Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Euroatlantinės organizacijos
 
  NATO: šiandien ir rytoj (1)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2006 07 17

2006 m. liepos 4 d. straipsnio autoriui teko lankytis NATO būstinėje, kurioje grupei Lietuvos akademikų buvo organizuotas susitikimas su visa eile Aljanso pareigūnų. Susitikimo metu buvo paliesti svarbiausi NATO dabartinio ir ateities darbo klausimai bei problemos. Šiame straipsnyje autorius norėtų pasidalinti su skaitytojais savo įspūdžiais ir pasvarstymais dėl minčių, kurios buvo išsakytos šios mini-konferencijos pranešėjų.

NATO operacijos

Svarbiausios NATO operacijos (kurios yra bendros NATO darbotvarkės viršūnėje) šiuo metu vyksta dvejose pasaulio vietose – Kosove ir Afganistane.

Kosove NATO turi JTO taikos palaikymo mandatą. Dabar ten yra apie 17 tūkstančių NATO ir jos partnerių karių. Iš Aljanso pareigūnų kalbų autorius suprato, jog įvykiai krypsta Kosovo nepriklausomybės link, tačiau tai turėtų būti „sąlyginė nepriklausomybė“ (conditional independence). Tai reiškia, kad Kosovas kurį laiką negalės turėti savo karinių pajėgų, o tik saugumo pajėgas (policiją). NATO ruošiasi pasilikti regione ir po jo statuso klausimo išsprendimo – pasilikti tam, kad užtikrintų taiką ir paruoštų minėtas Kosovo saugumo pajėgas.

Afganistanas yra sudėtingesnis atvejis. Šiuo metu NATO ruošiasi padidinti karių skaičių šioje šalyje (nuo 9 tūkstančių iki 15-16 tūkstančių), kad galėtų kontroliuoti didesnę Afganistano teritorijos dalį. Tačiau, kaip užakcentavo Mihai Carp, Krizių valdymo politikos sekcijos atstovas, jeigu Kosove NATO yra atsakinga už saugumą ir taiką, tai Afganistane Aljanso funkcija yra pagalba (assistance). Pranešėjas leido suprasti, kad NATO nenorėtų užsibūti Afganistane. Tikslas yra veiksminga afganų Vyriausybė, kuri pati galėtų pasirūpinti šalies saugumu. Paklaustas, ar tai yra realu, M. Carp atsakė, kad sunku, bet, jo manymu, realu. Galima suabejoti tokia optimistine nuostata (tuo labiau, kad, kaip pasakė Jamie Shea, atsakingas už politikos planavimą Generalinio sekretoriaus ofise, afganų Vyriausybė ne itin bendradarbiauja su tarptautiniu NATO kontingentu).  Manytina, kad Afganistanas yra nepagydoma failed state (žlugusi valstybė) ir tik permanentinis aktyvus tarptautinis dalyvavimas gali garantuoti joje šiokį tokį stabilumą ir saugumą. Todėl ėjimas į Afganistaną su galvojimu apie išėjimą atrodo suprantamas vien iš tos pusės, kad niekas nenori pakartoti SSRS likimo (beviltiškai įklimpti ir be perstojo išvežti karstus), bet nesuprantamas, jeigu mes kalbame apie Afganistano problemos išsprendimą iš esmės. Eidama į Afganistaną, NATO turėjo iš anksto žinoti, kad greitai ji iš ten neišeis, nebent su gėdinga nevykėlės, kuriai nepavyko atlikti savo misijos, etikete, ko NATO tikrai nenori: ypač dabar, kai formuojasi/yra formuojamas naujas NATO įvaizdis pasaulyje. Pagalbos vietoj saugumo ir taikos užtikrinimo akcentavimas šiame kontekste atrodo kaip patogus pasitraukimo pretekstas, o ne kaip ryžto iliustracija.    

Baigiant operacijų temą, galima užfiksuoti Aljanso nuostatą vykdyti įvairias operacijas tik su JTO mandatu. Tokiu būdu yra akcentuojami tarptautinio dialogo ir tarptautinės teisės momentai. Taip pat būtina pažymėti, kad nors ne viskas NATO sekasi gerai tiek Kosove, tiek Afganistane, bet Aljansas nenuleidžia rankų ir aktyviai dirba savo pajėgumo ir efektyvumo didinimo linkme.

NATO ir ES santykiai

Kaip pasakė Stephanie Babast, pateikusi pranešimą šia tema, ant popieriaus yra suderintas detalus modus operandi struktūrų praktiniam kariniam bendradarbiavimui krizių valdymo srityje, tačiau politiniame lygmenyje šiam bendradarbiavimui iškyla kliūtys.

Iš tikrųjų, tikrą nuostabą kelia faktas, kad organizacijos su beveik totaliai persidengiančia naryste nesugeba rasti bendros kalbos daugybėje sričių. Kur slypi nesusikalbėjimo priežastys?

Visų pirma, būtina užfiksuoti, kad tiek NATO, tiek ES šiuo metu yra transformacijos būsenoje. Ir štai šiame kontekste iškyla faktas, kad skirtingos šalys skirtingai suvokia šių organizacijų tikslus bei perspektyvas ir savo vietą jose.

Akivaizdu, kad ES senbuvės didesnį dėmesį skiria ES, o NATO yra tik vienas iš daugybės ES darbotvarkės (bendradarbiavimo saugumo ir kakrinėje srityje darbotvarkės) klausimų, kurį sprendžiant, jos yra linkusios akcentuoti ES Bendrą užsienio ir saugumo politiką. Faktiškai, NATO-ES santykiai yra konkretus transatlantinių santykių, kurie šiuo metu dėl įvairių priežasčių (visų pirma, dėl skirtingo požiūrio į tarptautinius santykius) išgyvena ne pačius geriausius laikus, atspindys.

Iš esmės, NATO-ES santykių problematiškumas jau kurį laiką nėra jokia naujiena. Naujiena yra ta, kad tokia situacija tęsiasi ir ypatingų prošvaisčių nesimato. Šiame kontekste verta pastebėti, kad net diplomatiški ir politiškai mandagūs bei atsargūs NATO pareigūnai kartais nesusilaikydavo ir ištardavo Prancūzijos, kaip dažnos naujų iniciatyvų ir konstruktyvaus darbo stabdžio, vardą.    

NATO ir Rusijos santykiai

Ši tema yra labai aktuali pirmiausia NATO plėtros į Rytus kontekste. Straipsnio autorius paklausė Paulo Fritcho (asmuo, atsakingas už santykius su Rusija ir Ukraina), kaip, jo nuomone, galima būtų padaryti tai, kad kartu ir Ukraina su Gruzija būtų priimtos į NATO, ir Rusija liktų patenkinta. Jis pasiūlė du sprendimo būdus.

Pirma, reikėtų dirbti su Rusijos ir Ukrainos visuomenėmis, kad jos pakeistų savo neigiamą nuomonę dėl NATO. Tačiau įdomu, kad tuo pat metu P. Fritchas pažymėjo, jog pageidavimą stoti į NATO pareiškė Ukrainos valdžios atstovai, išrinkti tautos. Kalbant nediplomatiškai, tai reiškia, jog Ukraina gali būti priimta į NATO, neatsižvelgiant į jos piliečių nuomonę. Kartu buvo pasakyta, jog Rusijos laivynas irgi nėra problema. Visi šie ženklai liudija apie tai, kad tiek Ukrainos, tiek Gruzijos priėmimas į Aljansą yra jo narių politinio sprendimo klausimas.

Antra, P. Fritcho nuomone, Rusiją galėtų nuraminti bendradarbiavimo su ja suaktyvinimas NATO-Rusijos Tarybos rėmuose. Šiuo atveju Rusija teigia, kad galima aktyviau bendradarbiauti ir be plėtros. Tada jai pateikiamas standartinis atsakymas, kad tai ne NATO nori plėstis, o naujos valstybės nori prisijungti prie Aljanso, o jis yra atvira organizacija (tarsi niekas nesupranta, kad galutinis sprendimas yra politinis, net jei šalis yra puikiai pasiruošusi narystei).

Iš tikrųjų problema yra labi paprasta, bet fundamentali. Esminis dalykas yra Rusijos savęs suvokimas. Jeigu Rusija suvoktų save grynai kaip europietišką valstybę, su NATO plėtra į Rytus nebūtų jokios problemos. Šiuo atveju net pati Rusija, kaip vientisos vertybinės erdvės valstybė, galbūt, galėtų įstoti į Aljansą. Tačiau šiandien yra beveik akivaizdu, kad Rusija vis labiau pradeda save suvokti kaip eurazijinę valstybę. Atitinkamai ji suvokia NATO plėtrą kaip grėsmę savo saugumui bei įtakai „artimajame užsienyje“, ir jos, kaip kompensacija už Ukrainos bei Gruzijos įstojimą į Aljansą, nepatenkins joks bendradarbiavimo suaktyvinimas. Jai tai yra tiesiog nepriimtina, ir įvykiai Feodosijoje bei Rusijos URM kalbos apie Pietų Osetijos bei Abchazijos apsisprendimo teisę liudija, kad kuo realesni bus Ukrainos bei Gruzijos šansai įstoti į NATO, tuo labiau gali komplikuotis situacija. Ir vargu ar NATO pavyks pakeisti Ukrainos bei Rusijos visuomenių priešišką požiūrį į Aljansą.

Šiame kontekste straipsnio autorius paklausė P. Fritcho, kokia valstybe – europietiška ar eurazistine – jis laiko Rusiją. Jis atsakė, kad europietiška. Šį atsakymą galima vertinti dvejopai. Viena vertus, P. Fritchas taip atsakė, nes iš Rusijos reikia padaryti europietišką valstybę, nes tada, kaip minėta aukščiau, visos problemos išsispręs savaime. Tačiau jeigu tai yra nuoširdaus tikėjimo atsakymas, tai yra grubi klaida ir kelias į ateities konfrontaciją, nesuvokiant problemos esmės.

Sunkiai tikisi, kad NATO būstinėje sėdi kvaili žmonės, bet kita vertus yra ženklų, jog Vakaruose įsitvirtino kažkoks idealistinis Rusijos įvaizdis. Jeigu Šaltojo karo metais Vakarai nenorėjo matyti baltos SSRS (Rusijos) pusės, tai šiandien atvirkščiai – jie ima matyti vien ją ir nepastebi (galbūt, nenori pastebėti, brangindami trapius santykius su Maskva, ar net nesupranta) tikros Rusijos esmės, kurios išraiška yra gudri pragmatinė eurazistinė politika.

Šiame kontekste siūlymas būtų priimti Ukrainą ir Gruziją į NATO kuo greičiau, kol Rusija nesustiprėjo tiek, kad galėtų pasakyti NE, ką nuolat kartojo SSRS užsienio reikalų ministras Andrejus Gromyko (kurį taip ir vadino „misteris ne“).

NATO ateitis

Šis klausimas turi keletą lygmenų. Pirmame lygmenyje NATO viduje, kaip pasakė Jamie Shea, atsakingas už politikos planavimą Generalinio sekretoriaus ofise, vyksta ginčas tarp globalistų ir regionalistų. Pirmieji pasisako už NATO įsitraukimą į globalių klausimų sprendimą, tokių kaip masinio naikinimo ginklų plėtra, kova su terorizmu ir narkotikais, demokratijos bei saugumo erdvės plėtra ir net stichinės nelaimės. Regionalistai siūlo apsiriboti Europa, ir mano, kad, pavyzdžiui, postsovietinės erdvės problemos yra jos pačios problemos.

Nuo to, kieno pozicija laimės (o kas yra pagrindinis antiglobalistas šiuo atveju, spėti nesunku), priklausys kiti Aljanso sprendimai (žemesnio lygio sprendimai):

  • ar bus intensyviau vystomi partnerystės santykiai su tokiomis šalimis kaip Australija, Japonija, Naujoji Zelandija ir kt. (mažai kas žino, kad jos prisideda ir kartais ženkliai prisideda prie NATO operacijų);
  • ar įvyks NATO plėtra į Rytus;
  • ar NATO įsitrauks į globalią kovą su terorizmu ir narkotikais; 
  • kokio pobūdžio kariniai ir civiliniai NATO pajėgumai bus kuriami ir t.t.

Trumpai sakant, nuo to, kieno pozicija nugalės, priklausys NATO ateitis.

Lietuva NATO

Vizito pabaigoje įvyko susitikimas su Lietuvos ambasadoriumi prie NATO Linu Linkevičiumi, kuris pasakė keletą svarbių dalykų.

Lietuvoje NATO skeptikai dažnai mėgsta kartoti, kad tokios mažos valstybės kaip Lietuva balsas tokiose organizacijose kaip NATO nėra girdimas. Tai štai ponas Linkevičius aiškia užfiksavo, kad tai netiesa. Ypač Lietuvos pozicija ir nuomonė bei jos kaip tarpininkės paslaugos yra vertinamos NATO santykių su Ukraina, Gruzija ir Baltarusija klausimais. Taip pat ambasadorius pažymėjo, jog Lietuvos statusas labai pakilo po to, kai lietuviai ėmėsi misijos Afganistane (Goro provincijoje), kurią toliau pakankamai sėkmingai vykdo.

Žinoma, neverta sakyti, kad viskas yra tiesiog puiku. Taip nebūna. Tačiau vienareikšmiškai galima teigti, kad Lietuva NATO nėra pasyvi statistė, bet aktyvi partnerė.   

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (93)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras