Po ilgos virtinės susitikimų ir gausių pažadų, šalies Prezidentas Valdas Adamkus pagaliau gavo progą patvirtinti 14-osios Lietuvos Respublikos Vyriausybės, vadovaujamos socialdemokrato Gedimino Kirkilo, sudėtį. Žvelgiant į ją, akivaizdžiai matosi nemažai sunkiai suderinamų politinių prieštaravimų bei per menku ministrų skaičiumi išreikštų nepatenkintų kai kurių naujos koalicijos partijų ambicijų. Taip galima susidaryti ir pirminį įspūdį, jog net nepaisant V. Adamkaus palaikymo bei tikėjimo atskirų ministrų „gerų ketinimų“ deklaracijomis, naujojo šalies Ministrų kabineto darbas bus komplikuotas.

 Tačiau šalia minėtojo įspūdžio yra ir dar vienas svarbus argumentas – diskusijos, apie kurį gali atskleisti ir gilesnes komplikuoto 14-osios Vyriausybės darbo priežastis. Minėtas aspektas liečia ypatingai sunkiai Lietuvos politinių partijų daromus pasirinkimus tarp profesionalios kompetencijos, būtinos kiekvienos ministerijos vadovui bei partinio paklusnumo, kurio, be abejo, reikalauja kiekviena, savo narius į Vyriausybę deleguojanti, partija.

 G. Kirkilo kabineto formavimas, beje, buvo puikus tokio blaškymosi pavyzdys, geriausiai atsiskleidęs per du, neabejotinai strateginę reikšmę valstybei turinčius ministrų postus: užsienio reikalų ir krašto apsaugos.

 Pirmasis, kaip žinome, beveik iškart po socialliberalų (NS(SL)) pasitraukimo iš buvusios valdančiosios koalicijos, buvo pažadėtas Valstiečių liaudininkų sąjungai (VLS), kuri aiškiai susidūrė su akivaizdžiu kompetencijos šioje srityje trūkumu ir buvo priversta rinktis nepartinio kandidato variantą. Išeitis – karjeros diplomatas, ilgametis Lietuvos ambasadorius Latvijoje bei Baltarusijoje Petras Vaitiekūnas, kurio gebėjimais vadovauti Užsienio reikalų ministerijai, ko gero, niekas neabejoja. Tačiau šiuo atveju galima smarkiai abejoti pačia postų skirstymo logika, kuomet šalies užsienio reikalų sfera priskiriama iš esmės agrarinės orientacijos partijai, kažin ar galėsiančiai garantuoti partinę karjeros diplomato drausmę naujojoje koalicijoje. Tuo pačiu reikia pastebėti ir tai, kad savo partijos programoje užsienio politikai VLS skyrė tik XIV skyrių, net ir jame tik bendrais bruožais akcentuodama valstybės saugumą bei tarptautinius santykius, o ne kalbėdama apie konkrečias Lietuvos užsienio politikos vystymo kryptis. Negalima nepastebėti ir to, jog ir santykinis programinis šios partijos dėmesys užsienio politikai, lyginant su socialiniais ar agrariniais klausimais, yra, švelniai tariant, skurdokas. Tačiau, jei žiūrėsime į postų apetitą, o ne į rūpestį pasidalinti koalicinės veiklos sferas pagal turimą kompetenciją, Kazimieros Prunskienės apetitą galima suprasti, bet, žinoma, nepateisinti.

 Lygiai taip pat neįmanoma pateisinti ir yra dar sunkiau suprasti socialdemokratų (LSDP) norą matyti mediką Juozą Oleką krašto apsaugos ministro kėdėje. Šiuo atveju, ko gero, galima nebent pajuokauti, kad kadaise jo kolegos Algirdo Butkevičiaus paleista frazė „aš esu tik partijos kareivis“, esamuoju laiku J. Olekui tinka bene idealiai, nes tik aklas partinės valios, pagristos postų ambicijomis vykdymas, gali lemti sprendimą į itin specifinę krašto apsaugos sistemą deleguoti karinės/gynybinės kompetencijos aiškiai stokojantį politiką.

 Šioje situacijoje sunku suprasti ir Prezidento pakantumą tokiems naujos koalicijos partijų sprendimams. Galima tik stebėtis kaip, būdamas aukščiausiuoju šalies ginkluotųjų pajėgų vadu, V. Adamkus pasitenkino J. Oleko pareiškimais, jog kompetencijos trūkumą krašto apsaugos srityje pastarasis kompensuoja klausydamasis buvusio ministro G. Kirkilo patarimų, o užsibrėžtus veiklos tikslus apibrėžia kaip siekį, kad „merginos nenorėtų draugauti su tais vaikinais, kurie netarnavo Lietuvos kariuomenėje“.

 Be abejo, galima sakyti ir tai, jog, būnant ministru, pakanka turėti puikius administracinius gabumus, dėl kurių bet kuri ministerinė sistema veiks savaime. Tačiau negalima nesutikti su tuo, jog užsienio reikalai ir ypač krašto apsauga yra tos sritys, kur šalia visko yra būtina ir specifinė kompetencija. Žinoma, P. Vaitiekūno atveju pastaroji nekelia abejonių. Tačiau šis atvejis parodo, kad kai kurios Lietuvos politinės partijos, iškilus aukštos kompetencijos reikalavimams, kandidatų ima dairytis už savo narių rato. Kitos gi, priešingai – renkasi kandidato lojalumo, o ne žinių bei patirties argumentus. Todėl apibendrinant galima tik pastebėti, jog matydamos tokį lengvabūdišką požiūrį į strateginės svarbos sritis ir, visų pirma, krašto apsaugą iš vietinių partijų pusės, autoritarinės mūsų kaimynės drąsiai kelia savo karinius lėktuvus nesankcionuotiems skrydžiams virš Lietuvos teritorijos. Ir šiuo atveju, prisimenant Rusijos naikintuvo SU-27 istoriją, kažin ar G. Kirkilas turės patarimų J. Olekui.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.