Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Lietuva
 
  Europinio tapatumo paieškos Lietuvoje

Kristina Puleikytė ir Laima Vaitiekūnaitė
2006 07 13

Stiprėjant integracijos idėjoms, ryškėja sąvokų „europietis“ ir „nacionalinės valstybės pilietis“ sampratos skirtumai, keičiasi tapatinimosi pobūdis su savo šalimi. Postmodernioje (šiuolaikinėje) Europoje nacionalinis veiksnys išsilaisvina iš politikos ir besivienijančioje Europoje transformuojasi į multikultūralizmą. Nacionalinių kultūrų įvairovė bei joje pasireiškianti kultūrų vienybė yra šiuolaikinės Europos pagrindas. Europos Sąjunga ir gilesnės integracijos procesai ne tik keičia ES valstybių-narių vidinių institucijų ir politikų dinamiką bei pobūdį, bet taip pat daro įtaką identitetams.

Šie procesai neišvengiamai neaplenkia ir Lietuvos. Integraciniai procesai paspartino europinio tapatumo paieškas Lietuvoje, kuomet siekiama atsakyti į klausimą, ar Lietuvai tapus ES nare, mes, lietuviai, tapome „grynais“ europiečiais. O gal mes visada buvome Europoje? Europinis arba europiečio identitetas yra suvokiamas kaip priskyrimas Europos politinei bendruomenei arba buvimo europietiškos kultūros dalimi jausmas.

Lietuvos europietiškumo paieškos istoriografijoje

Lietuvos istoriografijoje buvo siekiama formuoti ir netgi kartais fabrikuoti „neabejotiną“ Lietuvos priklausymą Europos valstybių bendruomenei. Lietuvos istoriografijoje dėmesys buvo skiriamas struktūriniam aspektui ir Lietuvos santykių su Europos tautomis bei valstybėmis dinamikai. Kitaip tariant, istorikų dėmesio centre buvo keliamas klausimas, ar Lietuva lygiagrečiai dalyvavo Europoje vykusiuose politiniuose ir kultūriniuose procesuose.

1387 m. Lietuvos krikštas – formalus Lietuvos (tuometinės LDK) įstojimas į Europos valstybių bendruomenę, kuri tapatino save su lotyniškąja krikščionybe. Istoriografijoje taip ir neatsakyta į klausimą, ar po krikšto patys lietuviai suprato esantys Europos bendruomenės nariai, t.y. europiečiai. Anot S. C. Rowell‘o, „aiškiausias europiečių bendruomenės bei lietuvių priklausymo tai bendruomenei supratimas, paliudytas krikščionybės atramos, pylimo, bastiono sąvokoje, kuri buvo perimta iš vengrų–lenkų kovose su totoriais, vėliau priimta ir Lietuvoje“. Bastionas suprantamas kaip jogailaičių dalyvavimas Europos vedinuose žygiuose prieš totorius, turkus ir kitas „barbariškas gentis“, t.y. musulmoniškas bendruomenes. Tai formavo LDK kaip europinės valstybės įvaizdį politine prasme. Iš kitos pusės, akivaizdu, jog dalyvavimas tuose žygiuose buvo įrankis susikurti „gerą“ valstybės vardą, tenkinti geopolitinius interesus Juodosios jūros baseino teritorijose ir suvienyti LDK visuomenę bei karūną.

Iki krikšto, plėsdamasi rytų ir pietryčių kryptimi, LDK ilgai turėjo menkus kontaktus su Vakarais. Lenkija Lietuvai buvo bene svarbiausias geopolitinis partneris, per kurį Lietuva galėjo susisieti su Vakarų civilizacija. Tai tapo savotiška Lietuvos „bėda“, kai negalėdama „giliau“ (atstumo požiūriu) pasiekti Europos, LDK kontaktai su Europa pavirsdavo polonizacija. Tačiau egzistavo ir Vokietijos įtaka Lietuvos „europietinimo“ procesams, bet ne tokiu mastu ir poveikiu kaip kitoms Baltijos valstybėms – Latvijai ir Estijai. Lenkiškosios kultūros įtakos priežastimi buvo vėlyvas Lietuvos krikštas, kuris lėmė, kad Lietuva susidūrė jau ne su vienuolynų, bet su universitetų Europa. Anot Lietuvos istoriko Algirdo Bumblausko, norint Lietuvai išlikti valstybe su sava kultūra ir neiškristi iš Vakarų Europos, į kurią ką tik įstojo, reikėjo padaryti kultūros šuolį, o Lietuvos statutai buvo tarsi europietizacijos diplominis darbas.

Reikia prisiminti, jog LDK buvo svarstomas realus variantas priimti krikštą iš slaviškų kraštų, kas būtų nulėmę kitokį Lietuvos kultūrinį ir kartu geopolitinį posūkį. Tuometinės LDK tapatumas būtų formavęsis bizantiškosios krikščionybės pagrindu.

Per XV – XVI a. Lietuvos visuomenėje susiformavo visi Vidurio Europos šalių visuomenės požymiai. Susiklostė lietuviškas tautinis periferinės Europos kultūros modelis. Leno teisė, riterio dvaras, baudžiava, bajoro luomas, luominė monarchija, cechai, reformacija, kontrreformacija, europinė švietimo sistema, universitetai, knygų rašymas ir spausdinimas buvo suvokiami kaip būtinas europinių vertybių minimumas. Toks europietiškumo standartų suvokimas buvo pagrįstas materialinės-socialinės kultūros mėgdžiojimu, o priklausymo šios kultūros dalimi jausmas buvo tuometinio LDK elito siekiamybė. Be to, tuometinė Renesanso kultūra leido idėjoms ir stiliams susilieti Europos mastu ir pati Europos idėja dar nebuvo įgijusi tvirto kultūrinio bei vertybinio pamato.

XVII – XVIII a. įvardijamas civilizacijos augimo amžiumi. Tai pažymi Vilnius su europietiška švietimo sistema, tokios asmenybės kaip Klemensas Simanavičius, Laurynas Stuoka Gucevičius, įgiję išsilavinimą Vakarų Europoje ir atnešę tuometinius Vakarų kultūrinius-civilizacinius pasiekimus Lietuvai (pavyzdžiui, klasicistinio stiliaus architektūra). Įsitraukimas į civilizacijos kūrybos procesą formavo buvimo europiečių bendruomenės dalimi jausmą.

XIX a. po nepriklausomybės praradimo Lenkija ir Lietuva buvo laikomos Europos krikščioniškosios civilizacijos dalimi, be to, geresniąja jos dalimi, saugančia ir reprezentuojančia tikrąsias šios civilizacijos vertybes. Sumaterialėjusiai Vakarų Europai buvo priešpriešinamas dvasines europines vertybes išsaugojęs slavų pasaulis, su kuriuo buvo tapatinama ir Lietuva.

Europietiškumas lietuvių identitete XIX a. pb. – XX a. pr. buvo suprantamas tiek kultūrine, tiek politine prasme. Tiek radikalų (socialdemokratų ir demokratų), tiek konservatorių (krikščionių demokratų ir tautininkų) europietiškumas buvo siejamas su demokratija, žmogaus laisvėmis ir pan., t.y. vertybėmis, kurios kilo Europoje. Akcentuodami Lietuvos buvimą europinės civilizacijos areale, stengėsi nuneigti argumentus apie lenkiškumo svarbą Lietuvos istorijoje. Nesvetima lietuvių elitui buvo ir suvienytos Europos valstijų vizija: radikalams tai buvo išsivadavusių ar besivaduojančių tautų susibūrimas, o klerikalams ir tautininkams – „iš viršaus“ nuleisti rėmai, kuriuose savo vietą galėtų rasti ir etnografinėmis kategorijomis apibūdinama lietuvių tauta.

XX a. pradžia žymi kontraversišką ir kritišką požiūrį į Europą, ką skatino Vakarų Europos valstybių nesugebėjimas ar nenoras dėl atitinkamų politinių sąlygų egzistavimo išspręsti konflikto su lenkais. Priešprieša lenkiškajai kultūrai buvo tuometinės Lietuvos visuomenės tapatumo formavimosi pagrindas. Lietuvos vyriausybės rezervuotą požiūrį į eurointegraciją pirmiausiai lėmė nepasitenkinimas susidariusia situacija Vilniaus krašto atžvilgiu. Tokia padėtis Lietuvą natūraliai artino prie Europos revizionistinių valstybių – Vokietijos ir Sovietų Sąjungos.

XX a. pačios lietuvių tautos tapatumas buvo formuotas piešiant garbingos LDK praeities vaizdinį, nors tuometinis Lietuvos politinis elitas neturėjo nieko bendro su LDK elitu ir jo europietiškomis tradicijomis. Tarpukario laikotarpyje formavosi naujas lietuviškas kultūrinis ir politinis elitas, pamažu įgaunantis vis daugiau europinio, o ne parapijinio, mąstymo ir kultūros bruožų: įstojimas į Tautų lygą, Richard‘o Kalerg‘io ir Aristid‘o Briand‘o paneuropinės idėjos atgarsiai.

Sovietinės okupacijos metu vargu ar galima kalbėti apie europietiškumo apraiškas Lietuvoje. Tuometinis elitas nesirėmė nei prieškariniu elitu, nei moderniomis europietiškomis vertybėmis. Šaltojo karo konfrontacija ir „geležinė uždanga“, padalijusi Europą, neleido plėstis ryšiams su Vakarų Europa, kuri, iš esmės, tuo metu ir reiškė Europą. Sovietinės okupacijos laikai ir mokslinio socializmo diegimo programa siekė konstruoti kokybiškai kitą visuomenę, visuomenę, neparemtą „supuvusio“ kapitalizmo pagrindais ir vakarietiškomis vertybėmis, kuriomis rėmėsi besivienijanti Vakarų Europa. Be abejo, atitinkamos vakarietiškos kultūros apraiškos pasiekdavo Lietuvą ir Šaltojo karo laikotarpiu, bet žymios įtakos lietuvių europietiško tapatumo formavimuisi neturėjo.

 Europietiškumas Lietuvoje dabar

Po nepriklausomybės atstatymo 1991 m. nebebuvo galima formuoti lietuviško identiteto remiantis tarpukario Lietuvos, o tuo labiau LDK tradicija. Reikėjo politiškai apsispręsti ar siekti neutraliteto, ar narystės Vakarų valstybių saugumo ir ekonominėse struktūrose. Lietuvos užsienio politikos prioritetu tapo euroatlantinė narystė, kuri kartu reiškė apsisprendimą identifikuotis su Europa, o tiksliau su vieninga Vakarų Europa.

Identitetas yra konstruojamas ne tik per objektyviai egzistuojančius bendrumus, tokius kaip bendra kalba, religija, tradicijos ir istorinė patirtis, bet ir per „mes“, „kiti“. Lietuvos atveju, po nepriklausomybės atgavimo tapatinimosi su Europa pagrindu tapo Rytai, kurie buvo identifikuojami kaip priešiški „kiti“. Europinis tapatumas tapo savęs atskyrimo nuo Rytų pagrindu. Be to, efektyvi politinė sistema ir aukšti gyvenimo lygio standartai tapo potencialiais europinio identiteto formavimo šaltiniais. Taigi Europa Lietuvoje įgijo ne tik geografinę ar vertybinę prasmę, bet tapo ir gyvenimo standartų rodikliu.

Istorinė priklausomybė nuo Rusijos sąlygojo bent dalies lietuvių įsitikinimą (arba norą) išreikšti priklausymą Europai, kurios dalimi Rusija niekada nebuvo. Istoriškai save laikydami europiečiais, lietuviai ryšį su Europa bandė pagrįsti istoriniais ir ideologiniais motyvais. Iš kitos pusės, taip buvo pabrėžiamas Lietuvos kaip europinės valstybės pranašumas prieš Rusiją, esančią už Europos ribų. Lietuviškas identitetas buvo formuotas etnokultūros, politinės bei istorinės savimonės, bendro istorinio likimo pagrindu, o tuo tarpu buvimas europiečiais (ar tiesiog įstojimas į ES) suvokiamas daugiau kaip politinis imperatyvas. Jeigu tapatinamasi su Europa ir europiečiais, tai tokia identifikacija paremta ne tik pozityviu, bet ir negatyviu prisirišimu, t.y. noru atsiriboti nuo Rusijos.

Savęs pristatymas kaip europinės valstybės, o kaimyninės valstybės į Rytus pristatymas kaip neeuropinės buvo būdingas ne tik Lietuvos viešajai retorikai, bet ir kitoms ES narystės siekiančioms Vidurio ir Rytų regiono valstybėms. Pavyzdžiui, Slovėnijos viešajame diskurse buvo pabrėžiamas jos europietiškumas ir „balkaniškasis“ Kroatijos charakteris, o tuo tarpu Kroatija save pristato kaip esanti Europoje, kai Serbiją vienareikšmiškai pristato kaip neeuropinę.

Dar 1990 m. Lietuvoje Europa buvo apibrėžiama geografiniais ir kultūriniais terminais. Geografinio Europos centro priskyrimas Lietuvai turėjo simbolinę prasmę formuojant europietišką dimensiją lietuvių identitete, nes geografiškai būdami Europoje lietuviai neišvengiamai yra europiečiai. Būti Europoje geografiškai, tai dar nereiškia priklausyti jai geopolitiškai, ypač istorijos požiūriu, o ką bekalbėti apie europietišką savęs suvokimą.

XX a. 10 dešimtmečio pradžioje pastebima buvimo europiečiu jausmo dviprasmybė: viešajame diskurse skambėjo „grįžimo į Europą“ išsireiškimas, taip nurodant, jog Lietuvos joje nėra. „Grįžimą į Europą“ apie 1995 m. keičia „ėjimas į Europą“, numatant tai, jog Lietuva ir nebuvo Europoje. Europa buvo sieta su specifinėmis politinėmis ir ekonominėmis vertybėmis bei standartais, kurie nėra būdingi lietuvių bendruomenei, tačiau kurie žymi lietuvių bendruomenės „judėjimo“ kryptį.

Tuo tarpu euroskeptikai vartojo „tempimo į Europą“ išsireiškimą, be abejo, siekdami formuoti nuomone, jog ES kaip supranacionalinis konstruktas kėsinasi į Lietuvos suverenitetą. Toks dalies visuomenės narių požiūris rodo jų apeliavimą pirmiausiai į lietuvių tautiškumą, bet ne į europietiškumą. Kalbant apie europiečių bendruomenės kaip priešpriešinamos lietuvių bendruomenei įvardijimą, būtina pažymėti, kad pastaroji yra tapatinama su Europos Sąjunga, kur Lietuva, nebūdama jos nare, nėra ir Europos valstybių bendruomenės nare.

Daugialypis identitetas gali egzistuoti tik tada, kai europinis ir tautinis identitetas nėra supriešinamas, nėra suvokiamas kaip kartą ir visiems laikams susiformavusi konstanta. Lietuvių savęs suvokimas Europoje keičiasi keičiantis ir pačiai Lietuvos politinio elito retorikai. Tam sąsają turėjo įstojimas į ES ir kartu stiprėjantis jausmas, jog „mes“ esame vieningos Europos politinės bendruomenės nariais. Svarbiausias europinio mąstymo instrumentas yra ne pati sąvoka (numatyta steigimo sutartyse), bet iš kartos į kartą kuriama europinė savastis.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (70)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (47)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (138)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija (4)

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (12)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras