikinai eitų savo pareigas iki naujos vyriausybės suformavimo ir patvirtinimo (maždaug iki šių metų balandžio pabaigos ar gegužės pradžios). Be to, V. Janukovyčius anksčiau yra pareiškęs, kad jeigu bus išrinktas prezidentu, paleis parlamentą (kurio darbas ir dabar stringa, nes nė viena politinė jėga negali pasigirti veiksnia dauguma) ir paskelbs pirmalaikius parlamentinius rinkimus. Tačiau, jeigu jis tesės šį savo pažadą, nėra jokios garantijos, kad rinkimus laimės jo vadovaujama Regionų partija. Daugiau šansų, kad naujajame parlamente valdžią kaip tik gali paimti kitų politinių jėgų atstovai, tokiu atveju V. Janukovyčius susidurtų su rimtomis problemomis – Aukščiausioji Rada galėtų blokuoti jo darbą lygiai taip pat, kaip iki šiol reikalui esant blokuodavo V. Juščenkos iniciatyvas.

Tad, ko gero, nereikia skubėti su bet kokiomis „galutinėmis“ išvadomis, nes iš esmės Ukrainoje dabar prasideda naujas politinis ciklas – gana nenuspėjamas ir dėl to labai įdomus. Laimėjęs rinkimus V. Janukovyčius laimėjo tik labai sunkų mūšį, tačiau iki „karo“ nugalėtojo vardo jam dar toli.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras